Break a leg!

Pradėsiu nuo to, kad, nesigilinant į smulkmenas, prieš porą dienų man sulaužė koją.

Bet rašau tą ne skundo spiriama, o norėdama pasijuokti iš savo naivumo. Kažkodėl nusprendžiau, kad toks niekniekis kaip gipsas ir Draugai Ramentai tikrai neprivers atsisakyti kasdienių įpročių ir kažkaip žymiai keisti gyvenimą artimiausias 6 savaites. Net nebuvau tikra, ar privalau atšaukti kito ryto repeticiją.

O šventas naivume!..

Nuostaba, su kuria pasitikau jau kitą rytą, privertė prisėsti ir pabandyti iš naujo suvokti neadekvačiai įvertintus pasikeitimus. Dar tik praėjus kelioms valandoms po lūžio teko susidurti su skaudžia tiesa, kad ramentai – ne paprastos ir toli gražu ne maloniai pagalbinės vaikščiojimo lazdelės, o komplikuota trumpalaikių sūpynių imitacija, ypač nedraugiška tiems, kurių prasta pusiausvyra (čia visų žvilgsniai tenukrypsta į mane, ačiū). Negana to, turėjau proto įsigyti alkūninius, o ne, kaip vėliau sužinojau, „tuos ilgus, patogius ramentus, kurie tiesiog padeda eiti, o ne dar labiau apsunkina gyvenimą, kaip daro alkūniniai“. Pasirodo, yra ir kitokie, pažastiniai ramentai, kurie šlubčiojimą paverčia maloniu pasiskraidymu po pievutę. Skirtingai nei mano Draugai Alkūniniai, kurie su kiekvienu žingsniu vis labiau primena negailestingą sporto salę.

Tiesą sakant, negaliu labai skųstis: už 80 Lt tikrai neįsigyčiau pusantro mėnesio abonemento į sporto klubą. Tai, kad praėjus 48 valandoms po lūžio jaučiu smarkiai padirbėjusius visus rankų ir krūtinės raumenis (net ir tuos, kurių iki šiol nepavykdavo išjudinti sportuojant namie!), o kairė blauzda tiesiogine prasme dirba už dvi, kol kas skamba tik kaip džiuginantys faktai.

Vos tik susitaikius su ramentais, išmiegojus pirmą košmariškai nepatogią naktį ir pramerkus akis prieš naują dieną, užgriūna klausimų lavina: kaip miegoti nejudinant kojos? Kaip nešti puodelį kavos? Kaip maudytis su gipsu? Kodėl man neskauda? Kiek laiko prireiks nueiti iki akademijos? Kaip reikės dabar vaidinti tą ištrauką, kurioje lakstau kaip pasiutusi? Ar ta koja turi atrodyti lyg pasiskolinta iš negyvėlio? Ma, ar aš mirsiu?..

Į keletą jų pavyko atsakyti pasitelkus paprastąją smegenų veiklą (dangtelis kavos puodeliui, pakeltas lovos kampas naktį ir t. t.), bet iki pat šios dienos išliko neaiški skausmo problema. Ar gali būti, kad kojos nei smūgio metu, nei gerokai po jo visiškai neskauda dėl šoko būsenos? Kiek trunka ta šoko būsena? Galiu garantuoti, kad bent keletą pirmųjų valandų tai tikrai, nes net ir sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje su jau sugipsuota koja niekaip nesugebėjau patikėti, kad ji sulaužyta. Šokinėjau lyg euforijos pagauta ir maždaug kas dešimt minučių pradėdavau ganėtinai isteriškai juoktis ir aiškinti draugei, lydinčiai į ligoninę, kad, ei, juk mano koja, ji sulaužyta – argi ne absurdas? Kaip mirtinai juokinga tuo metu tai atrodė. Iš šalies sau priminiau sarkazmo pritvinkusį Antonijaus ir Sebastjano duetą iškart po to, kai Prospero inicijuota audra išmetė juos krantan. Lyg tyčia būsiu prisičiulbėjusi: beskaitydama „Audrą“ bandžiau suvokti personažų būseną po šoko ir mažyte minties dalelyte pasigailėjau, kad nesu turėjusi tokios patirties ir dėl to negaliu iki galo jų suprasti. Na, dabar jau galiu pasakyti, kad toji scena parašyta iš tiesų labai tiksliai atspindint žmogaus reakcijų neadekvatumą kritinėse situacijose. Perėjau visas „fazes“ – nuo pozityvaus Gonzalo ramumo iki verbalinio Antonijaus hiperaktyvumo.

Išskyrus visus fizinius sunkumus, pats nemaloniausias dalykas, su kuriuo tenka susidurti „neturint kojos“, yra tai, kas iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti besąs grynas malonumas. Turiu omenyje faktą, kad aplink jus visi nori nenori privalo šiek tiek pašokinėti. Tai, kad negalite vaikščioti ar naudotis abiem, o kartais net ir viena laisva ranka, lyg ir suteikia šiokį tokį pateisinimą prašant aplinkinių pagalbos, ar ne? Tačiau jausmas, užplūstantis tuo momentu, kai suvoki, kad ne tik naudojiesi malonia aplinkinių pagalba, kai sutinki būti pavežama iki parduotuvės ar pagelbėjama joje apsipirkti, bet ir tai, kad be jos iš tiesų nesugebėtum apsieiti. Kai stovi ant vienos kojos, abi rankos paremtos ramentais, o mintyse – suvokimas, kad tikrai nebeturi fizinių jėgų šoktelėti dar vieno žingsnio su tokio svorio kuprine, kokią šiandien turi parsinešti namo… Nejauku. Be to, čia išlenda stebinančiai autentiški aplinkinių veidai. Vos kelias dienas pažįstamos būtybės primygtinai siūlo savo rūpestį ir pagalbą, o „geriausiais“ laikyti draugai net neparašo trumpo laiškelio, pasidomėdami kojos būkle ar vidine savijauta. Na, bet aš ne apie tai.

Balsu juokiuosi, kai kas nors, žvilgtelėjęs į mane, primena garsųjį posakį „Break a leg!“ – vis bandau prisiminti, kas taip neatsakingai palinkėjo sėkmės prieš einant į sceną. Beje, į ją per paskutinę repeticiją (repetuojame „Visuomenės priešą“) dėl visų šių aplinkybių įėjau kaip nauja ir labai įdomi Petra. Smagu matyti, kaip tokia smulkmena aukštyn kojomis verčia ne tik visas mizanscenas, bet ir dialogo prasmę.

O dabar atsiprašysiu 40 minučių, einu išsivirti kavos…