Paslaptinga medžių kalba
Pasakojimas apie Mariną
Jos vardas buvo Marina, gan įprastas ir dažniau rašomas Марина Михайловна. Vaikystė gana dramatiška iš pat pradžių: taip ilgai lauktas centrinės perkėlos kapitono vaikas gimė jautrus aplinkai, silpni plaučiai ir širdies ydos privertė keltis iš partijos skirto buto uostamiestyje. Mat po dar vieno astmos priepuolio tėvo Michailo senas pažįstamas gydytojas Antonas sunerimęs rekomendavo mažajai mergaitei gryną orą ir, skubiai įbrukęs širdies klausymo aparatą į savo odinį lagaminėlį, neryžtingai tiesė ranką kapitonui atsisveikinti toliau pasakodamas:
– Suprask, gerbiamas Michailai Vladimirovičiau, jokie lašai ar tabletės nepadės, tiesiog plaučiai silpni, – kelis kartus dėbtelėjo į mergaitę, žiūrinčią pro langą. – Kelkitės gyventi toliau nuo miesto, čia visur pilna pelėsio ir dulkių, o ir pro langus vien gamyklos ir tvoros. Pačiam į naudą bus.
Linktelėjo galvą pats sau pritardamas, padavė lapelį su savo telefono numeriu bei adresu ir dabar jau daug ryžtingiau pamojo ranka ir tyliai šyptelėjo mergaitei.
Nespėjus ateiti balandžiui, Marinos tėvas pats sulaukė skambučio su liūdnomis žiniomis iš gydytojo Antono žmonos.
Mergaitės tėvai po ilgai trukusio kraustymosi išsiskyrė, ji liko gyventi su mama kurortiniame miestelyje, o tėvas susirado kitą tame pačiame uostamiestyje.
Marina mažai bendravo su aplinkiniais, daugiausia laiko praleisdavo kur atokiau žaisdama ar skaitydama knygą, net retai apsireiškiantis tėvas nesugebėdavo išgauti daugiau nei porą sakinių iš plonų dukros lūpų, kurios su malonumu svaidė skaisčią šypseną tėvui tiesiai į veidą. Visą kelią važiuodamas atgal svarstydavo, kas labiau džiugina mergaitę – jo trumpas vizitas ar tas didelis kokoso riešutas, kurį Naujųjų metų proga parplukdė iš Panamos? Žalias kokoso kiauto dangalas Marinos kruopščiomis pastangomis tapo įspūdinga kauke su masyvia burna ir siaurėjančiomis akimis; dėmesį prikaustantis eksponatas įsitaisė virš lovos greta kitų mergaitiškų rankdarbių.
Kitą kartą Marina, jau baigusi mokslus taip savo nemėgstamame dailės institute, keliavo pas mamą iš kasmetinio dailininkų plenero pajūryje. Didelė kaitra, apdulkėję autobuso stiklai ir smarkūs balti spinduliai kepino jos kūną netikra oda aptrauktoje sėdynėje tarsi kiaušinį gerai įkaitintoje keptuvėje. Keleivės vandens atsargos baigėsi nespėjus išvažiuoti iš miesto, burna džiūvo rakindama jos siauras lūpas vieną prie kitos, o šlaunys lipo prie sėdynės odos. Autobusas pusiaukelėje staiga sustojo. Sprendžiant iš negailestingų vairuotojo keiksmažodžių, tai buvo rimta. Tuo tarpu bilietų pardavėja / kontrolierė maloniai paaiškino, kad perkaito variklis – norintys gali palaukti lauke, kol gedimas bus pašalintas. Marina pasirinko pasivaikščiojimą palei pakelės šabakštyną, kuris pridengė ją maloniu šešėliu. Ji jautėsi esanti parodoje be romantizmo ar modernizmo pėdsakų. Žvelgdama į ekspozicijos smulkių kamienų ritmą, sunerimusių keleivių veidus prie autobuso ir savo tuščią bloknotą, pamanė supratusi kažką tikro. Marina norėjo tai užsirašyti, vėliau galvojo brūkštelti eskizą, leisiantį grįžti prie to kažko tikro. Bloknotas išliko nesuteptas grafito, o jaunosios kūrėjos minčių žemėlapį išmargino rodyklės ir klaustukai, vietomis pratrindami jame skyles. Užsisvajojusi apie naujų žemių paieškas, staiga ji pajuto tvirtą ranką ant peties. Tai buvo autobuso vairuotojas, tik dabar visas šlapias nuo prakaito.
