Ką daro literatūra?
Esu savu kailiu patyrusi, kad antraštės klausimas gali nuskambėti eretiškai. Ypač patys literatūros kūrėjai linkę į jį reaguoti jautriai ir karščiuodamiesi tikinti, kad nieko daryti ji juk neprivalanti, ji tiesiog esanti, o kam to nepakanką, tas pats kvailys (tik jie, žinoma, nesako „kvailys“, tam jie ir literatūros kūrėjai, kad mokėtų rafinuotai tokius dalykus pasakyti). Dėl to matau reikalą iškart tiesiai pasakyti, kad tai – sąžiningas klausimas, o ne kokia nors provokacija.
Toks klausimas kyla iš svarstymų, kaip literatūra vertinama. Netgi politiškai korektiškai nusiteikus nesiginčyti dėl skonio ir manyti, kad nėra jokio universalaus būdo atskirti gerą literatūrą nuo prastos, vis tiek lieka begalybė subjektyvių vertinimų: kodėl vienos knygos mums patinka, o kitos ne. Ir, žinoma, toli gražu ne visada galime sau leisti tokią toleranciją: literatūros premiją turės gauti tik viena knyga iš visų, išleistų per metus, o gimnazistai pagal privalomą programą taip pat galės perskaityti tik ribotą sąrašą pačių vertingiausių kūrinių.
Kitaip sakant, vertinti knygas iš esmės reiškia jas lyginti ir išskirti dalį iš visumos. O norint palyginti reikia rasti ką nors bendra visoms. Iš čia ir klausimas: ką daro visa literatūra, tik kai kurios knygos – geriau negu kitos?
Žinoma, vertinimą parodo jau pats pasirinkimas skaityti vieną knygą, o ne kitą. Todėl nuoseklu būtų sakyti, kad visos knygos prašosi būti skaitomos, bet net tai pavyksta ne visoms. Tačiau šįsyk paliksiu nuošalyje skaitytojų nesudominančias knygas: kas vyksta, kai jau skaitome?
Psichologai moka tokį fokusą: įsivaizduokite citriną. Ryškų, sultingą citrinos griežinėlį. Tada įsivaizduokite, kad jį palaižote. Net jei perskaitėte šiuos porą sakinių paskubomis ir nepasistengėte pernelyg įsijausti, burnoje greičiausiai padaugėjo seilių. Jei įsijaustumėte labiau, galimas daiktas, net pajustumėte rūgštų citrinos skonį ant liežuvio galo. Ir, įsidėmėkite, jokios citrinos iš tikrųjų nėra. Yra tik raidės popieriuje ir… jų skaitytojas. Ar aš iš raidžių pagaminau citriną? Ar raidės gali kaip nors tiesiogiai paveikti jūsų seilių liaukas? Ne, tai jūs valgote išgalvotą citriną iš esmės lygiai taip pat kaip tikrą. Taip veikia atmintis (apie visas ligi šiol suvalgytas citrinas) ir vaizduotė: jos abi – efemeriškos, nepritvirtintos prie kokio nors organo, tačiau į jas atsiliepia jūsų kūnas iš mėsos ir kaulų.
Tegu psichologai patys aiškina, kaip veikia jų fokusai (arba, kaip dori fokusininkai, tegu saugo savo paslaptis). Mums svarbu tik tai, kad kūnas į nekūniškas galias atsiliepė savaime, be specialių pastangų: lygiai tas pačias galias pasitelkia ir literatūra, kurią amerikiečių literatūros kritikas Josephas Hillisas Milleris vadina virtualia tikrove. Skaitydami knygą, galime pravirkti arba imti garsiai juoktis. Kai knyga labai baisi, išsiskiria adrenalinas ir įsitempia raumenys, sutankėja pulsas, paaštrėja pojūčiai, kartais nė negalime užmigti, nes vis girdime kažkokius šnaresius ar krebždesius. Jei aprašomi pasišlykštėjimą keliantys dalykai, tikriausiai nebegalėsime skaitydami kramsnoti kokio obuoliuko, nes ims pykinti.
Tokie refleksai, žinoma, yra paprasčiausi pavyzdžiai. Bet jie leidžia įvardyti literatūros veikimo sudėtines dalis. Literatūros nėra be žmonių. Ji – būdas vieniems žmonėms paveikti kitus. Kad ašarotų ar iš baimės drebėtų kūnas, turi suveikti nekūniškos skaitytojo galios: patirtis, atmintis, vaizduotė. Tačiau, norėdamas jas išjudinti, rašytojas taip pat turi labai daug dėmesio skirti skaitytojui. O kadangi skaitytojo asmeniškai nepažįsta (nebent rašo laišką, o tai jau nėra literatūra griežtąja prasme), viskas pasidaro dar sudėtingiau: tenka ieškoti universalios patirties.
