Petro Povilo atėjimas

Janko Lorenci (g. 1943) – slovėnų prozininkas ir žurnalistas. Liublianos universitete baigęs teisės studijas, pasirinko darbą žurnalistikos srityje, o sulaukęs šešiasdešimties ėmėsi prozos. Pirmąjį Lorenci novelių rinkinį išleido prestižine laikoma Slovėnijos leidykla „Beletrina“. Knyga buvo apdovanota kaip geriausias metų debiutas.

 

Tas portretas buvo ypatingas. Nutapė jį apimta transo. Tapyti pradėjo vieną sekmadienio rytą, nors tokiu metu niekada nedirbdavo ateljė. Tąkart kažkas jai pasakė: „Pradėk“, ir ji pakluso. Sunkiai kaip jautis dirbo du mėnesius, o darbas ėjosi keistai. Niekas jai nepozavo, ji dirbo taip, kaip mokėjo, tapė iš anksto numatytomis proporcijomis, atspalviais, potėpiais, spalvomis ir šešėliais. Buvo lyg koks tapymo automatas, dailininkė-kopijuotoja. Kita vertus, jau nuo pradžių ji sąmoningai tapė tokį veidą, kokį regėjo sapnuose kelias naktis prieš imdamasi teptuko. Tai nesukėlė jokių sunkumų, nes buvo itin talentinga portretistė.

Kai po teptuko potėpių, kurie turėjo būti paskutiniai, nubrėžė tą, kuris išties tapo paskutinis, dailininkė pasitraukė nuo molberto ir ilgai stebėjo paveikslą. Vyras iš paveikslo nesigėdydamas žvelgė į ją. Tuomet ji atsargiai, labai atsargiai pakėlė dar šlapią paveikslą, laikydama kuo toliau nuo savęs, lyg būtų paskutinius mėnesius nėščia, nunešė į mansardą, nusukusi atrėmė į purviną sieną ir du kartus užrakino duris. Paskui užmigo lyg užmušta.

Kai pabudo, ir vėl buvo sekmadienio rytas. Kambaryje zyzė ir į langą trankėsi didžiulė musė, o lauke čiulbėjo paukščiai. Išsyk nenorėjo atmerkti akių, kaip visada, mieliau klausėsi dienos garsų. Paukščiai čiulbėjo, fone kažkam ramiai kvėpuojant. Jos kambaryje, visai šalia, tiesiog lovoje, kurioje jau visą amžinybę miegojo viena, kažkas gulėjo.

Ji vis dar nenorėjo atmerkti akių. Tiesiog suspaudė ranką, kad įsitikintų, jog nepasigirdo. Prisilietė prie šiltos nuogos odos.

Dabar staigiai atmerkė akis ir sunkiai atsisėdo. Šalia jos atsipalaidavęs ant nugaros gulėjo vidutinio amžiaus vyras, už ją šiek tiek jaunesnis. Kiek atidengė antklodę, buvo nuogas tarsi naujagimis. Į lubas žiūrėjo ir kvėpavo tas veidas, kurį ji tapė pastaruosius du mėnesius. Tas pats veidas iki mažiausių smulkmenų.

Ji nepuolė į paniką. Dabar, kai jį pamatė, žinojo, kad taip įvyks. Todėl taip sunkiai dirbo. Ir taip sunkiai jo laukė.

Greitai pakrikštijo jį Petru Povilu.

Tada švelniai pažadino bučiniu į lūpas.

– Labas rytas, mielasis, – pasakė.

 

–

Jis buvo jos išsvajotasis vaikas. Savo egzistenciją suprato kaip savaime suprantamą reiškinį ir praeitimi nė kiek nesidomėjo. Ji iš lėto, po truputį, neįkyriai pasakojo jo istoriją. Sakė, kad jo vardas – Petras Povilas Kalteris, galbūt yra rašytojas, ji pati mažai ką žino. Vieną rytą priėjo prie jos mindamas sodriai žalią žolę, nieko nežinodamas apie save. Tikriausiai prarado atmintį, nes pateko į avariją ar atsitiko kokia kita nelaimė. Pasakė, kad pranešė policijai, ši pradėjo tyrimą, netgi pirštų atspaudus paėmė, bet jokios informacijos negavo. Visa tai ji pasakė tam, kad jis galėtų atsakyti į paprasčiausius klausimus, jei kas nors ko paklaustų.

