„Baltos lankos ’14“: žvilgsnių ir tekstų susitikimai

Vienas įdomiausių vasaros reiškinių – „Baltų lankų“ akademinė savaitė, vykstanti ryškiaspalviais fontanais, gėlynais ir tingiais katinais pasipuošusiuose Druskininkuose. Gali pasirodyti, kad katinai su akademiniais įvykiais neturi nieko bendra, bet netrukus paaiškėja, jog toks manymas yra iš esmės klaidingas. Tad pradėkime nuo pradžių.

Akademinės savaitės dalyviai

Renginys prasideda meilės tema, kurią, pasitelkdamas Šekspyro ir Vaižganto kūrinius, pristato Saulius Žukas. Meilė siekia numalšinti stoką, pasireiškia kaip liga ir sukuria pasirinkimo maksimalios įtampos erdvėje neišvengiamybę. Nors abipusės komunikacijos metu bandoma išsisukti iš subjekto ir objekto santykio, pranešėjas Vaižganto tekste mėgina surasti intencionalumo požymius, atpažinti adresatus ir adresantus. Pagauliai, nuotaikingai pristatytas „Dėdžių ir dėdienių“ kalbėjimas nepadeda atsakyti į pagrindinį Žuko išsikeltą klausimą: „Kaip gali įvykti tas įsižiūrėjimas vienam į kitą?“, veikiau tik dar labiau jį komplikuoja. Sudėtingiausi klausimai dažniausiai lieka retoriniai, bet atsakymų paieškos, šiaip ar taip, vertingos.

Filosofiniame kontekste aktualumo nepraranda tikrovės klausimas. Per skirtį tarp tikrovės ir realybės, Realität ir Wirklichkeit, Danutė Bacevičiūtė išskleidžia ontologines atsakomybės prielaidas. Pradedant Kanto moralės įstatymo prasmės klausimu, prisimenant Levino ir Heideggerio pamatinę etiką, aptariama pačios atsakomybės prasmė, faktiškumas, sąžinės balso sukuriamas nejaukumas. Pasirinktas žiūros taškas veda į universalių taisyklių paieškas. Čia ir vėl galima prisiminti Kanto kategorinį imperatyvą, nusakantį tam tikros maksimos tapsmą visuotine maksima. Moralės dėsnis Kantui nulemiamas visuotinumo, o siekiamybe laikomas ne buvimas laimingam, bet pastanga tapti vertam laimės. Kitoks laimės modelis projektuojamas Aristotelio, čia eudaimonia yra pagrindinis gyvenimo tikslas. Kaip dar viena etinė prieiga pranešime pateikiamas „Nikomacho etikoje“ pastebimas praxis ir theoria skirtumas. Tai vienas svarbiausių momentų, nes neretai mėginama nubrėžti etikos pritaikymo linijas praxis srityje. Šioje teritorijoje taip pat sutinkama kitybė, pranešimo autorė pristato leviniško susitikimo su kitu atvejį. Heideggerio Unheimlichkeit sąvoka čia nurodo savasties ir kitybės perskyrą, bet tuo pat metu ir neatsiejamumą; arba, kaip teigia Bacevičiūtė, „nepajėgimą tapti savimi pačiais“, remtis savastimi. Tiek ontologinė Heideggerio įžvalga, tiek iliustratyvus koncentracijos stovyklos pavyzdys mano atminties žemėlapiuose surado vietą šalia Kristevos abjekto teorijos. Visuomet įdomi tokių mąstymo procesų refleksija, vedanti naujų senų minčių aplinkkeliais – kitaip sakant, savasties link.

Atminties kartografijos žymėjimai atveria naujas perspektyvas ir klausantis Virginijos Cibarauskės, kalbančios apie Lotmano semiotiką. Pasak jos, Lotmano semiotika yra Lietuvos akademinio lauko periferijoje. Toks teiginys skatina permąstyti dominuojančios (?) Greimo semiotikos santykį su kitomis mokyklomis, jų vietą mūsų akademiniame diskurse ir galimas pokyčių kryptis. Pranešimo autorė aiškiai apsibrėžia problemą, kurią išskaityti galima jau pavadinime („Lotmano kultūros semiotikos paradoksas“), ir analizuoja ją būtent kultūros aspektu. Nuorodos į literatūros sociologiją, istoriją ir kitas sritis atveria tarpdiscipliniškumo perspektyvą, kurią Cibarauskė pasitelkia semiotikos apmąstymo bendrame kultūriniame lauke iniciatyvai. Lotmano paradoksas, kai svarbios mechanicistinės metaforos (nors kartu galimas ir organiškumas) veikiausiai turėtų padėti atrakinti jo vietos Lietuvos akademinėje erdvėje klausimą. Ieškant tokių įvietinimo analogijų filosofijos lauke galima prisiminti Deleuze’ą ar kurį kitą mąstytoją, dėl organinio matymo stokos vis dar neretai paliekamą akademijos paribiuose.

