Peterio Brooko „Nuostabos slėnis“: paprastumo magija

1970 metais „Royal Shakespeare Company“ Anglijoje pastatytas „Vasarvidžio nakties sapnas“ paprastai vadinamas tiesiog „Peterio Brooko sapnu“. Tai spektaklis su legendiniais Patricku Stewartu, Frances de la Tour, Benu Kingsley, bet visų pirma tai neįtikėtinai novatoriška Šekspyro interpretacija, žvelgianti į „Vasarvidžio nakties sapną“ ne kaip į monumentalią, nekeičiamą struktūrą, o kaip į molį, su kuriuo galima žaisti ir lipdyti kažką naujo; kažką aktualaus. Todėl veikėjai nevilkėjo Atėnų ar Renesanso Anglijos kostiumų (sudie Šekspyro klišėms), o įsimylėjėliai po sceną laigė it gėlių vaikai, švytuodami psichodelinėmis spalvomis išmargintais apdarais ir karoliais.

Bet šiandien – ne apie Šekspyrą ir ne apie „Vasarvidžio nakties sapną“, o apie Peterį Brooką. Brookas yra viena tų didžiųjų dvidešimto amžiaus legendų, apie kurias skaityta knygose ir kurios regėtos nuotraukose, todėl tiesiog supakuoju jas į „nuostabių režisierių, kurių darbų niekada nepamatysiu“, dėžutę – joje Grotowskis, Artaud, Brechtas ir kiti. Bet tiesa yra ta, kad Brookas, jau keturiasdešimt metų gyvenantis Prancūzijoje, tebekuria, tebekvėpuoja, tebegyvena. Valio!

Simono Annando nuotrauka

Naujausias Brooko spektaklis, sukurtas su ilgamete kūrybine partnere Marie-Hélène Estienne „Théâtre des Bouffes du Nord“ Paryžiuje, yra paprastas, mistiškas ir nuostabus. „Nuostabos slėnis“ (The Valley of Astonishment) yra itin juokingas, minimalus ir nukelia žiūrovus į netikėtą pasaulį, kuriame susipina spalvos, garsai, skaičiai, gatvės ir žodžiai. „Nuostabos slėnis“ įrodo, kad 89-erių Brookas tebėra savo srities meistras.

„Nuostabos slėnio“ istorija tarsi nužengusi iš Roberto Bolaño romanų. Semi Kostas (fantastiškas fantastiškos Kathryn Hunter vaidmuo) du mėnesius dirba žurnaliste vietos laikraštyje. Vienądien leidinio redaktorius (akt. Jared McNeill) jos paklausia, kodėl ji nieko neužsirašo per darbo susirinkimus. Jai atsakius, kad informacija išlieka jos mintyse be užrašų, redaktorius nepatiki, tad nutaria išbandyti jos atmintį. Po kelių testų Semi, rami it sfinksas, žodis žodin papasakoja, kas vyko per susirinkimą, – redaktorius nusiunčia ją pas neurologiniais faktais ginkluotus daktarus (akt. McNeill ir Marcello Magni), o paskui, nutaręs, kad Semi iš tiesų yra pernelyg kvalifikuota dirbti laikraštyje, ją atleidžia. Semi ima dirbti teatre su magais, ir žmonės neatsistebi jos atmintimi. O daktarai tebeanalizuoja žmonių smegenis, besistengdami išsiaiškinti sinestezijos mįslę.

Brookas teigia, kad šį spektaklį įkvėpė neurologiniai eksperimentai ir Farido ad Dino Attaro, XII a. persų sufijaus, epinė poema „Paukščių šneka“, kurioje trisdešimt paukščių renka karalių, keliaudami iš vieno slėnio į kitą. Spektaklyje mes keliaujame po atminties slėnius, atminties, kuri mums atrodo keista ir neatpažįstama: Semi atmintis liejasi gatvėse, aikštėse, butuose, kuriuose ji įkurdina žodžius ir taip tapo neįtikėtinai keistą paveikslą. Attaro poemos šeštas slėnis – nuostabos, ir Brookas nori nustebinti žiūrovus šiuo gražiu paprastumu. „Teatras egzistuoja tam, kad mus nustebintų, ir sujungia dvi kardinaliai skirtingas pozicijas: pažįstamą ir neįtikėtiną“, – rašo jis spektaklio anotacijoje.

Būtent dėl to „Nuostabos slėnis“ yra paprastai magiškas. Spektaklio scenografija lakoniška; scena didelė – pirmoji žiūrovų eilė atsiduria akis į akį su aktoriais. Kelios itin brukiškos medinės kėdės; dešiniajame kampe – muzikantai Raphaëlis Chambouvet ir Toshi Tsuchitori, iliustruojantys spektaklį tikro garso muzika ir tampantys daktarų eksperimentų subjektais; Chambouvet pasakoja apie spalvas, regimas grojant Beethoveną ir Bachą, o mes atsidūstame. Nuostabus prancūziškas akcentas, gracinga muzika. Spektaklio pabaigoje Tsuchitori, Hunter, Chambouvet, Magni ir McNeillas išsirikiuoja vienas šalia kito, ir Tsuchitori sugroja melancholišką kompoziciją fleitai. Pasikartosiu: paprastumo magija.

McNeillas ir Magni keičia vaidmenis – juodu vaidina pacientus, daktarus, redaktorius, – vienas linksmiausių spektaklio momentų, kai Magni, vaidinantis ispanų magą, kviečia žiūrovus ant scenos ir rodo kortų triukus. O Hunter visąlaik lieka Semi. McNeillas ir Magni puikiai atlieka savo vaidmenis, ir yra aišku, kad jiems ant scenos beprotiškai linksma; kol Magni atliko savo ispaniškąjį performansą, McNeillas prisėdo netoli manęs – sėdėjau prie laiptų – ir, švelniai niurnėdamas ant kolegos, juokėsi taip, it pirmąsyk matytų šį performansą.

Tačiau ryškiausia spektaklio žvaigždė neabejotinai yra Hunter: nuo pat pirmos minutės scenoje nuo jos neįmanoma atitraukti akių; apsivilkusi juodais drabužiais, vaikščiojanti tartum žvirblis ir kalbanti Tomo Waitso ir Janis Joplin meilės vaisiaus balsu, ji valdo sceną. Scenos veteranė ir ilgametė Brooko aktorė yra juodas varnas, neapsakomo cinizmo ir saviironijos kupina Semi; ir neįsivaizduoju kitos aktorės, taip puikiai atliekančios šį vaidmenį.

Akivaizdu, kad Brookas siekė lengvo spektaklio, tačiau galvoju, ar visgi buvo verta kviesti žiūrovus ant scenos Magni atliekant mago performansą. Žinoma, mes pasijuokėme, minutę buvo nejauku – mačiau Magni, žiūrintį mano pusėn, ir mintyse pasimeldžiau: „Ne, bet kas, tik ne scena“, ir tai turėjo suveikti tarsi postmodernistinis „žiūrovas yra aktorius“ mechanizmas, – bet šis spektaklio segmentas yra visiškas antipodas „Nuostabos slėnio“ eigai ir struktūrai; tai metateatrinis farsas. Juokingas farsas, bet.

Visgi „Nuostabos slėnis“ – tai puikiai praleistas vakaras teatre. Gražus, malonus ir trumpam sustabdantis laiką.