Nors ji itin stengėsi, kad jie gyventų atsiskyrę lyg vienuolyne. Tai net nebuvo sunku.

Pasakė, kad jis tikriausiai rašytojas, nes vos gimęs po kelių dienų pradėjo kažką rašinėti. Iš pradžių krapštėsi prie kiekvieno popieriaus, kurį tik pamatydavo, o paskui pastebėjo kompiuterį, pasiteiravo, kas tai yra, ir tuoj pat išmoko juo naudotis. Kai jo nebuvo šalia, kelis kartus perskaitė ką parašęs. Tai buvo kažkokios infantilios meditacijos, keistas vaikiško gugėjimo ir to, ką girdėjo iš jos arba per radiją (kiek pagalvojusi, televizorių ji paslėpė), kratinys. Knygomis ji ne itin domėjosi, todėl į jo rašymus greitai nebekreipė dėmesio. Turėjo savo paveikslus ir dabar – jį. To užteko.

Petras Povilas tobulėjo. Jis buvo idealus meilužis, čia jo nereikėjo mokyti, jau greičiau ji šioje srityje iš jo galėjo mokytis. Praeitis jo vis dar nedomino, ir niekada nieko apie praeitį jis neklausinėjo. Labai, labai lėtai jis keitė kai kuriuos įpročius ar, tiksliau pasakius, interesus. Iš pradžių sekiojo ją kaip šuo; vaikščiojo paskui iš kambario į kambarį, mėgdžiojo kiekvieną jos judesį, nesitraukė nuo jos, viską darė kaip ji, elgėsi kaip ji. Tačiau po truputį imitatorius tapo asmenybe. Jis buvo labai smalsus.

– Kas yra ten? – kartą jos paklausė. Juodu buvo ateljė, ji tapė, o jis stebėjo.

– Kur ten?

– Išėjus iš šio namo. Mieste. Ten, kur yra daug žmonių.

– Ten yra mėšlas, – atsakė ji aštriai, aštriau, nei pati norėjo.

– O kodėl mėšlas?

– Nes žmonės yra kiaulės. – Kai ji pagaliau suprato, kad beveik šaukia, sušvelnino balsą ir atsakė: – Neklausinėk daugiau.

– Visi yra kiaulės? Visai visi?

– Visi. Ir neklausinėk daugiau, pasakiau, – šiuos žodžius ji išrėkė.

Jis daugiau nebeklausinėjo.

Po dviejų savaičių ji išgirdo, kad į duris skambina paštininkas. Visada atidarydavo ji (čia, šiame užkampyje, svečių sulaukdavo labai retai). Tąkart, intensyviai tapydama, ji išgirdo pokalbio nuotrupas. Išsyk po to pasigirdo dviejų vyrų juokas. Ji nulėkė laiptais žemyn, atplėšė paradines duris ir taip trenkė nustebusiam paštininkui į krūtinę, kad šis parkrito ant žemės. Uniforminė kepurė nukrito nuo beplaukės galvos ir nuriedėjo smėliu. Ji sugriebė beisbolo lazdą, kuri visą laiką stovėjo prie durų, nes pastaruoju metu gyveno viena, vieniša moteris nesibaigiančiuose laukuose. Ji apžergė ant nugaros gulinčią bejėgę figūrą. Silpnos rankos dengė galvą. Lazda pakilo aukštai virš galvos, bet paskutinę akimirką sustingo ore.

– Dink iš čia, – iškošė.

Paštininkas šiaip ne taip atsistojo ir pasiėmė kepurę. Kai atsisėdo ant motociklo ir drebančiomis kojomis bandė jį užkurti, ji prakalbo šiek tiek mandagiau:

– Čia kalbama tik su manimi.

Petras Povilas įvykio nekomentavo. Bet po dviejų savaičių, ryte, kai ji pabudo, lovoje jo nebuvo. Pirmą kartą po gimimo, kai pažadino jį bučiniu, liepdama likti lovoje, ir pavaišino pusryčiais su kava. Tai tapo įpročiu, abiem suteikiančiu malonumo.

