Getas

Skiriu B. T.

Pradžioje buvo dveji vartai. Krikščionių sargybiniai užverdavo juos tiksliai vidurnaktį, vėl atverdavo paryčiui, kai nuaidėdavo varpo dūžis. Venecijos getas, Ghetto Nuovo, atsirado 1516 metais buvusioje geležies liejyklos teritorijoje. Bet žydų bendruomenė, uždaryta nedidelėje erdvėje, kvėpavo gana laisvai, veikiau apsaugota nuo pogromų, pripratusi prie daugybės priesakų, draudimų, ribojimų. Žydai nebuvo savininkai nė vieno kvadratinio metro šios žemės, jiems čia nepriklausė nė vienas namas, nė vienas butas. Jie paveldėdavo, pirkdavo tik teisę nuomotis. Kai stigdavo vietos, naujų kambarių buvo skiriama jau esančiose patalpose: vienas aukštas buvo dalijamas į du, taip radosi daugelio skyrių „dangoraižiai“, drevės žmonėms.

Telemaco Signorini. Žydų kvartalas Venecijoje. Apie 1860

Gete kunkuliavo gyvenimas. Čia buvo steigiamos mokyklos, sinagogos, buvo spausdinamos svarbios knygos, vieni šalia kitų gyveno žmonės, kurie eidavo gulti alkani – ir bankininkai, gydytojai, ir Dievo trokštantys mąstytojai. Intriguojanti Riccardo Calimani plunksna sukurta „Venecijos geto istorija“ (Storia del ghetto di Venezia) padeda mums įsivaizduoti žydų kvartalo pasaulį, kupiną paslapčių, nepaprastų nutikimų, taip pat ir kasdienybės atgarsių. „Į Naująjį getą, bankų buveinę, buvo einama ilgu pasažu po portikais; tai buvo tikri koridoriai, kurie driekėsi po namais, aukštais, kartais net iki devynių aukštų [...]. Aikštė atsiverdavo apskrita ir plati, o visi namų langai buvo atgręžti į ją kaip centrinę vietą [...]. Gete aidėjo įvairūs garsai; girdėjosi ne tik žydiškas giedojimas ir darkyti Viduržemio jūros kraštų dialektai, bet ir spalvingos ispanų, turkų, portugalų kalbos, Levanto ir graikų, ką ir kalbėti apie negausių žydų iš Lenkijos, vokiečių pabėgėlių žargonus bei įvairius italų dialektus. Tikras kalbų ir žmonių Babelio bokštas [...]. Nakčiai varteliai buvo uždaromi, o sargybinių valtis plaukiojo getą juosiančiu kanalu.“

Ilsiuosi ant Naujojo geto aikštės suolo. Lesinu balandžius. Čia pat šalia, paprastoje, laikraščių kioską primenančioje būdelėje, sėdi kareiviai. Dėmesingai stebi mane. Jaučiuosi taip, lyg būčiau supainiojęs kiemus, įėjęs ne į savo namo kiemą. Mąstau apie tuos, kuriuos išvežė iš čia pastarojo karo metu, kurie gyveno čia prieš amžius. Žydų buvimas Venecijoje lėmė pasirašymą dar vienos sutarties – condottos, visada tiksliai apibrėžtam laikui, mainais už konkrečią dukatų sumą. Geto vartai nuvirto tik 1797 metais.

Calimani knygoje randu atpasakotas XVI amžiaus Venecijos inkvizicijos procesų ataskaitas. Įsiminiau istoriją jaunojo Giuseppės Francoso (nors su tokiu pačiu pasisekimu galime jį pavadinti Aaronu, Jacomo, Paulo ar Battista), kuris buvo nuteistas dvidešimčiai metų sunkiųjų galerų už tai, kad krikštijosi keturis kartus. Dauguma procesų buvo susiję su kaltinimais erezijomis ar prekyba uždraustomis knygomis. Apsikrikštijusiems žydams grėsdavo griežta bausmė, jei buvo įrodoma, kad jie grįžo į judaizmą. Calimani pabrėžia Venecijos inkvizicijos skirtingumą nuo kitų šalių tribunolų. „[Venecijos inkviziciją] ypač domino tie, kurie kasdieniame gyvenime arba neatsargiais pasisakymais – ar būtų valkatos, ar tik nuotykių ieškotojai – žadino įtarimus, kad neturi nuolatinio užsiėmimo ir sėja nepasitenkinimą, atkreipdami į save nustatytos tvarkos saugotojų dėmesį Venecijoje, kur kiekvienam buvo nustatytos tam tikros teisės ir kiekvienas privalėjo vykdyti priskirtas prievoles.“