Būtent refleksai yra universaliausi. Fokusas su citrina suveikia beveik visada (išskyrus, žinoma, niekada citrinos neragavusius žmones). Kitą – net ir nepažįstamą – žmogų pravirkdyti ar sugadinti jam apetitą taip pat įmanoma palyginti nesunkiai: iš esmės tam reikalingos tos pačios priemonės, tik taikomos skirtingu intensyvumu ar kombinacijomis. Graudūs ar šlykštūs beveik visiems žmonėms atrodo tie patys arba labai panašūs dalykai. Skirtumų pasitaikys, bet sėkmės tikimybė labai didelė. Kai kuriems žanrams to pakanka – ypač pramoginei literatūrai, pavyzdžiui, trileriams, siaubo ar erotiniams romanams. Tai ir yra pagrindinė literatūros teikiama pramoga: tokie stiprūs dirgikliai užvaldo mintis (ir kūną), kad nebeleidžia joms nukrypti į kasdienius rūpesčius ir taip suteikia poilsio nuo jų. Ir teikti pramogą yra vienas iš svarbių dalykų, kuriuos daro literatūra, todėl meistriškai taikyti tokio tiesmuko poveikio priemones yra sugebėjimas, kurį skaitytojai vertina.
Tačiau esama ir vienos painios problemos: knygų skaitymas taip pat yra patirtis. O jei skaitytojai bent kiek linkę gilintis ir reflektuoti, jie netruks pastebėti, kokios priemonės taikomos jiems paveikti – ir kad tos priemonės kartojasi. Pasikartojantys fokusai išblunka, pramoginė literatūros vertė menksta. Meistriškumas, žinia, yra taip tvirtai sukalti dirgiklius, kad net ir žinodamas neįstengtum atsiplėšti nuo jų ir pakilti į refleksyvesnį lyg-menį – kaip sugeba, pavyzdžiui, Stephenas Kingas. Tačiau literatūra pretenduoja būti ne vien fokusai.
Tiesa, net ir tada ji nedaro nieko kita, kaip tik kalbinėmis priemonėmis kraipo skaitytojo patirtį, atmintį ir vaizduotę taip, kaip nori. Tik priemonių tada prireikia sudėtingesnių. Iš esmės yra dvi kryptys, kuriomis literatūra tolsta nuo tiesioginio apeliavimo į refleksus.
Pirma, ko gero, mažiau ambicinga kryptis yra tiesiog pripažinimas, kad skaitytojas nekvailas ir supranta, jog su juo daromi fokusai, todėl fokusus reikia daryti sudėtingesnius. Tokia literatūra visą dėmesį skiria pačioms priemonėms. Tai ypač mėgsta postmodernizmas, paskelbęs, kad nieko naujo parašyti nebeįmanoma, ir pasinėręs į žaidimus klišėmis, pastišais, parodijomis ir dekonstrukcijomis. Ar galima prajuokinti, pasitelkus gąsdinimo priemones? Galima. Ir vietos pademonstruoti meistriškumą lieka ne mažiau.
Antroji kryptis yra ambicingiausia ir dažnai (mano nuomone, klaidingai) laikoma vienintele „tikra“ ar „rimta“ literatūra: leistis ieškoti vis naujos, bet vis tiek kiek įmanoma universalesnės patirties. Tokioje literatūroje, tiesa, dažnai pasitaiko didžiausi šedevrai, dikensai ir čechovai. Tačiau joje esama ir didžiausios rizikos, kad nepavyks, ir skaudžiausiai nenusisekusių kūrinių. Taip yra dėl to, kad čia didžiausia įtampa tarp žmogaus unikalumo ir žmonių bendrumo.
Štai čia, mano galva, ir glūdi didžioji mįslė, paslaptis, netgi drįsčiau sakyti – slėpinys. Visa literatūra ką nors daro su skaitytojo patirtimi ir žmonių pažinimu. Galima vertinti – ir skaitytojai vertina – meistriškumą, išradingumą ir įžvalgumą tiriant tą patirtį ir pritaikant priemones jai išjudinti. Tačiau kai kurios knygos įlenda į giliausius, slapčiausius skaitytojo širdies kampelius, kuriuos šis laikė visiškai unikaliais, niekam neprieinamais ir į nieką nepanašiais, ir netgi ten suranda tai, kas jį sieja su kiekvienu kitu žmogumi pasaulyje. Ir tai jau nebe fokusas: tai tikras stebuklas. O stebuklams mūsų vertinimas nerūpi. Jie nieko nebeturi daryti – jie tiesiog yra.