Ar tikrai abiem? Jo nėra!

Nieko nelaukdama apžiūrėjo namą. Tada ir didžiulį sodą, kuriame jam patikdavo būti. Niekur kitur jo negalėjo būti – aplink namą, kiek tik galėjo užmatyti akis, driekėsi lygumos. Pieva buvo tuščia, aukšta žalia žolė lengvai siūbavo ir tiesėsi pučiant pietvakarių vėjui.

Ją pagavo neviltis. Kur jis galėjo dingti? Mieste, kur yra daugiau žmonių? Apie juos klausinėjo jos tol, kol pati papasakojo. Bet jis nežino, kad artimiausias miestas yra daugiau kaip už trisdešimties, o kaimynas – už aštuonių kilometrų. Tačiau vis tiek kažkur išėjo, greičiausiai dulkinu žvyrkeliu, ties kuriuo stovėjo jos namas. Į kurią pusę? Kada? Tikriausiai ne naktį. Greičiausiai buvo taip: auštant jis patraukė į tą pusę, kurioje šviesėjo dangus. Negi žengtų į sutemas?

Sėdusi į automobilį, pasuko į rytus. Už jos į viršų kilo rusvas dulkių debesis, saulė buvo gana žemai ir švietė į akis.

Nuvažiavus gerus dešimt kilometrų, pasirodė, kad ant kelio mato tamsią dėmę. Padidino greitį, taškas didėjo ir panašėjo į žmogaus figūrą. Akys prisimerkė, kad geriau įsižiūrėtų. O tada pradėjo plėstis ir keistis: neužtikrintumas, palengvėjimas, pergalės jausmas, pyktis.

Galiausiai baimė. Petras Povilas gulėjo kraujo klane.

Padėjo jam įlipti į automobilį. Pakelėje auganti žolė atgulė po automobilio ratais didžiuliu spinduliu, ir prireiks poros dienų, kad atsitiestų. Petras Povilas bejėgiškai atsirėmė į ją ir trumpai nupasakojo įvykius.

Jis norėjo pamatyti, kokie yra kiti žmonės. Paštininkas buvo draugiškas, ne kiaulė. Iki pirmo namo Petras ėjo pusantros valandos. Jis sušuko, bet niekas neatsiliepė. Tuomet atidarė vartelius ir įėjo į sodą. Tada jį, net nesulojęs, užpuolė didžiulis juodas šuo. Balti dantys, švytintys tarp juodų gaurų, raudonoje praverto snukio ertmėje, pilnoje šuns seilių. Akys juodos kaip gaurai, pasiutusios. Iš namo išbėgo žmogus ir pradėjo juoktis, pamatęs atvykėlį su šuniu besivartančius ant žemės. Griebk jį, šaukė, griebk!

– Kaip išsivadavai? – paklausė išsigandusi.

– Subadžiau jį.

– Turėjai peilį?

– Taip.

– Kodėl?

– Pati sakei, kad žmonės yra kiaulės.

Kurį laiką ji tylėjo.

– Ir, nepaisant to, vis tiek norėjai juos pamatyti?

Dabar tylėjo jis.

– Turėsiu tave nubausti, – po kurio laiko ištarė ji.

 



 

Kitą rytą į lovą ji neatnešė pusryčių ir rytinės kavos. Nepavaišino jo net tada, kai pati valgė. Pirmas dvi bausmės dienas Petras Povilas rytais gulėjo lovoje, laukdamas įprasto meilumo. Nesulaukęs atsikeldavo. Trečią rytą pakilo pirmas, nulipo laiptais į virtuvę, paruošė pusryčius ir išvirė kavos, kurios kvapas užliejo visą namą, ir labai stengėsi, kad nežvangėtų indai. Kai nešinas pusryčiais įžengė į miegamąjį, ji demonstratyviai atsikėlė ir, šaltai pro jį praėjusi, nulipo į virtuvę. Nusižeminęs jis padėklą nunešė paskui ją į virtuvę ir gavo malonę aptarnauti ją prie stalo.

