Viešbutis „Didysis Budapeštas“

Filmo „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ pabaigoje rašoma, kad šis filmas buvo įkvėptas austrų rašytojo Stefano Zweigo gyvenimo ir kūrybos. Su Zweigu susipažinau ganėtinai anksti; namų bibliotekoje dūlėjo „Širdies nerimo“ ir „Vakarykščio pasaulio“ egzemplioriai. Labiausiai prisimenu „Vakarykštį pasaulį“: „vakarykštę“ Austriją, pietus sekmadieniais, prašmatnų porcelianą, senas šokoladines, nerašytas buržuazinio gyvenimo taisykles, nediskutuotinas gyvenimo trajektorijas – ir 1914 metus, kai šios struktūros buvo sugriautos vienu patrankos šūviu.

Kadras iš filmo „Didysis Budapeštas“

Filmo režisierius Wesas Andersonas interviu pasakojo apie vieną labiausiai jį šokiravusių Zweigo kūrybos momentų: pasų kontrolės įvedimą. Zweigui, turėjusiam draugų visoje Europoje ir nuolatos keliavusiam iš vieno miesto į kitą, šis sienų uždarymas buvo itin didelis smūgis. Besienė Europa, Europa, kurioje Zweigas Vienos kavinėse gerdavo kavą ir diskutuodavo apie literatūrą bei filosofiją, negrįžtamai dingo.

Į šią kompaniją negaliu neįterpti Thomo Manno ir Hermanno Hessės; „Didysis Budapeštas“ – itin aristokratiškas XIX a. pastatas ant didelio kalno, į kurį kylama funikulieriumi. Išsyk galvoju apie „Užburtą kalną“, apie Hessę, klajojantį po Alpių pievas; o sutinkamas personažas – filme tiesiog įvardinamas kaip Autorius (akt. Jude Law) – išsyk primena patį Zweigą. Anot Andersono, Law personažas yra įkūnyti Zweigo novelių personažai ir jo paties, rašytojo, keliautojo (Zweigas mirė Petropolyje, Brazilijoje) bei intelektualo, persona.

Filmo pradžia – tradicinių andersoniško ir klasikinės Europos literatūros mechanizmų kombinacija. Mes nukeliami į Zubrovką, netoli Alpių esančią Europos valstybę, ir regime jauną merginą, besiartinančią prie monumento Autoriui, nusagstyto gėlėmis ir ordinais, su knyga rankose. Knyga – „Viešbutis „Didysis Budapeštas“, kurioje Autorius pasakoja apie kelionę į šį viešbutį 1968 metais. Septintajame dešimtmetyje viešbutis kenčia ir blėsta; nebeduodantis pelno, jis aplankomas atsitiktinių turistų ir žmonių, besigydančių kalnuose. Jame – būrys ekscentriškų vienišių, kurie valgo, naudojasi pirtimis ir vakarus leidžia vieni. Šiame būryje figūruoja Law personažas, iš rankų nepaleidžiantis pypkės ir akylai nužvelgiantis likusius viešbučio lankytojus. Vieną vakarą vestibiulyje jis pamato senyvą vyrą (akt. F. Murray Abraham), kuris pasirodo besąs viešbučio savininkas, legendinis ponas Zero Mustafa.

Kitądien, Autoriaus paklaustas, kaip jis nusipirko „Didįjį Budapeštą“, Mustafa atsako: „Aš jo nenusipirkau.“ Jiems bevakarieniaujant, Mustafa ima pasakoti ilgą ir nuotykių kupiną istoriją, kaip į jo rankas pateko ši institucija. Filmas mus nukelia trisdešimt metų, į 1932-uosius, ten ir sutinkame pagrindinį filmo personažą: viešbučio konsjeržą Gustavą H. (puikus Ralpho Fienneso vaidmuo). Mustafa – paauglys, ką tik įsidarbinęs viešbutyje ir neišvengiamai pakliuvęs po Gustavo, „Budapešto“ sielos, sparnu.

Po Madam D., turtingos ilgametės „Budapešto“ viešnios ir Gustavo meilužės (neatpažįstama Tilda Swinton), mirties, kuria apkaltinamas pats Gustavas, įsisuka įvykių karuselė: meilės istorija, paveikslo vagystė, pabėgimas iš kalėjimo ir visus besivejantis nenuilstantis, į juodą odą įsisupęs Džoplingas (akt. Willem Dafoe). Jeigu laukėte Andersono sukurto nuotykių trilerio – „Budapeštas“ yra filmas jums.

Išties, „Budapeštas“ žiūrovui neleidžia atsikvėpti; kiekvienas kadras sklidinas nuostabiai estetiško turinio, kiekvienas veikėjų ištartas sakinys yra itin reikšmingas ir stropiai sukonstruotas. Fienneso Gustavo personažo pagrindas – kontrastas: aktorius pasitelkia angliško džentelmeno žavesį, nepriekaištingą šypseną bei ūsus, tačiau tobulai mandagią nušlifuotą retoriką nuolatos pasūdo riebiais keiksmažodžiais. Itin juokinga, tačiau pamažu nusibosta. Jaunasis Mustafa (akt. Tony Revolori) yra bene geriausiai sukurtas filmo personažas, tačiau Zero idėja bei jo ir Gustavo ryšys yra daugsyk matyta klišė, kai mokinys pranoksta savo mokytoją.

