Kerziškais žingsniais per panko dieną

Žvilgsnis žemyn, o ten – juodi kerzai, suvarstyti skirtingų spalvų batraiščiais. Ši žavinga pora dar šiek tiek pasidairo į skirtingas puses, kol jais apautos kojos nusprendžia palikti palapinių miestelį ir nužingsniuoja pirmyn. Jos praeina pro odinėmis kelnėmis ir nuogomis krūtinėmis besididžiuojančius metalistus, palieka už nugaros miniatiūrinę pievelę, kuri tik šiam trumpam savaitgaliui virto futbolo aikštele. Joje be sąmonės guli kamuolys, visai neseniai kontakto būdu sujungęs ir atjungęs energija ir kovotojų dvasia trykštančius vyrus. Kerzai juda pirmyn, kelyje sutinka ir prasilenkia su ne viena pora kitų kerzų, sportbačių, guminių batų arba pėdų nudisčių. Pastarosios ką tik išlipo iš drumzlinos balos, pagarbiai vadinamos ežeru, kurioje nuskendo šiuolaikinis „Titanikas“ – keturios viena su kita suvirintos vonios – tobulas ir genialus inžinerinis laivybos sprendimas, kurio ledkalniu tapo dešimt pankų su alaus skardinėmis, drąsiai sušokusių ant denio. Po akimirkos jie savo jaunatvinį maksimalizmą, džiaugsmą, entuziazmą ir inžinerijos gėdą skelbė jau už borto, paskui save tempdami nemokančius plaukti. Vandenyje besiblaškančios alaus skardinės virto švyturiais, kurie toliau rodė kelią kerzams.

O šie nebuvo tokie išdidūs, kaip gali pasirodyti. Jie dvidešimt minučių ramiausiai stovėjo eilėje prie pseudoparduotuvės, kurioje buvo galima rinktis tik iš trijų – kebabas, alus ar cigaretės. Pastarosios, deja, pasibaigė daug greičiau nei kebabai, todėl virto įtakinga ir vertinga valiuta, kaip neretai būna festivaliuose ar kalėjimuose. Sunkų sekmadienio rytą cigaretes galėjai iškeisti į ką tik nori – pinigus, pomidorus, agurkus, batus (!), saldainius, net buvusias, esamas ar dar tik būsimas merginas. Bet čia tolima ateitis, šią akimirką kerzai jau mindo pažliugusią pievą, kurią ištrypė prie scenos besibraunantys pankai. Scenoje gailiai rauda elektrinės gitaros ir inkščia mušami būgnai, vokalistas beria laimingus žodžius nelaimingiems pankams. O šie kaip išprotėję veržiasi prie savo mesijo, pogina, trankosi į metalinius atitvarus arba į savo draugų kumščius, kol jų kūnus išdailina raudonos dėmės – būsimi randai. Šiek tiek tolėliau sėdintys seni metalistai tyliai šypsosi, nes po jų odinėmis striukėmis kūnai, o gal sielos – papuoštos lygiai tokiais pačiais randais. Jų patirtis iškreipia šypsenas ironija, nes niekas kitas, tik laikas suteikia gyvenimo pamokų, kurias išmoks ir pankai. Keldami utopines anarchistines idėjas ir mintyse griaudami „sugedusią“ šiuolaikinę santvarką, išalkę pankai kaip pasamdyti vaikšto į tą pačią viskuo besirūpinančią „Maximą“ ir „Akropolius“. Po kelerių metų jie ramiai nutūps solidžiuose biuruose, apsivilks juodus kostiumus, nešiosis „obuolius“ ir piktinsis nepadoriu ir išdykusiu jaunimu, kartodami: „O mano laikais tai…“ Tačiau šiandien savo raudonomis, mėlynomis ir baltomis skiauterėmis, kurios čia ir dabar patobulinamos grafičių dažais, jie šaukia gyvenimą. Jiems atstovauja Susisiekimo ministerija, nes pankai bendrauja tik kontakto būdu. Jiems artimiausia trumpo sujungimo komunikacija, nes šiuolaikiniai žmonės yra už „ryšio zonos ribų“. Todėl jaunieji pankai spiria į veidą, smogia į pilvą, griebia už liemens ir verčia žemėn – greičiausias ir tobuliausias būdas užmegzti kontaktą – šimtaprocentinis atgalinis ryšys garantuotas.

Ant scenos, kurion vienas po kito kabarojasi pankai, stovi rimti metalistai, kurie toleruoja daug ką, tik ne laiko švaistymą. Todėl iki koncerto pradžios, trokšdami kuo kokybiškiau praleisti laiką, jie nuosekliai užsiėmė alaus degustacija. Gal todėl prieš penketą minučių vieną savo vokalistų, kuris tvirtino esąs Robinas Kruzas, žvejojo iš šalimais augančio miškelio. Kitą grupės narį iki šiol šaukia vardu, pavarde, tėvavardžiu ir pravarde, gėdindami visais dievais, velniais ir aplankytų barų vardais. Gitaros be kelių šeimininkų baudžia savo klausytojus, o šie leidžiasi skriaudžiami, netgi sadomazochistiškai tuo mėgaujasi. Ant juodų kerzų nukrinta keli lašai iš termoso pilamo „džeko“, link kurio jau tiesiasi iš troškulio besigaluojančių pankų rankos. Vienas puodelis po kito, kol termosas ištuštėja, o su „džeko“ liūdna baigtimi baigiasi ir pankų draugystė. Tiesioginis kontaktas nutrauktas.