Po savaitės ji priėmė jį atgal į lovą. Kai pirmą kartą po ilgo laiko jie mylėjosi, Petras Povilas jai pasakė ačiū. Tai nebuvo nieko ypatinga, daugybę kartų jai yra dėkojęs. Bet tąsyk dėkingumas buvo išreikštas ašaromis. Jie apsikabino ir kurį laiką verkė kartu.

Kitą sekmadienį abu ruošė pusryčius.

Ji pjaustė šviežius svogūnus. Oi, staiga tyliai suriko, įsikišo pirštą į burną ir pradėjo jį čiulpti.

– Įsipjovei? – paklausė jis.

– Taip, nieko baisaus. Ar gali palaikyti svogūnus?

Jis paėmė ryšulėlį. Didelis, aštrus peilis du, tris, penkis kartus nervingai perrėžė žalius laiškus, tada pakilo aukščiau ir nusileido žemyn ties jo pirštu. Jis automatiškai patraukė ranką. Ašmenys, nurėžę didžiojo piršto pagalvėlės viršų ir dalį nago, didžiule jėga atsitrenkė į lentą. Petras Povilas sušuko, ji iš siaubo pakėlė peilį. Jis prišoko prie čiaupo, pakišo pirštus po šaltu vandeniu ir skubiai juos apžiūrėjo, kol vėl pradėjo bėgti kraujas. Nieko baisaus, pasakė ir pagalvojo, kas būtų buvę, jei nebūtų patraukęs rankos. Ji apkabino jį ir verkdama prašė, kad atleistų.

Kai paskui kartu pusryčiavo, jis neišdrįso pažiūrėti į jos rankas, kad įsitikintų, ar tikrai įsipjovė.

Bet pajuto, kad jam atleista.

O ji jautė, kad jis ir vėl bandys išeiti pas kitus žmones.

 

–

Ją pažadino kažkoks į kosulį panašus garsas. Kažkas buvo negerai.

Kosėjo bandomas paleisti variklis! Tai garsas, kurio negalėjo būti. Prie namo yra tik vienas automobilis, tik ji moka vairuoti.

Ji nubildėjo laiptais žemyn ir išlėkė iš namo. Automobilis drebėdamas šoktelėjo pirmyn it milžiniškas apsvaigęs vabzdys. Prie vairo sėdėjo Petras Povilas ir bandė užkurti automobilį. Jį mėtė į priekį ir atgal.

Pasiutusi trankė į stiklą. Kai užsimojo dar kartą, kumštis spėjo paliesti tik variklio dangčio kraštą. Automobilis pajudėjo, nevykusiai išsuko į rusvą dulkėtą vieškelį ir pradėjo tolti. Už šimto dviejų šimtų metrų variklis nutilo, ir automobilis sustojo. Ji nubėgo ten. Buvo dar toli, kai mašina vėl užburzgė, šįsyk garsiai ir patikimai. Ji sustojo ir žiūrėjo, kaip automobilis pranyksta.

Visada turėjau pagalvoti, kad jis bandys šitaip pabėgti, nusivylusi pagalvojo. O tada prisiminė, kad bake beveik nėra benzino.

Toli nenuvažiuos.

Pasiėmusi kanistrą benzino, išėjo. Greitai paraudo kaip kelias. Kas kiek laiko perimdavo kanistrą iš vienos rankos į kitą. Paraudęs veidas buvo nuleistas žemyn, tik kartais pakildavo žvilgsnis. Ne per dažnai, beveik ramiai.

Tuščią automobilį pasiekė už keturių kilometrų. Atsargiai supylė benziną į baką, nuvalė kelis ištiškusius lašelius, tada sėdo prie vairo ir iš lėto nuvažiavo. Petrą Povilą pasivijo po kelių minučių; jis ėjo lėtai ir užsispyrusiai, lyg niekur neskubėtų. Pravažiavo pro jį ir, padariusi didžiulį ratą, apsisuko. Suvažinėtai žolei prireiks dviejų dienų vėl atsitiesti. Be žodžių ji pravėrė dureles. Be žodžių jis įsėdo į automobilį. Jie važiavo lėtai, kilo naujos dulkės. Du dulkini žmonės vidury nesibaigiančios pievos.

– Ką man su tavim daryti? – paklausė, nesitikėdama atsakymo.

 

–

Ak, kiek yra būdų žmogui nubausti.

