Ar įmanomas JAV atsitraukimas iš Irako?
Komplikuotame Viduriniųjų Rytų regione įvykiai sparčiai it domino efektas veja ir keičia vienas kitą. Palankią terpę teroristinei grupuotei „Irako ir Levanto islamo valstybė“ siautėti kuria tiek trečius metus besitęsiantis karas Sirijoje, tiek 2003–2011 m. JAV intervencijos Irake pasekmės. Suirutė tapo naudinga daug kam, pavyzdžiui, kurdams (kartais vadinamiems didžiausia pasaulio tauta be valstybės). Jų formuojami savigynos būriai ir aktyvumas kovoje prieš minėtos grupuotės teroristus, džiuginę Irako ir Sirijos valdančiuosius sluoksnius, pasirodo, suveikė kaip visai nebloga maskuotė: teroristams užimant vis daugiau Irako ir Sirijos miestų, kurdai iš naujo (ir labai rimtai) kelia nepriklausomybės klausimą. Nuošalyje nelieka ir į regiono lyderio pozicijas besitaikantis Iranas, remiantis sau palankią šiitų vyriausybę Irake. Labiausiai diskutuojama čia gali būti dėl aktyvaus JAV vaidmens.
Kritikos sulaukiančios karinės kampanijos Irake ir Afganistane (ar išankstinės savigynos nuo abstrakčios „globalios terorizmo grėsmės“ motyvai gali pateisinti karo pradėjimą?) įpareigojo JAV iš naujo įvertinti savo politiką Viduriniuosiuose Rytuose. Barackui Obamai neatskleidžiant visų kortų, kokių priemonių bus imamasi kovojant prieš teroristinę musulmonų sunitų organizaciją, kurios dėl kai kurių praktikų brutalumo išsižadėjo net Al Kaida, Vašingtone jau rengiami protestai tema „Mes nenorime naujo karo Irake“. ABC surengta visuomenės nuomonės apklausa taip pat parodė, kad amerikiečiai nepritaria naujiems kariniams JAV veiksmams Irake.
Nors abejojama dėl karinės intervencijos Irake efektyvumo, patirta milžiniškų nuostolių, sulaukta piliečių ir tarptautinės bendruomenės aštrių kritikos strėlių, JAV ir toliau aktyviai sprendžia Irako ateities klausimus. Labai didele dalimi tai yra įvaizdžio ir karinių kampanijų metu pašlijusios reputacijos klausimai, kuriuos išspręsti gali švelnesnis užsienio politikos tonas (ir mokymasis iš senų klaidų). Irako ambasadorius Jungtinėse Valstijose neseniai pareiškė, kad JAV kariniai veiksmai Irake ir Afganistane dar labiau susilpnino ir taip trapią saugumo būklę šalyse, prisidėjo prie bendro nestabilumo regione. Susidaro vaizdas, kad vieną diktatūrą Irake keičia kita: sunito diktatoriaus Sadamo Huseino režimas su JAV pagalba buvo sparčiai nuverstas, tačiau dabartinė šiitų daugumos vyriausybė tartum keršto vedama brutaliai malšina taikius sunitų protestus, kuriais šie reikalauja tik didesnio įtrauktumo į politinius procesus. Šiandieniniai JAV veiksmai Irake kaip niekad atsargūs ir delikatūs: atmetamas JAV pajėgų įvedimo variantas, vietoj to renkamasi siųsti kvalifikuotus karinius ekspertus, padėti vykdant tam tikras žvalgybos ir specialiųjų tarnybų operacijas.
Kitas dalykas, kurį išryškino ir interesų kova Ukrainos krizės kontekste, – Šaltasis karas niekur nedingo ir pasaulis tebeturi dvi imperinių užmačių nelabai trokštančias atsisakyti valstybes. Tiesa, JAV būdingesniu problemų sprendimo būdu „įvedant armiją“ pastaruoju metu žavimasi kiek mažiau: ES vadovai pabrėžė diplomatijos svarbą, galų gale Rusijos derybos su Bašaro al Asado režimu dėl atsisakymo naudoti cheminį ginklą kovoje su sukilėliais sulaukė tam tikro pozityvaus atgarsio tarptautinėje bendruomenėje. Vidurinieji Rytai yra regionas, kuriame JAV ir Rusijos interesai bei siekis plėsti įtaką susikerta, tad JAV jokiu būdu negali likti abejingos ten vykstantiems procesams. Kardinalių kovos su esamu ir nesamu terorizmu būdų koregavimas ir švelninimas yra sveikintinas dalykas, tuo labiau kai šioje srityje jau pasiekta nemažai pergalių.
JAV vaidmenį pasaulyje iki šių dienų taikliai apibūdina dar Alexio de Tocqueville’io veikale „Demokratija Amerikoje“ pateikta „amerikietiškojo išskirtinumo“ (angl. American exceptionalism) sąvoka. Paprastai tariant, tai reiškia, kad JAV padėtis tarptautinėje politikoje yra unikali, ši šalis turi veikti kaip laisvės ir demokratijos idealų skleidėja svetur. It švyturys tamsioje jūroje. Irakui krypstant vis didesnės dezintegracijos link, šiandien nebėra taip svarbu klausti, ar 2003 m. JAV invazija į šią šalį buvo reikalinga. Svarbiau yra tiesiog pabaigti pradėtus darbus. Atsargus JAV laviravimas ir retorika dabartinės Irako krizės kontekste, preciziškas naudojamų (karo) priemonių pasirinkimas rodo, kad kai kurios nesėkmingos pamokos buvo įsisąmonintos ir galbūt Amerika vėl gali būti tuo švyturiu, kuriuo taip trokšta būti.
