Berniukas, kuris išliko pavirtęs į senį besmegenį
Grigori Kanowitsch. Ewiger Sabbat (Amžinasis šabas). Romanas. Iš rusų k. vertė Waltraud Ahrndt. Berlin: Die Andere Bibliothek, 2014. 606 p.
Pasaulio žūtis guviomis akimis vaiko, kokio nėra buvę žydų literatūroje: jaudinantis Grigorijaus Kanovičiaus romanas „Amžinasis šabas“.
Grigorijus Kanovičius, daugiau kaip dvidešimt metų gyvenantis Izraelyje, gimė 1929 metais Lietuvoje, žydo siuvėjo šeimoje, 1979-aisiais rusų kalba išėjo jo didysis romanas apie vokiečių invaziją. Jame aprašoma Lietuvos štetlo pabaiga – iš pradžių paskutiniai prieškario metai, kai Lietuva dar buvo nepriklausoma, paskui okupacija ir getas, – tačiau ir taikos metai iš tiesų jau buvo mirties metai. Viena svarbiausių metaforų – kapinės, o ypatingas šis romanas tuo, kad pasakotojas Danielius, paauglys, jaunuolis, duoda mums visa išvysti savo vaikiškomis akimis.
Pirmąsyk sutinkame jį dešimtmetį. Jo motina mirusi, tėvas, komunistas, sėdi kalėjime už kažkokias politines intrigas, vaikas auga globojamas valdingos senelės. „Danieliau, važiuosi su manim į miestą“, – paskelbia ji. Tai pirmasis romano sakinys, ir jo keistoka sintaksė įspėja: senoji nekalba lietuviškai, ji kalba jidiš. Jos ir daugybės kitų romano herojų paveikslais Kanovičius prikelia pasaulį, kurio seniai nebėra.
Nujausdama artėjant mirtį, senelė nori dar pamatyti kalėjime sūnų, o Danielius nesitveria džiaugsmu išvysiąs tėvą. Bet nieko iš to neišeina, jie nepasiekia tikslo. Tėvas perkeltas į kitą kalėjimą, ir net žąsis, kurią ketino jam nunešti, jau pašvinkusi. Ji pranašauja ilgą kelią myriop. Pirmiausia tenka laidoti senelę, paskui ir senelis iškeliauja į elgetyną, tačiau ilgai jis ten neištveria – vieną dieną dingsta be pėdsako.
Tada vaiką priglobia vienakojis duobkasys Josifas, ir kapinės tampa naujaisiais Danieliaus namais. Kol dar nebuvo duobkasys ir vaikščiojo abiem kojomis, Josifas buvo susižadėjęs su senele. Paskui prasidėjo karas, Josifas išėjo į kareivius ir grįžo pasiramsčiuodamas lazdomis, ir Danieliaus prosenelė išardė jungtuves – o dabar, kai viskas praeity, ratas užsiveria. Gyvenimas, kurio jis negyveno, iš naujo įgyja pavidalą, ir kad galbūt seniai per vėlu, Josifui nėmaž nerūpi. Juk jis duobkasys, jis visados gyveno amžinybės akivaizdoje.
Iš kur šis epas semia galių, kaip ir kodėl, nepaisant visų mirties vaizdų, niekad nekyla liguistumo, nesveikumo jausmas? Atsakymas glūdi pačiame romano centre, tas atsakymas – tai pasakotojo paveikslas. Ne vien dėl to, kad Danieliaus gyvenimas tik prasideda, – Grigorijui Kanovičiui pavyksta retas dalykas žydų literatūroje: tai vaikas, neslegiamas jokios praeities, jam nereikia nešti jokios tradicijos – tasai berniukas, Danielius, negimė būdamas jau senas.
Jis ilgai lieka beraštis, am ha’aretz, kaip sako žydai. Kafka tai išvertė „Mann vom Lande“, „žmogus iš kaimo“, kuris visą gyvenimą pralaukė prieš Įstatymą, bet taip ir nebuvo įleistas, tačiau Danielius nesiduoda sukaustomas savo neišmanymo. Priešingai – jo žvilgsnis nevaržomas. Jis mato, kaip vien keistuolis sinagogos tarnas dar stengiasi išlaikyti senąjį mokymą ir kaip sielojasi pjovininkas, nes jo sūnūs nebepaiso Įstatymo, – jam pačiam tai neatrodo praradimas. Niekas nemokė jo tradicijos, ir lemiamą akimirką jis pats turi pasirūpinti savo ateitimi.