Geros bausmės sąlyga, žinoma, yra tokia, kad nubaustasis tyliai kentėtų, o baudžiantysis dėl to patirtų malonumą. Negalime kalbėti apie bausmę be mažyčio pasitenkinimo; kitaip tai – pasaulio, žmonių ar ko nors kito tobulinimas.

Kaip nubausti Petrą Povilą?

Žinoma, yra daugybė būdų. Jis dar mažai pažinojo pasaulį, tad jį galėjo nunuodyti, išniekinti, sunaikinti, o jis nesipriešintų, nes paprasčiausiai nesuprastų, kad gresia pavojus. Nesipriešintų, nes jos – išskyrus nesuvokiamą norą pamatyti kitus žmones – aklai ir negalvodamas klausė. Ji galėjo, pavyzdžiui, išvirti špinatų sriubos su benzinu, o jis, vemdamas ir kentėdamas stiprius skrandžio traukulius, šaukštas po šaukšto suvalgytų, jei būtų taip liepusi.

Toks Petro Povilo paklusnumas apsunkino bausmę. Jei kas priima bausmę su tokiu atsidavimu ir be pasipriešinimo, atima iš baudėjo būtiną pasitenkinimo dozę. Tuomet bausmės nebelieka. Taip negalima. Papildoma kančia turi būti bausmės esmė.

(Jis pakluso besąlygiškai kaip žolė vėjui toje nesibaigiančioje lygumoje. Ir šitaip žengė į priekį, užsispyrusiai trokšdamas pamatyti kitų žmonių. Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Apie tai nepagalvojo nei ji, nei jis.)

 

–

Dabar jis buvo pas ją ilgai, po nepavykusio sprukimo automobiliu buvo prabėgę daug laiko. Nuo tos dienos automobilio raktą ji nešiojosi su savimi, naktimis jį paslėpdavo tai šen, tai ten, dažnai pati jo turėdavo ieškoti. Nebijojo, kad jis pabandys raktelį atimti jėga, tiesą pasakius, apie tai net nepagalvojo. Jis buvo ne toks.

Bet palūkanos augo.

Po truputį atšalo. Žolė seniai prarado žalumą ir išsėjo sėklas, tik dar bangavo vėjyje. Gal silpniau nei anksčiau, nes dabar buvo retesnė, lengvesnė ir ne tokia gyvybinga. Sode vaisiai dar noko, ir jai atrodydavo, kad iš ten sklinda Petro Povilo šnabždesys. Kalbasi pats su savimi, ir ji pati dabar pradėjo taip daryti. Jam gimus, šį įprotį jau buvo pamiršusi; dabar, kai jie nebebuvo kartu ir abu buvo kiek vieniši – tai buvo jos noras, – ji ir vėl kartojo ilgus monologus, kuriuos, žinoma, priskyrė ir jam, nuosaikiam jos mėgdžiotojui.

Ir gerbėjui. Kai leisdavo jam ir vėl tapti jos meilužiu. Tai buvo leidžiama tik kartais, dažniausiai tada, kai, visą dieną tapiusi, ji leisdavo sau išlenkti stikliuką. Tuomet kildavo aistra, kuri nugalėdavo norą bausti. Laikinai nugalėtas noras vėliau dar sustiprėdavo. Palūkanos augo.

Norėdama šiek tiek pasiilsėti, ji nulipo žemyn iš ateljė vidury dienos, gerokai anksčiau nei įprastai. Iš sodo sklido nutolęs Petro Povilo murmėjimas. Jis nesiliovė, todėl ji priėjo prie tvoros, skiriančios sodą nuo daržo, pasirėmė ant suolo ir nukreipė žvilgsnį į sodą.

Petras Povilas sėdėjo ant žolės, nugara atsirėmęs į sau mielą trešnę. Jis žiūrėjo į kažką rankoje ir rinko numerį mobiliojo telefono ekrane. Jos telefono.

Kažkam prisiskambino. Pasakė:

– Aš Petras Povilas. Ar galime pakalbėti?

Ir – po negirdimo atsakymo:

– Atsitiktinai surinkau numerį.