Kol metalistai griaudžia, kerzai pasuka tiesia linija link palapinių miestelio, kuriame, kaip sklinda legendos, paslėptas guli dar vienas „džeko“ artefaktas. Miestelis šis neblogas, apstatytas moderniausiais architektūriniais šedevrais, kurie vienai ar porai naktų paverčiami „namais“. Aplink juos vaikštinėja / gulinėja / sėdinėja įdomiausi ir originaliausi žmonijos egzemplioriai. Čia, kaip po savo dvaro teritoriją, pirmyn atgal žingsniuoja dvimetrinis Paulius, kuris retkarčiais tampa maloningas ir kairėn bei dešinėn savo baudžiauninkams dalija cigaretes. Jis drąsiai sprendžia filosofines ir egzistencines problemas, pabrėžtinai primindamas aplinkiniams, kad į jį reikėtų kreiptis ne mažesniu titulu kaip „pone dieve“. Šis šventasis gydo gyvenimo nusmurgėlius savo diplomuoto teisininko žodžiu. Besigėrėdamas savo didybe, kartkartėmis papurkštauja, kad jo garbei panegirika dar nesudėta, o šioji turėtų būti ne mažiau didinga nei Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus darbai. Vien dėl savo beribio gerumo jis vienai valandai įsisūnija garbanotą pankelį, kurio beūsė panosė ir nerišliai beriami žodžiai bylojo apie globos troškimą. Kilniojo Pauliaus ištikimasis ginklanešys tatuiruotomis rankomis ir kojomis ištikimai lydi savo valdovą, atmintinai cituoja Sarbievijų, retkarčiais įterpdamas vieną kitą žodį apie šiuolaikines medijas, Nameko planetą, čiukčių pasakas, rusišką animaciją ir naujausias „Farų“ serijas. Su savo geriausiu draugu jis susipažino tada, kai jiedu po kaklu laikė vienas kitam įrėmę peilius. Jo palapinėje stovi bedugnė statinaitė „džeko“, o ji yra gana solidus argumentas visuose įmanomuose pokalbiuose. Šių buržujiškų diskusijų viena ausimi klauso statistinis emigrantas, kuris godžiai siurbčioja alų ir dėsto savo vasališkus džiaugsmus ir bėdas. Jo kiniškais aviatoriaus akiniais padabinta nosis sukiojasi šen bei ten, rinkdama išbadėjusius klausytojus. Nes, žinot, Anglijoje viskas geriau. Ten galima oriai gyventi, dirbti ir užsidirbti, visokių šmutkių prisipirkti. Va, iš paskutinės algos ir pasatą naują nusipirkau, tik nesilieskit, nes subraižysit. Rojus ta Anglija, ne kitaip, va, gerą darbą gavau, batus išvežioju, tai po darbo vakarėliai, alus, mergos, koksas. Ten kokso tiek daug, kad vyriausybė net į geriamąjį vandenį jį pila. Dvi šešiolikmetės, sėdinčios šiam pagonių dievui iš kairės ir dešinės, pučia akis ir savo krūtines, besivaržydamos, kuri taps jo vaidilute. Ryškiai rožine plaukų spalva pasidabinusi mergaitė žavingai riesta nosimi ir itin naiviu charakteriu slepia savo telefoną, piniginę, namų raktus ir, greičiausiai, pažymių knygelę liemenėlės kaušeliuose, taip skaudžiai kirsdama rankinių pramonės ekonominiam augimui. Pro ją tekinas prabėga susirūpinęs etnologas ir, ištraukęs žvejo liudijimą, akimirksniu virstantį „Aro“ pažymėjimu, grūmoja nelegaliai į miestelio teritoriją įsiveržusiems geziukams. Šie susikiša rankas, o gal ir mintis į savo treningines kišenes, nuleidžia galvas ir pradeda „dėde, nemuškit“ ir „dėde, patraukit šunį, dėde, prašau“ litanijas, kol etnologas jų pasigaili ir liepia susikišti viską ten, kur reikia ir kada reikia.

Taip kerzai, aplenkę visus šiuos egzempliorius ir apleidę šeimininkės kojas, ramiai nugula prie palapinės. Kažkur fone aidi maloningas roko dundesys, žmonių pokalbių nuotrupos: „Kaip žinia, Dievas bijo šunų“; „Tikri vyrai serga džiova, o tie, kurie serga plaučių uždegimu ir imituoja džiovą, yra feikeriai“; „Kas turi cigaretę? Keičiu į pomidorą. O agurkų turi?“ Paryčiais grįžta šiek tiek apsivėmę, bet vis dar labai anarchistiški pankai, nugula į savo palapines, juos pro šalį praeidamas laimina pats ponas dievas. Kontaktas užmegztas, visi tie, kurie sugedusioje visuomenėje yra už borto, šiandien yra to paties ryšio zonoje.