Tai primena Josifui Brodskiui Peterburge iškeltą bylą, kuriai pradžią davė straipsnis spaudoje apie literatūros traną, parazitą. Fridos Vigdorovos užrašų iš to proceso skaitymas yra tarsi gilus peilio pjūvis, po kurio tikrai liks randas. Nė vienas kaltinimo liudytojas poeto asmeniškai nepažinojo, negana to – neskaitė jo eilėraščių. „O apskritai kokia jūsų specialybė?“ – klausia teisėja Saveljeva. „Aš esu poetas. Poetas ir vertėjas.“ – „O kas pripažino, kad esate poetas? Kas jus priskyrė prie poetų?“ – „Niekas. O kas mane priskyrė žmonių giminei?“ – atsako Brodskis. Ir paskui iš jo lūpų pasigirsta garsūs žodžiai: „Manau, kad tai… iš Dievo…“ Proceso stebėtojai sutartinai pasakojo apie kaltinamojo laikyseną – Brodskis buvo neįtikėtinai ramus, beveik abejingas, anot Liudmilos Štern, elgėsi kaip civilizuotas žmogus, stebintis neandertaliečių vaidinamą spektaklį. Galima daryti prielaidą, kad tikra drama įvyko ne rajono teismo salėje ir ne statybininkų klube Fontankoje, kur vyko kitas teismo posėdis, bet prieš mėnesį du Brodskio širdyje. „Kalbos dalies“ autorius savo pasisakymuose retai grįždavo prie to proceso („Nesu linkęs iš to daryti dramos!“ – pasakė jis Solomonui Volkovui), nenorėjo, kad šitas absurdas nužymėtų jo poziciją, darytų įtaką jo darbų vertinimams, iškreiptų kalboje, kalbėsenoje gyvenusio rašytojo portretą.

Josifas Brodskis, žydų giminės palikuonis, nebuvo pamaldus žydas. Autobiografinėje esė jis papasakojo apie savo pirmąjį melą mokyklos bibliotekoje, apie tai, kaip atsižadėjo savo likimo: „Buvau septynerių metų ir puikiai žinojau, kad esu žydas, bet bibliotekininkei pasakiau, kad nežinau [...]. Gėdijausi paties žodžio „žydas“ – rusiškai „jevrej“ – nepriklausomai nuo jame glūdinčio turinio.“ Kai skaitau jo poemą „Izaokas ir Abraomas“, grįžtu mintimis prie Chaimo Guri eilėraščio „Paveldas“ fragmento: „Izaokas, kaip skelbia padavimas, nebuvo paaukotas [...]. / Bet jis perdavė tą valandą savo palikuonims. / Visi jie gimsta su peiliu savo širdyse.“ Brodskio atžvilgiu tie žodžiai skamba kaip niūri pranašystė. Pirmą infarktą jis patyrė trisdešimt šešerių metų. Paskui išgyveno dar kelis. Brodskis kaip mažai kas gyveno su ne viena žaizda širdyje.

„Zeszyty Literackie“, 2013, Nr. 1 (121)

___

Akademija

Ant medinių Ponte Accademia laiptų sėdėjo jauna mergina, susikūprinusi, įsisupusi į save. Vienoje rankoje laikė atverstą knygą, kita glėbė savo pėdą, sunkiai išlaikydama pusiausvyrą. Motorinės valtys ir gondolos plaukė po tiltu, bet mergina, įsigilinusi į skaitymą, nekreipė į jas dėmesio. Prisimenu ilgą jos kaklą ir išlinkusį stuburą, išryškėjusį per ploną lyg audinys odą. Medinės tilto sijos dundėjo po praeivių kojomis, bet mergina tebesėdėjo tarsi sustingusi. Ir toliau regiu atmintyje tuos pasikūprinusius pečius, lyg guminius, palinkusius virš Knygos, kurios pavadinimo, nors ir stengiausi, tada nepavyko įžiūrėti. Nabokovas, Schultzas, gal Brodskis? Apgailestauju, kad tada praėjau pro ją be žodžio.

Bet tada skubėjau išvysti paveikslus. Venecijos Akademija yra vienas iš mėgstamiausių mano muziejų. Jame kelerius metus vyksta remontas, rekonstrukcija. Paveikslai keliauja iš vienos salės į kitą, kai kurie kuriam laikui apskritai dingsta, ir keliautojas suka galvą stengdamasis prisiminti, kas juose pavaizduota. Kas grįžta čia, tarkime, kartą per metus, papildomai jaučia tam tikrą nerimą, netikrumą – kaip sugrįžęs namo po ilgų atostogų. Lyg ir viskas tvarkinga, bet nepalieka pojūtis, lyg kas būtų perstatęs baldus, lyg į mūsų tinkamai apstatytą pasaulį būtų įsiveržusi tam tikra netvarka, lyg rakštis, pašinas ar dulkelė aky. Ir vėl traukdamas per muziejaus sales stengiesi atrasti jame buvusią tvarką, nors tai nelengva užduotis. Taip pat ne kartą spėliojau, ar čia lankėsi Brodskis, o jeigu taip – kurie paveikslai jam buvo artimi. Kūriau sau vedutą.

