Socialinė alergija

Pažįstu žmonių, kurie galėtų visą gyvenimėlį praleisti stovėdami kambario kampe, gurkšnodami apelsinų sultis ir akimis gręždami kiekvieną aplinkos detalę, tačiau niekada, nė už jokius pinigus nieko neužkalbindami. Sąmoningai pasirinkę kuo pilkesnes aprangos detales, mažiausiai į akis krintantį šiaudelį savo stiklinėje ir kambario kampą, kurio spalva it kamufliažas susilietų su akių spalva, šie žmonės naiviai tikisi, kad sugebės išlikti nepastebėti ir išvengs bet kokio bendravimo iki pat „žmonėjimosi“ pabaigos.

Galbūt ir egzistuotų tokia tikimybė, jeigu po saule šlaistytųsi tik aprašytasis žmonių tipas – stovėtų visi sau kampučiuose, o viešieji renginiai būtų skirti tik garsiai muzikai klausytis. Klestėtų neištartos mintys, imanentinė aplinkos analizė ir kanadietiškas mandagumas.

Deja (o gal – laimei?), egzistuoja (ir po viešuosius renginius netgi žymiai dažniau plaikstosi) toji žmonijos dalis, kuriai šnektelėti su kiekvienu vakaro veidu atrodo ne tik malonu, bet ir būtina. Ar namuose prieš veidrodį ištreniruotos, ar iš prigimties patrauklios natūros savininkai retai kada praleidžia progą parodyti save. Ypač jei užuodžia, kad kažkur netoliese tūno už maskuojamojo šiaudelio besislepianti būtybė, visai nenorinti bendrauti ir dėl to lengvai užgožiama vos tik pradėjus dialogą.

Tie, kurie į bendravimą linkę mažiau, tokią dominuojančio pašnekovo grėsmę jaučia vos tik jam patekus į regos lauką. Belieka slėptis už užuolaidos. Dievaži, juk tiems žmonėms reikia viso pasaulio patvirtinimo, kad jie nėra vieniši.

Deja, akys susitinka, žvilgsniai susikimba ir dominuojanti energija pliūpsniu priartėja prie drebančios užuolaidos, leisdama suprasti, kad viskas, šakės, dabar tu su manimi kalbėsi ir mums bus velniškai smagu. Iš už užuolaidos išlindusio šiaudelio nejaukumo lygmuo pasiekia tokias aukštumas, kad nejučiomis ši atmosfera pasklinda po visą erdvę. Įprastai empatiškas pokalbio iniciatorius tai puikiai pajaučia, paruošia žavingiausią, neretai perdėm aktyvų, balso toną ir čia užgimsta pats tikriausias bandymas pasikalbėti:

 

A. Tai labas vakaras!

B linkteli.

A. Kaip gyvuojate, kokios nuotaikos?

B. Gerai.

A. Gerai? Na štai, aš irgi gerai, ačiū…

B. Smagu.

 Pauzė. B dairosi į šalis.

A. Kaip jums čia? Patinka?

B pasivaipo, leisdamas suprasti, kad aplinka jo nepykina.

B. Gražu.

A. Aha, tikrai gražiai dekoruota. Man patinka tos lemputės, tikrai gražiai išdėstytos. Įdomiai padirbėjo.

B. Taip. Gražu.

Pauzė. B nesupyktų, jei kas nors dabar staiga užsidegtų.

A. Ką jūs veikiate?

B žiūri nežinodamas, ką ir atsakyti: „Stoviu prie užuolaidos, kad tik neprieitų tokie tarškalai kaip tamsta.“

A. Turiu omeny – gyvenime. Ką jūs veikiate?

B. Dirbu.

A. Ir kaip sekasi?

B. Gerai.

A. Turbūt esate užimtas?

B. Esu.

A. Ot šaunu. Žmonėms reikia būti užimtiems, kitaip pradedama eiti iš proto.

Pauzė. B negali patikėti, kiek daug įdomių aplinkos detalių iki šiol praleido pro akis.

A. Vėsoka, ar ne?

B. Mhm.

A. Jums irgi? Ar jūs turite omeny lauke? Ar čia? Ar ir čia, ir lauke? Taip, tikrai, visur šalta.

B. Žiema.

A. Žiema.

Pauzė nusitęsia iki mėnulio ir atgal. Galiausiai metamas koziris – tema, oficialiai žinoma kaip visų pokalbių ledlaužis.