Nuo filosofijos lauko nenutolstama ir „Baltose lankose“. Antroji diena prasideda Algio Mickūno paskaita apie transcendentalinę ir eidetinę redukciją. Čia fenomenologiniais kauliukais, be abejo, žaidžiama su Husserliu. Mickūnas bando apibrėžti ryšį tarp empirinės duoties ir eidetinio teiginio, atsigręžia į patirtį ir belaikių fenomenų duotybę, kalbėjimą apie daiktų esmingumą perkelia patirties esmingumui nusakyti. Fenomenologinę mintį tęsia iš Italijos atvykęs semiotikas Francesco Marsciani. Jis teigia, kad semiotika, norinti aprašyti su patyrimu susijusius fenomenus, turėtų ne objektu laikyti ženklą, o tirti prasminius efektus. Tekstas jam yra dinaminė vieta, fenomenologinis konstitucijos objektas, vaizdas – ne reprezentacijos problema, o reikšminė funkcija. Nors Marsciani netapatina vaizdo su vaizduote, vis dėlto pasirenka pavyzdį iš Bachelard’o teksto. Jame žvakės šviesa padeda filosofui mąstyti, atspindi jo mintis; karštis čia taip pat matomas kaip dar vienas vaizdas.

Monika Saukaitė

Marsciani daugelį minčių išsako pasitelkdamas tuštumos ir pilnatvės perskyrą, o štai kitas pranešėjas, Maksimas Ivanovas, pristato kinematografinio lėtumo ir greitumo priešpriešą. Jis taip pat užsimena apie tai, kad kino semiotika turėtų pajudėti ne kalbotyros ar literatūrologijos, bet kino fenomenologijos link. Svarbus pranešėjo pastebėjimas apie sunkumus bandant pritaikyti Greimo naratyvinę gramatiką neįžodintam tekstui. Čia vėl grįžtama prie Aristotelio, šįkart prie „Poetikos“ – skaičiusieji prisimena jo nustatytas ribas, pradžios ir pabaigos žymėjimus, galiojančius įvairiems tekstams. Ivanovas pristato galimus naratyvinio skaitymo variantus, neatmeta ir neišsitekimo naratyvo ribose galimybės. Ambivalentiški Barto filmai, pastaruoju metu sulaukiantys vis daugiau studijų, atsiduria tarp naratyvinės ir nenaratyvinės kinematografijos, kartu patekdami į abi teritorijas.

Semiotinio žvilgsnio taip pat sulaukia Saukos paveikslai, juos analizuoja Monika Saukaitė. Ji pasiūlo savitą žiūros tašką, iš kurio žvelgia į paveiksluose regimą žvilgsnį, bando nustatyti žiūrovo poziciją, ieško jo santykio su paveikslų figūromis ir tarp jų. Savotiškus paveikslus primena ir dar vieną pranešimą skaitančio Marsciani etnosemiotinio tyrimo duomenų iliustracijos. Pateikta semiotizuotos erdvės analizė arba, kaip įvardina pats pranešėjas, diskursyviniai vaizdai, neabejotinai aktualūs besidomintiems miesto studijomis. Teorija susitinka su stebėjimo metodu, įžvelgiamas reguliarus ritmas, primenantis kvėpavimą. Kitos erdvės – gydytojo, dantisto, kirpėjo, kosmetologo – taip pat sudaro sistemingas konfigūracijas. Čia, kaip teigia Marsciani, eksperimento tikslas – išvengti hierarchizuoto manipuliavimo kūnu.

Arūnas Sverdiolas

Kur kas daugiau neišvengiamų apokaliptinių situacijų mato Arūnas Sverdiolas. Svarstymuose civilizacijos ir decivilizacijos  sąvokos vartojamos sinonimiškai, apmąstoma „savivalės viduramžių“, barbarybės grėsmė. Tačiau ne ką mažesnis pavojus atsiranda mėginant perprasti grėsmingas diagnozes, nes joms neretai pritrūksta išsamesnės simptomų eksplikacijos. Iškyla pavojus sutapatinti tvarką su represijomis, moralinę paniką su, pavyzdžiui, panieka, ir taip toliau.

Mintauto Gutausko pranešime tarp pažinimo ir užvaldymo atsiduria gyvūnas. Filosofas stebisi: „Kodėl filosofai nesusilaiko ir kalba apie gyvūnus, nors zoologija tikrai nėra jų sritis?“ Iš filosofų bent keletas minimi pranešime: Šliogeris, Heideggeris, Nietzsche, Derrida, Levinas. Žvilgsnio situacija čia virsta akistatos situacija, gyvūnas tampa atsakymo neduodančiu kitu. Atidžiai rekonstruojama Derrida diskurso architektūra, savęs pamatymo per kito akis momentas ir gyvūno atliekamas išcentravimo judesys yra esminiai mąstymo taškai. Klausimo ir atsakymo negavimo struktūra atsiskleidžia kaip bedugnė, tačiau gyvūno matymo patvirtinimo neįmanomybė atveria galimybę mąstyti apie gyvūną ir žmogų.

„Filosofas ir gyvūnas“ – paskutinė akademinės savaitės paskaita. Derrida akistata su katinu baigėsi mūsų susitikimai su nenuspėjamais Druskininkų katinais ir intensyviai paskaitose dalyvavusiu dailiuoju šunų giminės atstovu. Džiugu, kai renginys pranoksta lūkesčius, tad belieka laukti kitų metų „Baltų lankų“ – su semiotikais, filosofais ir gyvūnais.