Pasakojimas be pabaigos
Kristina Sabaliauskaitė. Silva rerum III. Romanas. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2014. 315 p.Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė Lietuvoje yra gerai žinoma. Visos trys jos knygos – „Silva rerum“ (2008), „Silva rerum II“ (2011) ir „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ (2012) – yra tapusios bestseleriais. Šių metų Vilniaus knygų mugėje pristatyta trečioji „Silva rerum“ dalis – prekystaliai buvo iššluoti, salė knygos pristatymo metu perpildyta, o autorė kelias dienas autografus dalijo po kelias valandas. Tai nekelia nuostabos, nes skaitytojai, apžavėti pirmųjų dviejų dalių, laukė ne mažiau įtampos ir intrigų turinčios knygos. Pristatyme autorė pabrėžė, kad ši knyga yra kitokia, joje daugiau biografinių faktų, pasirodo tų laikų istorinės Lietuvos asmenybės, nevengiama drąsių temų. Bet ar ji išpildo lūkesčius, kurių prisikūrėme laukdami, ar yra praryjama per naktį?
Tiek pirmose trijose K. Sabaliauskaitės knygose, tiek ketvirtojoje skaitytoją gerąja (ar blogąja?) prasme užburia rašymo stilius. Neįtikėtinai ilgi, kone puslapį ir daugiau besitęsiantys sakiniai. Iš pradžių tai kliūva; trukdo skaityti atsipalaidavus, nes bet koks aplinkos trukdys, užsisvajojimas ar aprašomo objekto įsivaizdavimas sujaukia mintis ir tenka grįžti, tik ne eilute, o visu puslapiu. Tai vargina, bet, kaip minėjau, tik iš pradžių. Jau pirmasis knygos sakinys užima vienuolika, o antrasis dvidešimt keturias eilutes. Vadinasi, nuo pirmojo sakinio esi prikaustytas ir turi atsiduoti tik skaitymui. Vėliau pripranti, atrodo, kad plauki, kad tie nesibaigiantys sakiniai tave neša, plukdydami istoriją.
Skaitant norėjosi šalia turėti pirmąsias dvi dalis, kad galėtum atsekti giminystės ryšius. Retai minima šeima, giminės medis; kelis kartus paminėtas senelis, teta, bet ryškesnių užuominų apie praeitį nėra. Vienintelėmis sąsajomis su praeitimi, taip pat su ankstesnėmis knygomis galima vadinti tris dalykus: grįžimą mintimis į Milkantus, valiūkišką eilėraštį, rastą šeimos knygoje, ir Petro Antano pokalbius apie protėvius su seserimi Teofile. Galbūt dėl to Petras Antanas jaučia nuoskaudą savo tėvui, kuris neišsaugojo šeimos dvaro ir turtų. Jam viską reikėjo užsidirbti iš naujo. Sunkoka teigti, kad tai vis dar vienos šeimos istorija. Trečiojoje dalyje Norvaišų iš Milkantų šeimos yra mažokai, peržengiami sagos rėmai. Pasakojimas tampa labiau Radvilų arba Lietuvos istorija.
Trečiosios dalies stiprioji vieta – istorinių asmenybių charakteriai, kurių tikrumą liudija istoriniai šaltiniai. Dažniausiai su istorinėmis asmenybėmis susipažįstame dar mokykloje; tačiau ten labai mažai sužinai apie asmens būdo savybes, pomėgius ir aistras. Knygoje Petras Antanas Norvaiša iš Milkantų apie tai mąsto – kas liks kitų atmintyje, kai bus praėję keliasdešimt metų (skaitytojo akimis žvelgiant, ir keli šimtmečiai) po iškilios asmenybės išėjimo anapusybėn. Petras Antanas, mąstydamas apie Prancišką Uršulę Radvilienę, supranta, kad išliks „portretai, vaizduojantys ją kaip orų bejausmį veidą su deimantais ir kunigaikštišku šermuonėlių apsiaustu, jos pjesės ir jos prancūziški vertimai, jos negrabūs piešiniai su scenos vaizdais, atsiminimai apie gerą ir pamaldžią ponią, puikią turtų tvarkytoją, turėjusią frivolišką silpnybę teatrui… ir niekas niekada nesužinos, kokios gi jos būta iš tikrųjų, visiems kitiems jos nepažinojusiems ji tebus kaip toji vaškinė figūrėlė teatro scenos makete, figūrėlė, iki galo atlikusi savo vaidmenį, tilpsiantį į kelis obituarijos sakinius, bet ne moteris su geismais, skausmais ir troškimais, su siela ir gyvenimu“ (p. 86). K. Sabaliauskaitė ryžtingai kuria teigiamą Radvilienės portretą – drįstu spėti, kad dėl jos didelio polinkio į menus ir jautrumo. Visai kitaip piešiamas Jeronimas Florijonas Radvila, bet jį charakterizuoti kur kas lengviau – apie polinkį į karo žaidimus, kalėjimus ir kankinimus byloja istoriniai šaltiniai, tad knygoje minimas jo žiaurumas neglumina.
