Skolų knygelė f generacijai (12)

Liepos 1 d.

1923 m. gimė vaikų poetas, KGB bendradarbis Kostas Kubilinskas (m. 1962).

Dukrai kartais bandau skaityti iš knygos „Su žilvičio dūdele“ (1987); nors iliustruota puikiais, vaikams patinkančiais Laimos Barisaitės piešiniais, nerodo didelio susidomėjimo. O ir skaityti tenka selektyviai, nes nemaža dalis – duoklė Leninui, partijai, pionieriams. Man pačiai labiausiai patikdavo „Varlė karalienė“ (1979, lyg turėjau vėlesnį leidimą) ir „Stovi pasakų namelis“ (1974?). Bet ne vien dėl Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės iliustracijų; vaikystėje sklandus naratyvo rimas turbūt ir reiškė poemas.

–

Vietinės Bažnyčios neįgalumas: taisyklingų šeimų eisenos, iškamšos, ikonų nešiojimas. Gūžiamasi, tolinamasi nuo skausmingų, aktualių klausimų, pavyzdžiui, dialogo su homoseksualais. Vatikane – progresyvus popiežius, tačiau vietiniai hierarchai tarsi to nemato arba nesugeba rezonuoti. Ten – žingsnis pirmyn, čia – du atgal. Sekminės, TV transliuoja neskoningas, kaip ir kasmet, mišias. Arkivyskupas sako pamokslą – juk paaugliai priims Sutvirtinimo sakramentą, kad nors ką žmogiško, jautraus jis jiems pasakytų. Ne, kalba, rodos, ypatingo kvailumo suaugusiesiems – apie šeimą, kunigystės pašaukimus. Tas pats, sugaunu paralelę, pas mus su vadinamąja paauglių literatūra: ją darkyte darko pretenzija į dvasingumą.

–

Vilnius jau labai europietiškas miestas: Bernardinų sode, vaikų žaidimų aikštelėse pamatysi ne tik romų vaikus, prie kurių lyg labiausiai priprasta, bet ir įvairių rasių bei kultūrų atstovus. Maži juodai aprengti žydų berniukai su šlikutėm, su karančiais iš po liemenių baltais cicit kutais – kartu su visais ant lipynės. Vilniaus universiteto bibliotekoje, stotelėse vis pamatau musulmonių studenčių – su dailiomis skaromis, dažniausiai būreliais, bet gyvai kalbasi ir su vietinėmis merginomis. Ir, žinoma, ryžtingai nusiteikusios Motinos Teresės seserys, baltųjų sarių kareivės, dažniausiai po dvi eina tvarkyti bėdžių reikalų. Žiūriu pro troleibuso langą ir galvoju, kad žmonės jau laisvi, jie iš lėto atstatinėja prarastąjį Vilnių.

–

Tik dabar perskaičiau Marčėno „Sakinius“. Nežinojau, kad ten tiek nemažai dėmesio man; ačiū, Aidai. Maniau, paminėjimai ištraukose, kurios buvo spausdintos „Metuose“, jau viskas, ir jaučiausi laiminga. Dabar dar laimingesnė.

Įdomiausia toje knygoje vis dėlto ne vadinamieji pletkai, o ką pasakotojas galvoja apie savo kūrybą ir literatūrą. Pavyzdžiui, vienoje vietoje konstatuoja, kad geriausieji lietuvių poetai (ar rašytojai apskritai?) jau yra mirę. Tikrai? Man kitaip atrodo. Stipriausieji visada gyvi, tik ne visi dar save parašė. Tačiau po savo pačios penkiasdešimtmečio, žinoma, galvosiu kaip ir Marčėnas.

Dar rašo, kad Vaidotas Daunys buvęs mūsų Apolonas, o Valdemaras Kukulas – Dionisas. Su visu mūsų tragikomizmu. Velniškai gerai pastebėta!

Viename pasakojamų sapnų autoriaus tėvas dėvi „Levi’s“ džinsus. (Man patinka, kad pasakoja daug sapnų – iš jų sužinai to, ko šiaip nesužinotum.) Su jungistine abėcėle nesusipažinusiems skaitytojams pasufleruosiu: tai aliuzija į evangelijų veikėją Levį.

 

Liepos 2 d.

1976 m. gimė rašytojas Andrius Jakučiūnas.

Kiškinės, Jakošo gimtadienis. Prisimenu vieną ankstyvųjų susidūrimų – važiuoju iš darbo troleibusu link Karoliniškių; jis jau rašytojas, aš dar ne, taigi iš matymo atpažįstu. Įlipa kontrolieriai, pristoja prie juodaodžio, kuris nesuprato, kaip žymėti bilietą; palikę visus nepatikrintus keleivius, tempiasi jį į nuovadą. Jakošas (suprantama, gėręs) puola įrodinėti, kad ir jis neturįs bilieto; kad kontrolieriai pristojo prie žmogaus vien dėl to, kad jis užsienietis. Viena uoli kontrolierė bando apiforminti ir jį – visko klausinėja, kur dirba etc. „Aš mokytojas“, – sako. (Tuo metu iš tikrųjų mokytojavo.) „Jūs – mokytojas? Cha cha cha, jūs man į mokytoją nepanašus“, – netiki. Kažkodėl man labai groteskiška ta scena.

 

Liepos 9 d.

1988 m. Vingio parke įvyko šimtatūkstantinis Sąjūdžio mitingas.