Kai užeina vokiečiai, Danieliui aštuoniolika. Fašistuojantis miestelio policininkas suvaro žydus į sinagogą, ir šį siaubingą laiką vaizduojantys romano puslapiai – bene patys įtaigiausi. Tarp nelaimingųjų yra berniukas, su motina pabėgęs iš Vokietijos ir atsidūręs Lietuvoje, naktį jį prispaudžia bėda, bet mama neišleidžia jo laukan. Ji bijo, kad vaiką sušaudys, ir Danielius ateina į pagalbą. „Einam, – pasakiau aš Vilhelmui. – Mes ne laukan… mes čia pat.“ – „Nein, nein, – visiškai sutrikusi neleidžia motina. – Tai šventvagystė…“ – „Dievas atleis, – pasakiau ir nuvedžiau Vilhelmą į kampą. – Nesigėdyk, vyruti. Na, ko lauki?“
Tai ne šventvagystė, tai žmogiškumo aktas. Ir jis tik įžanga, nes truputį vėliau Danielius išgelbės mažajam Vilhelmui gyvybę. Iš miestelio žydai nuvaromi į getą, ten vokiečiai surengia gaudynes: jie gaudo vaikus ir siunčia į mirtį. Vilhelmo motina apimta nevilties. Ji neišmano, kur slėpti sūnų, ir Danielius randa išeitį. „Sunkvežimiai įvažiavo į Stiklių gatvę, ir akinamai plieskiantys jų žibintai apšvietė daržą. Aš ritinau sniegą prie Vilhelmo kojų, ir netrukus balti šarvai sukaustė jį ligi juosmens. [...] Aš pritaisiau Vilhelmui nosį, įbrukau po pažastimi šluotą, o kad būsimosios Vokietijos būsimasis kaizeris neuždustų, sniego veide vytele pradūriau kelias skylutes.“
Danielius virto suaugusiu žmogumi, vaikų žaidimas – pasipriešinimu barbarybei. Vėliau jis išgelbsti iš geto kitus vaikus, padedamas lietuvių komunistų, tačiau knyga niekur netampa politiniu manifestu. Tai auklėjimo romanas be auklėjimo: ir pabaigoje Danielius – tas pats naivus pasakotojas, koks buvo pradžioje, jis bręsta, tačiau lieka laisvas nuo visų auklėjimo diegiamų prietarų. Pagalbininkai lietuviai už geto sienų komunistai ar ne, tenka susidurti su dogmatiku sinagogos tarnu ar su žydu, persivertusiu į krikščionybę, – visi jam yra žmonės, kuriems jis dovanoja savąjį, vis brandesnį žmogiškumą.
Įspūdingas pasakojimas, bet ne mažiau įspūdingas paties pasakotojo augimas. Fašistuojančio miestelio policininko varomas iš kapinių į sinagogą, pas kitus žydus, Danielius staiga vėl išvysta prieš akis mirusią senelę. „Senelė nė per žingsnį neatstojo nuo manęs, neapčiuopiama ir nematoma, ji staiga stodavo prieš mane kaip gyva.“ Sunkiomis geto dienomis jis nuolat tariasi su ja, kaip Sigmundo Freudo mokyme mirusioji tampa jo Superego – ir vis dėlto čia yra kitaip. Freudui Superego išauga iš kaltės jausmo ir todėl tampa „kankinančia“ sąžine, tačiau šis bręstantis vaikas nežino kaltės jausmo. Senelė, pirmojoje dalyje buvusi valdinga despotė, dabar įkvepia jam kilniaširdiškiausias ir tolerantiškiausias mintis, ir Kanovičiui pavyksta nuostabus dalykas: Danielius – tai Kasparas Hauzeris, patiriantis auklėjimą ne iš išorės, bet iš vidaus – savosios širdies ritmu.
Rusiškas romano originalas vadinasi „Žvakės vėjyje“, tokiu pat pavadinimu jis pirmą kartą pasirodė 1984 metais VDR. Leidykla „Die Andere Bibliothek“ perėmė nepakeistą anuometinį gražų Waltraud Ahrndt vertimą, buvo pakeistas tik pavadinimas. Kanovičius parašė rekviem, „Amžinajame šabe“ tartum skleidžiasi netrikdoma ramybė, kurios mes linkime mirusiesiems.
„Frankfurter Allgemeine Zeitung“, VI.4
Vertė Rūta Jonynaitė