Kitame gale, ko gero, buvo pasakyta kažkas negražaus, ir pokalbis nutrūko. Petras Povilas atsiduso, akimirksnį pažvelgė į dangų, kurį pridengė trešnės šakos, ir pradėjo rinkti naują numerį.

Ir vėl jis skynėsi į nepažįstamus tolius.

Ji jau bėgo tekina; baltu smėliu palei rusvą tvorą iki vartų, nuo ten – iki trešnės ir iki Petro Povilo su išdaviku mobiliuoju rankoje. Griebė jį iš rankų, o šis, krisdamas, pataikė jam į veidą ir prakirto lūpą. Išsirpo keli kraujo lašeliai, raudoni kaip trešnės, kurių jau seniai nebebuvo. Jis neteko žado.

Įrėmusi rankas į šonus, ji stovėjo priešais.

– Jau ilgai juo naudojiesi?

– Vienuolika dienų.

– Kaip – vienuolika dienų? Taip tiksliai žinai?

– Taip.

– Visada numerius rinkai atsitiktinai?

– Taip.

– Su keliais žmonėm kalbėjai?

– Su aštuoniasdešimt dviem.

– Yra tokių, su kuriais kalbėjai ne kartą?

– Taip, septyniolika.

– Apie ką?

– Klausinėjau jų, kas jie, ką veikia, ką mano apie tapybą.

– Tapybą?

– Taip.

– Kodėl apie tapybą?

– Nes tu esi dailininkė.

– Ar jie ko nors tavęs klausinėjo?

– Taip.

– Apie ką?

– Kas esu, ką veikiu, kodėl skambinu.

– Ką jiems atsakydavai?

– Nieko.

– Kodėl nieko?

– Nes bijojau, kad tau nepatiks.

Ji žvelgė į jį ir kažkaip tiesiau pastatė kojas.

Nuo tada slėpė ir telefoną. Ir ieškojo kartais telefono, o kartais mašinos raktelių. Telefono dažniau.

 

–

Po savaitės jie mylėjosi, nors ji nebuvo išlenkusi taurelės. Kai ryte jis norėjo atsikelti, ji neleido, o pagamino pusryčius su kava, kurios kvapas užliejo visą namą, ir pažadėjo jam suruošti gerus sekmadienio pietus. Seniai to nedarė. Popietė prabėgo smagiai tarškinant indus prie atvirų langų, kuriuos šiltai nušvietė saulė. Kai stalas buvo padengtas, ji išbėgo į daržą atnešti petražolių sriubai. Peilis nervingai pariedėjo po stalu. Šūktelėjusi ji greitai pakišo pirštus po vandeniu. Palaikyk petražoles, pasakė. Įsipjoviau.

Jis suėmė už garbanoto ryšulėlio galo. Sunkus peilis kelis kartus bumbtelėjo į lentą. O tada ašmenys pakilo aukščiau. Petras Povilas įsitempė visu kūnu ir sulaikė ranką, kuri paniškai norėjo pasitraukti. Ji tvirtai prikando lūpą. Ašmenys smigo žemyn ir tiksliai atkirto smilių. Nukirsta dalis lyg storas kirminas gulėjo ant lentos. Apsmulkintos petražolės akimirksniu sušlapo nuo kraujo.

Ji seniai viską buvo paruošusi. Ranką pakišo po vandeniu, ant marlės užpylė alkoholio ir su vata sutvarstė žaizdą. Neišleido nė vieno garso, tik dantis vis dar laikė įrėžtus į lūpą. Jis verkė ir šokinėjo aplink ją. Kai kraujas buvo sustabdytas, ir jis norėjo apkabinti, atstūmė jį petimi, sakydama:

– Pietų nebebus.

Petras Povilas pajuto visą jos išsakytos bausmės sunkumą.

O ji jautė, kad net ir tai nenugalės jo noro pamatyti kitus žmones.

 

–

Ji gydėsi ranką ir mąstė. Laiko turėjo pakankamai. Tai buvo tos rankos, kuria tapė, smilius.

Specialiai pasirinko dešinę ranką. Jei būtų sužeidusi tą, su kuria nedirbo jai svarbiausio pasaulyje dalyko, bausmė būtų per lengva.

Dabar jis labai kentėjo, ir ji jautė kažkokį malonumą.