Važiavau su mama. Nelabai ką prisimenu, nes buvau aštuonerių – tik poetų kalbų (lyg atsimenu Gedos, Marcinkevičiaus pavardes), minios įspūdį. Vėliau, montuodama, regis, siužetą apie Laimos Vincės knygą, susiradau LRT archyvuose medžiagos, kaip to mitingo metu beriamos proklamacijos iš malūnsparnio. Režisierius replikavo: „Ir tau patinka tokie melodramiški dalykėliai?“ Supratau, kad reikia dar labiau vengti patetikos.

 

Liepos 10 d.

1948 m. gimė rašytoja Vidmantė Jasukaitytė.

Grįžtu prie Vidmantės Jasukaitytės kūrybos apmąstymų, per TV pažiūrėjusi knygos „Ambra“ pristatymą ir perskaičiusi Audronės Urbonaitės rašinį „Moteryje“. Jame pastaroji pasakoja: „Išaugusi nedrąsuolės marškinius, netyčia susidūriau su rašytoja Vidmante Jasukaityte. Kambarį jos, tada jau dviejų nedidelių vaikų motinos, bute Žirmūnuose nuomojosi mano pusseserė iš Kauno. Užėjau sykį, o ten – kalnai neplautų indų, išmėtytų drabužių ir suskaitytų knygų. Chaose it nebyli siena stūkso į langą nusigręžusi V. Jasukaitytė ir barškina mašinėle – baisiausiame triukšme pila knygą.“ Tikrai labai įspūdinga, net jei ir perdėta. Norėčiau tuo portretu, net jei jis kitos rašytojos meniniu užmoju utriruotas, tikėti. Man jis labai gražus, galėčiau ikonizuoti ir melstis. Labai įdomu, kai Jasukaitytė aiškina savo kūrybą (neseniai girdėjau per laidą „Po lyros ženklu“). Pvz., kaip, dukrai išvykus studijuoti į Angliją, namuose buvo justi per daug vyriško prado (vyras, sūnus, šuo – „bent jau būtų kalė“). Ji išvažiavo, išsinuomojo butą ir parašė knygą.

 

Liepos 12 d.

1970 m. mirė literatūros istorikas, vienas žymiausių senosios lietuvių literatūros ir kultūros tyrinėtojų Jurgis Lebedys (g. 1913).

Puikiausias ligi šiol skaitytas jo portretas – Vandos Zaborskaitės atsiminimuose. Ten ir jo mirtis aprašyta itin jautriai, kaip fatališkas laiko ženklas, žymintis tam tikrą ribą. Ir bendri vasarojimai Ščiuryje (Lebedį Zaborskaitė vadina artimiausiu savo draugu), to kone pamišėliško darboholizmo ir askezės junginys – dabar tokio nebebūna. Šalia tikslių meniu, kas būdavo valgoma (susižvejotos žuvys, prisirinktos uogos), autorės komentaras: „Tokią tvarką ir geležinę discipliną maža kas ištverdavo, užtat tik aš pasilikau abejonių nekelianti vasarų draugė.“ Žvelgiant iš laiko perspektyvos – literatūrologijos mokykla užsispyrusiai atkakli, gal net bjauresnio charakterio už literatūros mokyklą: ji radosi kone natūriniame ūkyje.

 

Liepos 18 d.

1951 m. gimė poetas Gintaras Patackas.

Kai (dažniausiai birželį) pamatau jazmino krūmą, galvoje atidarda: jazmino žiedas vakarą prakalbina. Buvau pirmakursė, kai už šią rinktinę Patackas tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. Nors gal labiausiai mėgstu dar ankstesnį Patacką, vadinamą „miesto poetu“. Rimantas Kmita feisbuke buvo įdėjęs jo jaunystės nuotrauką-galvosūkį (su Johno Lennono stiliaus akinukais): „Atspėkit, kuris iš įžymių poetų.“ Staigiai atpažino tik sąlygiškai nedaug jaunesni už jį. Nelengva atpažinti poetą, jei neprisidengia impozantiškomis laikysenomis.

 

Liepos 29 d.

1995 m. mirė poetas, eseistas Vaidotas Daunys (g. 1958).

Galvojau, jeigu susidorosiu su disertacija, dedikacijoje įrašysiu: „Vaidoto Daunio, kuris būtų galėjęs parašyti daug geriau, atminimui.“ Nemenku rašymo ekskursu buvo to, ką apie Putiną rašė Daunys (ketino rašyti disertaciją), skaitymas. Su nepasitikėjimu – vargu ar galima pasakyti tiksliau, gražiau, naujau; giliau įsimąstyti – tuomet ir disertacijos rašymas iš dalies netekdavo prasmės. Su aistra parašyti straipsniai, įžangos žodis fotografuotiniam „Tarp dviejų aušrų“ leidimui, memorialinio muziejaus globa ir t. t. Vidinį priešinimąsi kėlė nebent tai, kad buvo įprasta kalbėti (ir rašyti) didingais žodžiais, „barokiškomis“ formuluotėmis – tačiau, žinoma, nebanaliai, jautriai rezonuojant Putino metakalbą. Straipsnių rinkinyje „Pastoviųjų vertybių versmė“ (2003) kalbama ir apie kaltę (kaip galimą kūrybos inspiraciją), jai suteikiant metafizinį matmenį, aukos statusą. Kaltės (ir galbūt valios) problema Putino kūryboje ir mąstyme iš tikrųjų egzistuoja, bet nėra paprasta identifikuoti jos registrus. Norėtųsi kalbėti apie tai be Nykos pastebėto „dorinimo“, heroizavimo, atsisakant pakilių intonacijų.

 -gk-