Dar prieš pasirodant trečiajai knygai, rašytoja buvo užsiminusi, kad nevengs erotikos temos, nes istoriniuose šaltiniuose yra radusi, kad vienas iš Lietuvos didikų buvo pirmojo erotikos vadovėlio autorius – šioje knygoje pagrindinio knygos veikėjo statusą jis dalijasi su Petru Antanu Norvaiša. Būtent to didiko lūpomis pasakojami mitai, legendos, o gal ir tiesa, mat „vienoje savo senovinių knygų jis perskaitęs, jog prieš šimtus metų buvęs paprotys, kad moterys, norėdamos pritaisyti stebuklingą meilės patiekalą, kuris visiems laikams pavergtų sutuoktinį, imdavo gyvą žuvelę ir, įsikišusios ją giliai į savąją meilės olą po Veneros kalva, laukdavo, kol žuvis spurdėdama ten uždus, o tada ją paruošdavusios vyrui suvalgyti, ir tuomet, vargšelis, jau visiems laikams tapdavo priklausomas nuo josios, jei tik, žinoma, kas nesužinodavo apie burtą, nes tuo atveju meilės kerėtoja supleškėdavo lauže“ (p. 135). Tikrai įspūdinga, nors ir šokiruoja.
Knygoje daug dėmesio skiriama skaitytojo supažindinimui su XVIII amžiaus kultūros naujienomis. Tą atskleidžia informatyvūs aprašymai, kuriantys nuotaiką ir atmosferą. Vienas didžiausių įvykių Lietuvoje prieš tris šimtus metų buvo gastronomijos naujovės. Buvo sekamos užsienio virtuvės mados (dažniausiai iš Prancūzijos): atsivežami nauji maisto produktai, keičiamos stalo serviravimo tradicijos, mažėjo patiekalų porcijos. Knygoje vaizdingai aprašoma Petro Antano brolių Aleksandro Vladislovo ir Mykolo, ne vilniečių, elgesys prie stalo pirmą kartą valgant Lietuvoje gerai žinomą daržovę: „vienas valgė lyg atbulais dantimis, kitas, lyg nežinodamas, ką daryti, šaukštu ganė apskrudusią bulvę po lėkštę, kuri ritinėjosi tarsi gyva, net juokas ėmė: ar tai čia tas garsusis liuteroniškas kartupelis – nepatikliai klausė Mykolas, girdėjau, bambizai ir žydai juos jau seniai auginą, o dabar ir prie Rietavo paplito, kalbama, baisiai derlinga daržovė, iš vienos bulbos net kapa galinti užaugti“ (p. 161).
Antrojoje dalyje žydų tema tik paliečiama, o trečiojoje jų padėtis Vilniuje ir visoje Lietuvoje atskleidžiama išsamiai. Tai, kad dėl visokiausių nesėkmių žydų tauta buvo kaltinama dar XVIII amžiaus viduryje (taip pat ir kaimyninėse šalyse), leidžia daryti prielaidą, kad Antrojo pasaulinio karo holokausto kaltės nereikėtų suversti vienam Vokietijos piliečiui. „Silva rerum“ parodo neapykantos žydų tautai šaknis, primirštojo antisemitizmo apraiškas: jau tais laikais mūsų krašte buvo kovojama prieš žydų invaziją, dažniausiai ekonominiais sumetimais.
Tik dabar ateina suvokimas, kad buvau apsirgusi „Silva rerum“ liga. Pirmoji knyga buvo lyg auksas, antrąją vadinčiau platina savo lentynoje. „Silva rerum III“ – puikus romanas, nors veiksmas darosi nuspėjamas, nebėra pirmykštės įtampos, pagrindinis veikėjas nekelia didelių intrigų, netgi jį persekiojančios žydaitės paveikslas neprikausto dėmesio. Galima įžvelgti kelias priežastis, kodėl šios knygos jau neperskaičiau vienu prisėdimu, bet svarbiausia, matyt, ta, kad romanas tapo istoriškesnis, labiau paremtas faktais nei ankstesnieji. O gal dėl to, kad šioje knygoje mažai šeimos realijų, daugiau visuomeninių reikalų. Tarp antrosios ir trečiosios dalies juntamas didelis atotrūkis, kuris neleidžia nuosekliai skaityti, nes būtina grįžti mintimis į išgyventą prieš kelerius metus istoriją. „Silva rerum III“ yra išmoningai sukurptas pasakojimas be pabaigos. Įdomu, kaip veiksmas toliau plėtosis ketvirtojoje dalyje? Tikiu, kad ji tikrai bus.
