Tobulas kūrinys
Tobulas kūrinys yra tas, kuriame nieko nevyksta. Čirpia cikados, nepastebimai temsta ir žiebiasi gatvių žibintai. Oras nurimęs, vėsus, bet basomis nešalta. Už pusmylės girdėti pritilę balsai, kambary čirškia telefonas. Vėjas parplukdo miniatiūrinius marių purslus, keliu retsykiais nudarda mašinos. Ramybė. Žodžiai ją gali iškreipti, tad atsargiai. Mąstyk tyliai, neperkrauk istorijos, nesigviešk daiktų ir leisk jiems patiems atskleisti savo esmę.
Tobulas kūrinys yra paprastas kūrinys. Žodžiai tikslūs, veikėjai kaip tu ar aš, naratyvas aiškus, bet išvados dygios kaip akmuo bate. Bandydamas perpasakoti kaip mirtininkas balansuoji ant nubanalinimo ribos, kol pripažįsti: „Turi patirti pats.“
Tobulame kūrinyje nėra nesvarbių veikėjų. Sutikta mechaniškus veiksmus atliekanti kasininkė ne ką mažiau svarbi nei pirmoji šokių mokytoja ar protėviai iš Karaliaučiaus. Tobulame kūrinyje visi susiję, įsipainioję vieni kitų plaukų labirintuose, kaip tingūs šunys susirangę lūpų kampučiuose, plevena kvapais virš odos griovelių ir tūno aidu ausų kaušeliuose. Visa yra visur – nuotraukose, stalčiuje, sudžiūvusioje alyvų puokštėje, nudėvėtame megztinyje ir vėrinyje ant kaklo.
Tobulas kūrinys yra aktualus skaitytojui. Kreipiuosi į tave subtiliai – nevadovauju, nenurodinėju, netempiu už pakarpos ir netalžau liniuote per pirštus. Mano balsas tampa tavo balsu ir palengva keliauja tavo smegenų kalneliais. Skaitytojau, – kreipiasi tobulas kūrinys ir atsako tik atkakliausiems. Arba neatsako apskritai, nes skaitytojas per daug susirūpinęs žymiųjų rietenomis, televizijos anonsais, darbų biuleteniais ir straipsnių komentarais.
Tobulas kūrinys nėra perkrautas. Visas tas metaforiškas balaganas jam nėra reikalingas. Ditirambai sugiedoti, Troja užimta, mana tylintis dangus nebesišvaisto, o nusivylusi skendo ne viena Ofelija. Kalbama paprastai, bet išgirsti žodžiai dauginasi, skyla į tūkstančius reikšmių ir mintimis nukloja žemę. Beprasmiška, – ir šitai taria skaitytojas, suteikdamas dar vieną prasmę.
Tobulas kūrinys yra prasmingas. Jis nėra prasmingas pats savaime. Nieks a priori jam neįkvėpė tokios jėgos. Jis prasmingas, nes tu tiki tuo. Neši šią iracionalią tikėjimo malonę ar prakeiksmą. Putiesi kaip gaidys, išgirdęs priešininkų triukšmą. Tada atsimeni, kad neverta laidyt akmenų į kiekvieną pakelės šunį, ir tveriesi tos prasmės dar labiau. Šįkart žymiai intymiau, kone rituališkai praktikuoji savo prasmę ir kaip pirmykštis žmogus raižai ją savo sieloje. Velki ją kaip kiautą su keliais kitais rakandais, stebėdamasi, kad tik tiek tau išties tepriklauso.
Tobulu kūriniu nesinori su visais dalintis. Jei kas primygtinai bruka kokį skaitalą, tai turbūt kažkas iš self-help kategorijos. Nors ir šio žanro potencialo pagimdyti ką nors tobula nereikėtų nuvertinti, tobulu kūriniu dalinamasi veikiau kaip duona badmečiu. Ją laužo tik mylimieji. Tobulo kūrinio pavadinimas taip valiūkiškai „tik niekam nesakyk“ perduodamas iš lūpų į lūpas ir cituojamas jis pašnibždomis. Juk nesinori eksponuoti pačiai savęs nuogos kokia visai neelegantiška poza. O tobulas kūrinys turi tokią savybę būti skausmingai taiklus.
Tobulas kūrinys neturi tobulos pabaigos. Ji netikėta. Miršta ir tikri, ir išgalvoti veikėjai. Niekas vis tiek nebūna taip, kaip norisi. Sizifas kamuojasi iš kartos į kartą, o Tantalas bastosi amžiais nepagirdomas. Tobulas kūrinys visai nežada tobulos pabaigos su konfeti, šampanu ir panašiai. Taip pat nežada būti paaiškintas. Atkakliausiųjų galvoje gal ir rangosi klaustukai, bet tada kiti sako – nekask pats sau duobės. Tobulas kūrinys nepateikia atsakymų, tribūnos lieka tuščios, gatvėmis naktį bastosi vienas kitas žmogus. Nelieka nieko. Nebent koks A+V, išraižytas ant medžio, ar vakarykštės musės ant palangių. Ir kartėlis.