Bet iš esmės tai jo nepakeitė, jis visada bandys pabėgti ir pamatyti, kokie yra kiti žmonės. O tada sugrįš arba ne. Net jei ir grįžtų, niekada nebebūtų toks, kokį jį sukūrė ir koks buvo tik gimęs.

Jeigu nepabėgs fiziškai, pabėgs kitu būdu. Dings viskas, po truputį dingsta jau dabar. Nors jis ir toliau būtų nuo jos priklausomas, šalia jos, lyg atsidavęs šuniukas sektų kiekvieną žingsnį. Bet to leisti ji negalėjo. Kam tuomet tos bausmės.

Ir bausmių ribos siauros. Jam tikrai skauda tik tai, ką ir jai. Bet savęs atsisakyti ji negali. Turi tapyti. Dėl to yra šiame pasaulyje.

Buvo tik vienas sprendimas.

Vieną gražų rytą, kai jis dar giliai miegojo ir tyliai alsavo ten, kur anksčiau gulėjo ji, nemiegojusi beveik visą naktį, ji nuėjo į mansardą, atrakino du kartus užrakintas duris ir portretą, nusuktą į purviną sieną, pirštų galiukais nunešė į daržą. Paukščiai dar nečiulbėjo. Ji atidarė garažą, paėmė benzino kanistrą ir apipylė paveikslą. Drobė suliepsnojo ir sudegė akimirksniu, rėmą dar kurį laiką rijo ugnis. Paskui prieš aušrą dar kurį laiką buvo tamsu.

Ji nubėgo į miegamąjį. Lova buvo tuščia. Tuščias buvo namas, daržas ir sodas. Petro Povilo nebebuvo. Adieu, Pierre-Paul.

Ranka ji padarė bjaurų gestą, o paskui apsiverkė.

Po kelių dienų jau pajėgė įsijungti kompiuterį. Norėjo paskaityti, ką jis nesustodamas rašė. Galbūt norėjo visiškai su juo atsisveikinti.

Jis paliko mažai. Tik tiek:

 

Mylimoji,

nežinau, ar skaitai. Tai viskas, kas lieka po manęs, kitką ištryniau. Tai buvo plepalai žmogaus, kuris nieko nežino.

Norėčiau, kad perskaitytum. Jei skaitysi, tai reiškia, kad buvau tau toks svarbus, jog man išnykus radai laiko įsijungti kompiuterį. Dažnai bijojau, kad jo neįjungsi.

Galbūt galėčiau bent šiais žodžiais įrodyti tau, kaip labai tave mylėjau. To pasakyti nemokėjau. Mylėjau tave labiau už save, nežinantį, iš kur atėjau. Bet visą laiką jutau, kad atėjau dėl tavęs ir kad tai padarei tu.

Jei ir norėjau išeiti, tai nereiškia, kad tavęs nemylėjau. Turėjau pamatyti, kas vyksta pasaulyje, į kurį taip stebuklingai tau leidus atėjau, mylimoji.

Kai manęs nebebus, galbūt kurį laiką būsi nelaiminga. Bijau, kad ir su manim laiminga nebuvai. Gyva būtybė gali būti laiminga tik būdama su sau lygiais. Visada kalbėjai, kad visi žmonės yra kiaulės. Aš negaliu tau duoti gyvenimo, kaip tu jį man davei. Bet šį tą galiu padaryti, padovanojai man šiek tiek savo galių. Galiu padėti, bent jau po mirties, kad sugrįžtumei pas savus. Per daug vieniša esi.

Atsimeni, ką pasakei pirmą kartą: labas rytas, mylimasis.

Petras Povilas

 

Jau dvi dienas nugaros apačioje ją kamavo keistas perštėjimas. Dabar jis sustiprėjo. Ji pasigraibo, užčiuopia kažkokią ataugėlę. Pakraupsta. Įpuola į vonią, nusimeta drabužius ir pasisuka prieš veidrodį. Nugaros apačioje dygsta maža susukta uodegėlė. Ploni pirštai suauga į kažką tvirta. Pradeda kaltis stiprūs kapliai.

 

Iš: Janko Lorenci. Savna in druge zgodbe. Ljubljana: Beletrina, 2003

Vertė Kristina Tamulevičiūtė