Asilo teologija

Zch 9, 9–10

Sekmadienio liturgija pamalonina mūsų lietuvišką klausą. Imk ir sulauk būtent šio teksto Liepos 6-osios proga! Pergalingas karaliaus ingresas sostinėn. Džiūgauk ir krykštauk, Jeruzale! Trauk pilna burna Dainų šventėje. Kaip pirštu į akį. Beje, visi palyginimai apie akies brangumą atėję iš tos pačios Zacharijo knygos. Kas tik užgauna jus, užgauna mano akies lėliukę. Dietrichas Bonhoefferis tą frazę citavo po Krištolinės nakties 1938 m., taip įvertindamas žydų pogromus. Ji tiktų perspėti kiekvieną silpnųjų engėją. Zacharijo karalius, raitas ant asilo, viešai pareiškia, kieno jis pusėje. Kur kas kebliau būtų laukti iš jo palaiminimo savimi patenkintiems didžiūnams ir šventeivoms. Bet nedrumskime pirma laiko iškilmių nuotaikos.

Krikščioniškoje aplinkoje tas paveikslas irgi turi šventinį Verbų sekmadienio prieskonį. Evangelistams Zacharijo orakulai įsikūnija, išsipildo Jėzaus istorijoje. Ten irgi yra Jeruzalė, asiliukas ir nusižeminęs karalius savo kentėjimų ir mirties išvakarėse. Lengva šypsenėlė: antroji pasaka nusirašyta nuo pirmosios, originalios. Evangelistas Matas nusirašęs taip, kad iš hebrajiško paralelizmo atsirado du asilai. Nesuprato kalbos ar graikiškas vertimas suklaidino? Kurie šypsosi, turės pasukti galvą, kodėl periferinė, dargi painiausia, labiausiai miglota Senojo Testamento pranašų knyga (šv. Jeronimas tiesiai sakė: liber obscurissimus) pasirinkta kaip raktas pasakojimuose apie Jėzaus kančią. Jeigu autorius būtų viliojusios tik mesijinės Zacharijo gaidelės, kitose Biblijos knygose jų esama kur kas įspūdingesnių. Gal tąsyk asilas čia griežia pirmuoju smuiku?

Arklinių šeimos vaizdinija iš tiesų labai mėgstama Za-charijo. Pačiose kertinėse, strateginėse jo knygos vietose pasirodo būtent šios šeimos atstovai. Mįslingos pranašo vizijos, ku-rios ypač intriguoja skaitytoją, prasideda nuo arklių: „Nakčia regėjau raitelį ant sarto žirgo! Jis stovėjo lomoje tarp mirtų medžių, o už jo žirgai – sartas, bėras ir baltas.“ Kitoje vietoje, skelbiant naują Dievo tautos misiją, vėl atsiranda keturi žirgai: „Pakėliau akis ir regėjau keturis vežimus, išvažiuojančius iš tarpukalnės. [...] Pirmojo vežimo žirgai buvo sarti, antrojo vežimo žirgai juodi, trečiojo vežimo žirgai balti, o ketvirtojo palši obuolmušiai – eiklūs ristūnai.“ Lietuvių kalba su turtingu valstietiškų žodžių bagažu palanki arklių spalvos niuansams nusakyti. Nuo seno dėta daug pastangų iššifruoti tų spalvų simboliką ir apskritai perprasti, ką pranašo vizijose reiškia arklio įvaizdis. Apreiškimo knyga Naujajame Testamente taip pat mini žirgus ir apokaliptinį raitelį. Arklių sąsajas su eschatologija galėjo skatinti tragiška karų ir okupacijų patirtis. Kaimyninės tautos, nuolat puldinėjusios Izraelį, pasižymėjo savo raiteliais ir kovos vežimais. Arkliai kėlė siaubą žydams ir buvo tapę svetimųjų jėgos ir prievartos simboliu. Pakartoto Įstatymo knyga drąsina izraelitus: „Kai, eidamas į karo žygį prieš savo priešus, pamatysi žirgus ir vežimus – didesnę kariuomenę negu tavo, jų nebijok, nes Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės, yra su tavimi.“ Pranašų raštuose tauta ne sykį barama už pagundą pasikliauti ne Dievu, o ginklais ir kovos vežimais. Dvylika tūkstančių Saliamono žirgų reiškė pasakiškus karaliaus turtus ir galybę, bet ilgainiui tampa nuodėme ir prakeikimu. Zacharijo knyga sukurta persų imperijos viešpatavimo metais, valdant karaliui Darijui (VI–V a. prieš Kristų). Persai pirmieji išmoko jodinėti, sukūrė kavaleriją ir raitų kurjerių sistemą, kurią mini Herodotas. Nieko nuostabaus, kad Zacharijo regėjimai, kaip ir imperijos keliai, pilni ristūnų. Vis dėlto jis nepasi-duos apgaulingam raitelių šaunumui ir nenugalimumui. Jo santykis su arkliais pasiekia atomazgą knygos pabaigoje, kai gaunamas pažadas, kad Viešpats rūpinasi Judo namais ir padarys juos didingu savo karo žirgu.

Šlovės karalius, raitas ant asilo Jeruzalės prieigose, yra dalis šios galingo silpnumo teologijos, atsiradusios tada, kai Izraelio žmonės, vienos didžios kaimynės ištremti, o kitos – sugrąžinti namo, mėgino iš naujo kurti savo laimę ir gerovę. Zacharijo knyga nėra koks chronologinis politinių ar religinių permainų metraštis, kad pagal ją galėtume atkurti logišką įvykių grandinę su atitinkamais moralais. Viltis čia nuolat susipina su neišvengiama grėsme, Dievo paguoda – su jo rūstybe. Gelbėtojas, asilo raitelis, neturi nei vardo, nei veido bruožų, nei savo atvykimo datos. Duodamas scenarijus ateičiai – galbūt evangelinei, galbūt laikų pabaigos, o gal tai, kuri visuomet čia ir dabar su kiekviena žmonių bendruomene. Knyga, kaip ir pridera Liepos 6-osios proga, baigiama šventės paveikslu. Bus sukkot, Palapinių šventė, ir tą dieną Jeruzalėje kiekvienas mėsos katilas būsiąs šventas. Pasak pranašo, net varpeliai ant žirgų turės įrašą: „Pašvęstas Viešpačiui.“ Kažin kas atsirišo, pražygiavus anam karaliaus asilui, ir dalykai, kitados griežtai skirti tik išrinktiesiems, taps viso miesto nuosavybe.

Pats asilas daugiau neminimas. Jis, atnešęs romųjį karalių, turbūt bus paliktas saugoti Viešpaties namų, kad ten neprasibrautų pirkliai. Tai irgi pažadėta Zacharijo knygoje.

 -tj-