A. Susidūrėte su kamščiais pakeliui į čia?

B. Teko, teko.

A. Šit kaip. Man tai kažkaip pasisekė šįkart, atvažiavau be kamščių…

B. O, be kamščių? Važiavote Pylimo gatve?

A. Ne, sukau pro Olandus.

B. Ar jie jau baigė remontuoti kelią? Nežinojau!

A. Taip, taip, taip. Jei važiuojat pro Olandus, galima išvengti visų centrinių kamščių…

B. Na, supratau. Kitą kartą žinosiu…

Abiem pokalbio dalyviams jau nejauku tiek, kiek begali būti. A patiria pralaimėjimą.

A. Na, buvo malonu susipažinti, aš jau judėsiu, matau, štai, draugė manęs jau ieško, eisiu pakalbinti ją…

Visoje erdvėje jaučiamas masinis palengvėjimas dėl to vieno mažyčio žmogaus, pavarde B, palaimos atodūsio. Šiaudelis lieka užuolaidos kompanijoje, tuo tarpu pats B pasišalina, gavęs visą dienos bendravimo dozę.

Nors bendrauti besiveržiančio aktyvisto ego po tokio pokalbio turbūt smuktelėjo (vis dėlto nepavyko pralaužti pašnekovo gynybinės sienos), jis greičiausiai nesėdės vakare apsikabinęs pagalvės ir nesuks savo galvoje šio vakaro kino juostos, vis iš naujo atkurdamas dialogo situaciją ir galvodamas, kaip kitą kartą galėtų viską padaryti šauniau. O štai pokalbio tylenis tokia veikla greičiausiai užsiims, tik apsikabins prisėdęs ne pagalvę, o sąsiuvinį, kuriame daugiau nei pusė lapų yra primarginti „įdomiausių pokalbių temų“ pavyzdžiais. Šis sąsiuvinis yra tarsi klausykla, kurioje palieki visą savo atgailą ir nusimeti sąžinės naštą. Nors ir nedrįsta pasinaudoti nė vienu genialiu patarimu, žmogus jaučiasi atpirkęs savo „nekokybiško bendravimo“ kaltę vien tuo, kad geba nusiraminti geresnio ateities pokalbio viltimi.

Sąsiuvinio pradžioje dar dominuoja tokios temos kaip „Afrikos vaikai“, „Eismas“, „Seimas“, „Kur ritasi Lietuva“ ir pan., o įpusėjus sąsiuviniui susiduriame su temomis, kurios neabejotinai paliktų įsimintinesnį įspūdį:

• Ar kada nors matėte, kaip atrodo balandžio jauniklis?

• Kodėl „Mis visatos“ rinkimai kaskart vyksta Žemėje? Ir kada pradėsime kviesti kitus visatos gyventojus? (Nepamiršti nusijuokti.)

• Tik pagalvokite, kiek aplink mus daug spalvų. Ar jūsų tai nevargina?

• Kodėl jie vis dar reklamuoja „Vytautą“? Gal vertėtų pareklamuoti ir „Birutę“?

• Jaunystėje gulėjau psichūškėje. Dukart. Nebijokit, jei nepamiršiu išgerti vaistų, nieko blogo nenutiks.

• Žinote, kas tikrai mane nervina? Tas įrašytas juokas serialuose. Kas per nesąmonė?

Ir taip toliau.

Gale sąsiuvinio sąrašas „neliečiamų“ temų, kuriomis pakvipus sveikiausia būtų tyliai pasitraukti iš būsimų muštynių lauko: „Religija“, „Homoseksualumas“, „Kas yra gera muzika“, „Feminizmas ir kokią įtaką daro faktas, kad mūsų prezidento postą užima moteris“, „Ko nori mergaitė“, „Nuoširdžiai manau, kad [įrašykite populiarų autorių] knygos yra visiškas šlamštas“ ir pan.

Draudžiamų temų sąrašas gerokai pailgėja, jei pobūvio atmosferoje laisvai liejasi alkoholis. Tada jau užuolaida nepadės – iškas iš po žemių, išpurtys „tavo nuomonę“ ir trenks veidu į sieną.

Kita vertus, kartais neprireikia ir alkoholio, kad susiklostytų konfliktinė situacija. Gal geriau iš viso vengti bet kokių aštresnių temų? Tačiau gi negali žinoti, kas į kokią temą jautriai sureaguos. Emociškai ir fiziškai sveikiausia būtų iš viso nesusidurti su jokiu bendravimu, galinčiu privesti prie nuomonių nesutarimo. O tai tikriausiai reikštų, kad sveikiausia būtų iš viso nesileisti į jokias diskusijas, kol tai gyvybiškai nebūtina. Taip, sveikiausia būtų pasilikti užuolaidos šešėlyje ir galiausiai numirti taip niekam ir neįsirėžus į atmintį. O juk sveikata – svarbiausia.