Pirmiausia Venecijos Akademijoje paprastai, kaip ir dauguma lankytojų, žengiu prie Giorgionės „Audros“, o netrukus prisistatau ir prie vyro su driežu, knyga ir laiškais portreto – Lorenzo Lotto Giovane nel suo studio. Užsiėmęs didelės, storos knygos studijavimu vyras žvelgia į mane, lyg klausdamas, kodėl jį trikdau. Bet tai ne aš trukdau jam dirbti, o ant stalo gulintys laiškai, žiedas, žiedlapiai. Gustawas Herlingas-Grudzińskis „Venecijos portrete“ apie mūsų herojų rašė taip: „Kairė ranka, verčianti puslapius, sudaranti gražų kontrapunktą su gana asketiška, glotniai sušukuota galva, kuri nesuteikė įgaliojimo pavadinti portretą Giovane. Jaunuolis išeina, veikiau jau išėjo iš jaunystės.“ Dešinė vyro ranka – ne ta, kuri verčia puslapius taip, kaip vienu rankos mostu sprendžiama apie pavaldinių gyvybę ar mirtį, bet dešinioji – visiškai popierinė, blyškesnė už mėnulį, lyg sulaikyta pusiausvyrą išlaikančios vidinės jėgos, tos pačios, kuri sustabdo ašaras ir įtempia veido raumenis, brėždama skruosto raukšlę. Prisimename, kad „Venecijos portreto“ herojė kopijavo būtent šį paveikslą. Bet vyro veide neįžvelgiu nė lašo pykčio, nors tai dar nieko nereiškia.

Seniau Francesco Guardi paveikslus buvo galima apžiūrinėti septynioliktoje salėje. Dabar – kas juos žino? Ateidavau čia dažnai, valandų valandas žiūrinėjau Guardi Venecijos vaizdus. Paskui stengdavausi ieškoti šio dailininko paveikslų kituose muziejuose, kituose miestuose. Bet visada grįždavau prie Akademijoje kabančių „atvirukų“. Tad su plakančia širdimi perskaičiau Francesco Cataluccio prisiminimą knygoje „Važiuoju pažiūrėti, ar ten yra geriau“ apie apsilankymą Akademijoje kartu su Josifu Brodskiu. Poetas nuvedė pažįstamą italą tiesiai prie Guardi 1789 metais sukurto paveikslo „San Markuolos alyvos sandėlio gaisras“. Cataluccio cituoja Brodskio žodžius: „Tai tikras šedevras! Atrodo kaip liepsnojantis Varšuvos getas, o mes čia, panašiai kaip tie, tik stovime ir žiūrime nieko neveikdami.“ Dabar aš stoviu priešais šį paveikslą ir matau vienmarškinius žmones ant mūrinių namų stogų, pastatus ugnies jūroje. Prieš mane būrys gerai apsirengusių Venecijos gyventojų, žiūrinčių į gaisro sceną, – truputį panašu į teatrą. Net ir nesudrumsčiamieji turi jausti tą kaitrą. Primerkiu akių vokus.

Ankos Grupińskos knygoje „Nuolat ratu“ (Ciągle po kole) Maša Glaitman Putermilch pasakoja apie Mailochą Perelmaną. „Geras kovotojas, nuostabus kolega, inteligentiškas, buvo apdovanotas visais privalumais. Jis visada sunkiausias užduotis imdavosi sau.“ Kovotojai aptiko jį sužeistą į pilvą tarp griuvėsių prie Maloniosios gatvės 18 namo. Į bunkerį pasiimti jo nebuvo galimybių, tad surado jam slėptuvę mūrinio namo trečiame aukšte Muranovskos gatvėje. „Tai šiandien atrodo lengva – nunešti į trečią aukštą. O ten laiptai buvo sugriauti, tad nebuvo galimybių užkopti, ir todėl, kaip čia pasakius, tai buvo gera slėptuvė, nes vokiečiai negalėjo ten patekti [...]. Toje slėptuvėje, tame aukšte, buvo kažkokių žmonių. Jie išliko gyvi ir paskui pasakojo, koks ten buvo neapsakomas klyksmas. Jis degė gyvas, jį sudegino gyvą…“ Mailochą Perelmaną.

[Neskelbta]

Vertė Kazys Uscila