Seni veidai

Truputį prasižiojęs, tarytum būtų norėjęs tarti žodį ir užlūžęs pirmajame skiemenyje. Pozicijoje, kurios ryškiausias elementas galėtų reikšti tiek šypseną, tiek išgąstį ar nepasitenkinimą. Užlaužtas besipriešinančios aplinkos, sustingęs dar iki kurio nors „trakšt“ ar mimikos judesio, iš kurio atpažintum kaukės reikšmę.

Tokią atsimenu savo senelę, tokį sapnuoju senelį. Panašią save matau vaikystės nuotraukose. Tą pačią pajuntu dialoguose, kuriuose man labiau praverstų ne kūdikio ar senio, o energingo, darbingo, daug žadančio žmogaus kaukė.

Tačiau man taip ir nepavyko iki galo prisitaikyti sėkmę atnešančių kaukių. Likau su tomis, kurias gavau iš mane auginusių senelių. Kartu su senių kaukėmis užsidėjau ir varginančias mane auginusių žmonių pastangas išlaikyti apsunkusias, sudėvėtas, nušiurusias, tikriausia toksiškas, dėvimas praėjus galiojimo terminui kaukes.

Mano bekaukis kūdikiškas veidas, vargdamas su senių kaukėmis, prisitaikė dar ir jų nuovargį. Čia atsakymas tiems, kurie nedrįsta paklausti, kodėl ar iš kur tas mano veido nejudrumas ar nuovargis.

Nuo ankstyvos kūdikystės iki trejų metų mane augino septintąją dešimtį įpusėję seneliai. Mama gyveno kitame mieste ir aplankydavo mane ne dažniau nei kartą per savaitę. Už tai reikėtų padėkoti sovietmečio sistemai, vertusiai moterį savo kūdikį kažkam atiduoti vos sulaukusį dviejų ir pusės mėnesio. Mama privalėjo dirbti, darbą turėjo kitame mieste, už 60 kilometrų.

Štai dėl ko pirmosios man pasiūlytos kaukės buvo senų kaukių draiskanos, senių nuovargis.

Todėl nereikėtų stebėtis mano veide mirgančiomis senio ir kūdikio veidų atmainomis, kurių man taip ir nepavyko atsikratyti. Tiesą sakant, neturėjau kada tuo užsiimti. Jaučiau: nebus lengva. Išmokti užsidėti kaukes pavėluotai, pražioplinus kūdikystę, tas pats, kas suaugusiam mokytis naujų kalbų arba vaikščioti.

Savo nemokšiškumą dėvėti sėkmės lydimo ar laimingo žmogaus kaukes matau jaunystės nuotraukose ir vaizdo įrašuose. Kaukės uždėtos negrabiai, bemaž visos sudriskusios, pro jas visas begėdiškai šviečia bekaukis veidas. Veidas, kuris išduoda kūdikio neįgudimą ir senio nuoilsį.

Kūdikio veidas ir senio veidas yra vienas kito atspindžiai. Užtenka tik įsižiūrėti, kaip jie žiovauja ar kaip panyra į stebimą aplinką – kai nejučia jiems atvimpa žandikauliai.

Supainioti jų vieno su kitu, jei tik nesi aklas, greičiausiai nesupainiosi. Juos skirianti žmogiškoji ir entropijos patirtys atvaizdus paveikia taip, kad jie, nors ir panašūs, vis dėlto nėra identiški.

Kūdikis dar nežino, kam reikalingos jam siūlomos kaukės, jam tik įdomu žaisti su pasiūlytais žaislais. Tačiau kūdikis greitai pavargsta, ir tada jo veide matai nuobodį bei patvirtinimą, kad mielai apsieitų be kaukių.

Metų naštos varginamam seniui vis sunkiau lopyti kaukes, kurios jam taip pravertė geriausiais jo gyvenimo metais. Nuovargis rūpinantis kaukėmis silpnina jo mąžtančias jėgas. Vidinis išlikimo instinktas vis garsiau jam kužda, kad nebeverta nešioti šių veido sunkenybių ir kur kas verčiau suteikti sau laisvę nuo kaukių.

Štai kodėl senio veidas vis dažniau ima tarsi nieko nebesakyti, iš po kaukės draiskanų jis atrodo tarytum negyvas. Mat gyvybę visi įpratę ženklinti džiaugsmo kaukėmis, kurias gauname iš savo augintojų kūdikystėje.

Vis dėlto yra kai kas, ką atpažinsi tiek senio, tiek kūdikio veide. Kūdikis negrabiai matuojasi pasaulio jam siūlomas kaukes, o senis vargsta bandydamas išlaikyti jį vos bepridengiančių kaukių draiskanas. Ir vieno, ir kito veide galima atpažinti kaukės nepridengtą vargą, bukumą, gyvenimo nuobodį, abejonę, pasipriešinimą ir tuo pat metu bejėgiškumą.

Kad ir kiek bandau prisiminti, kaip atrodė džiaugsmingas mano senelės ar senelio veidas, man vis nepavyksta. Kūdikio akivaizdoje jie galbūt leido sau nusimesti visas kaukes, kurios tik nebuvo prie jų veidų priaugusios mirtinai.

Šiandien jų bereikšmius veidus galėčiau lyginti su gyvulių. Veidais? Gyvulių galvų frontalinei projekcijai veido vardas nesuteiktas, kaip ir nesuteiktas joks kitas vardas. Gyvuliai neturi veidų, vien tiktai snukius, kurie siejami su maitinimosi, medžioklės ir kartais gynybos funkcijomis. Kad gyvuliai linksmi, sprendžiame ne iš jų snukių ar veidų, o kitų požymių. Mat jie nedėvi mums suprantamų kaukių. Jų kūnai, judesiai, jų visuma pasako daugiau nei toji kūno dalis, kuria taip rūpinasi žmonės.

Be senatvės nuovargio, iš mane auginusių senelių išmokau kai ko gyvuliško ar žvėriško. Turbūt dėl to iš daugybės žmogiškų veidų vėliau išskaitydavau man skirtą įvertinimą: „Svetimas.“ Kartais jis būdavo sumišęs su gėda. Visi puikiai žino, kad turėti reikalų su bekaukiu beveik tas pats, kas ir su plikašikniu.

Kiekvienas nuogas veidas pridengtinas kauke, tokia yra esminė žmonių sambūvio taisyklė, jos variacijų išskaitytume visų etiketų sąvaduose ir vadovėliuose.

Vargas kiekvienam, kuris neišmoko dėvėti kaukės ir dėl to ją sudėvėjo greičiau, nei priderėtų. Slėpkitės, jei esate vienas iš jų, nes galite būti palaikytas beveide mėsa. Kartais – netgi ne žmogumi.