Būtent tai, manau, yra šio filmo pagrindinė problema, o kartu ir Andersono karjeros prakeiksmas: žiūrovai, pamilę „Mėnesienos karalystę“ ir ankstesnius jo filmus („Tenenbaumų šeima“, „Gyvenimas po vandeniu“, „Šaunusis ponas Lapinas“), sieja tam tikrus lūkesčius su Andersono ateities filmais; mes pažįstame jo stilių, mes pažįstame jo aktorius – Billą Murray, Oweną Wilsoną, Edwardą Nortoną, mes pažįstame jo mėgstamas istorijas – ir todėl žiūrint „Budapeštą“ nereikia jokių pastangų. Filmo muzika, operatoriaus darbas ir dekoras yra kone tobuli (galvoju apie kepyklėlę „Mendl’s“ ir Saoirse Ronan, vaidinusios Agatą, komentarus, kiek pastangų reikėjo pagaminti šiuos kepinius), be to, kaip jau minėjau, ši tobulybė yra sviedžiama į žiūrovą kadras po kadro, nepalikdama laiko refleksijai; išties, filmo istorija, idėja, koncepcija yra tiesiog patiekiama ant lėkštutės ir man nereikia ničnieko daryti, kad tai suvirškinčiau.

Andersono mėgstamų itin garsių aktorių gausa (Swinton, Dafoe, Law, Mathieu Amalricas, Murray, Adrienas Brody ir kiti) išlaisvina ir apsunkina filmą. Iš vienos pusės, tai palengvino Andersono, kaip scenarijaus kūrėjo, darbą: aš nereikalausiu itin išsamių Džoplingo piktavališkumo priežasčių, nes jį puikiai vaidina Dafoe, ir tiesiog džiūgausiu matydama jį slidėmis lekiantį nuo kalno (kažkas panašaus į „Negarbingų šunsnukių“ pulkininką Hansą Landą, kurio personažas yra įsimintinas ne dėl scenaristų, o dėl Christopho Waltzo, nuostabiai perteikiančio šį paaiškinimų nereikalaujantį blogio troškimą); tačiau tai tinka kone kiekvienam filmo personažui: „Budapešto“ veikėjai yra tropai, įkalinti legendinių aktorių varduose, todėl veikėjų charakterio rutuliojimo ir gilaus dialogo (pripažinsiu, tai – itin nebūdinga Andersono filmams) „Budapešte“ beveik nėra.

Žvelgiant į tai iš kitos pusės, žaidimą tropais išsyk sufleruoja filmo pradžia. Zubrovkos respublika, kurioje esą yra šis viešbutis, yra klasikinių stereotipų apie XIX a. Austriją-Vengriją rinkinys; nieko keista, žinant filmo sąsają su Zweigu. Autoriaus susitikimas su senuoju Mustafa – iš XIX–XX a. literatūros nužengęs siužetinis mechanizmas, mintis ir vėl nukreipiantis link Zweigo; galbūt tai ir yra patogiausia „Budapešto“ vertinimo pozicija: filmas kaip intertekstuali, nuotykių ir estetikos kupina istorija, kuriai tropai tiesiog būtini.

Visgi stipriausia, gražiausia, nuostabiausia šio filmo, o kartu ir Andersono, kaip kūrėjo, savybė – jausmo, kurį portugalai vadina saudade, sukūrimas. „Budapeštas“ dvelkia nostalgija senajai Europai, visagaliams konsjeržams, aristokratijai, kavinių kultūrai ir tikėjimui žmonių garbės žodžiu. „Budapešto“ viešbutis niekada neegzistavo, tačiau aš jį pažįstu ir jo ilgiuosi. Ilgiuosi „Mendl’s“ pyragaičių ir Gustavo kvepalų. Ir senosios Europos, kurioje intelektualai klajojo tarp šalių be sienų, o Thomas Mannas gurkšnojo kavą su Jamesu Joyce’u.

Tačiau, kaip filmo pabaigoje žavingai pasako Mustafa, „atvirai tariant, šis pasaulis buvo ilgą laiką dingęs dar prieš jam [Gustavui] pasirodant, bet, turiu pasakyti, jis šią iliuziją palaikė nuostabiai gracingai!“ Ši mano svajonių Europa, kaip ir Andersono „Budapeštas“, seniai nebeegzistuoja; nebeegzistavo daug metų prieš Pirmojo pasaulinio apkasų siaubą. Zweigo kavinių Viena tebuvo mažas momentas begaliniame erdvėlaikyje, įamžintas ir mitologizuotas jo kūriniuose.

Ir todėl skaitome, žiūrime, ilgimės. Saudade. „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ – nuostabiai graži saudade karuselė; nieko daugiau ir nieko mažiau.