„Nejau man trūksta pamišėlių?“

Ps 34, 2–9

Psalmės kontekstas nurodytas jos antraštėje, pažodžiui: „Dovydo, kai jis pakeitė savo elgseną priešais Abimelechą, ir šis jį išvarė, ir jis išėjo.“ Vienintelis epizodas Biblijoje, kur Dovydas taip pastebimai pakeičia savo elgseną (ir daugelis vertėjų šiuo atveju pritaiko posakį „apsimetė pamišėliu“), randamas 1 Sam 21, 11–15. Čia sakoma, kad Dovydas, persekiojamas Izraelio karaliaus Sauliaus, pabėgo pas filistinų Gato karalių Achišą, prieš šį ir apsimetė pamišėliu, nes jo dvariškiai atpažino, kad čia „krašto karalius“, apie kurio žygdarbius dainuojamos dainos. Gato karalius Achišas tada klausė dvariškių, kam jam į rūmus jį atvedė: „Nejau man trūksta pamišėlių, kad atvedėte šį vyruką pas mane maivytis?“ Pasakojimas apie Dovydą pas filistinus pratęsiamas tik 27 skyriuje, nutylėjus, kokiu būdu Dovydas nustojo „maivytis“ ir jam bei jo vyrams su šeimomis buvo leista apsigyventi tarp filistinų, kurie iki galo taip ir negalėjo juo pasitikėti. Einant į mūšį su izraelitais, filistinų didžiūnai neleido Dovydui, nors karalius Achišas juo pasitikėjo, kovoti jų pusėje, ir jis buvo priverstas pasitraukti. Psalmės antraštės ir pasakojimo karalių vardai skiriasi, kas gali liudyti tiesiog skirtingas tradicijas, skirtingas legendas apie Dovydą. Ir jau seniai niekam ne paslaptis, kad visas biblinis pasakojimas apie Dovydą ir Saliamoną yra sukomponuotas iš daugelio fragmentų legendų, kurios kai kuriais atvejais pradžioje galėjo būti susijusios su kitais karaliais, todėl nėra taip ir svarbu šiuo atveju, prieš ką „maivėsi“ Dovydas, ieškodamas prieglobsčio nuo persekiotojų. Svarbesnė pati pasakojimo šerdis, kur žodžiai „pakeitė elgesį“ turi išspręsti situaciją, kai žmogus, bėgdamas nuo persekiojančių „savųjų“, ieško išsigelbėjimo priešų stovykloje, kur priešai tampa „savais“, o „savieji“ – priešais. (Kaip tokia, ši istorija neturi nieko išskirtinio – žinome daug tokių pavyzdžių; prisiminkime kad ir kai kurių lietuvių kunigaikščių bėginėjimus pas kryžiuočius). Negana to, hebrajiškas taam, kuris čia verstinas žodžiu „elgsena“, pirmiausiai reiškia skonį, gebėjimą spręsti, supratimą. Taigi pažodžiui būtų galima versti „pakeitė skonį“… Arba „pakeitė supratimą“. Tada turime: „Kai [Dovydas] pakeitė supratimą Abimelecho akivaizdoje, ir šis jį išvarė, ir jis išėjo.“ (Gal šiuo atveju turėta galvoje kita istorija, kuri neužrašyta Biblijoje? O gal ir ta pati, turint omenyje jungtuką „ir“, kuris Biblijoje kartais atlieka atskiro pasakojimo žymeklio funkciją, t. y. „ir šis jį išvarė“, „ir jis išėjo“ nurodo skirtingus epizodus, žinomus psalmės klausytojui, ir neturėtų būti verčiami kaip atskiras sakinio dalis jungiantys jungtukai.) Trys pasakojimai – „pakeitė skonį“, „išvarė“ ir „išėjo“ – turėtų padėti atrakinti psalmę, kuri taip konkretizuojasi, įgauna „kūną“. Antraip tai būtų tiesiog tuščios deklaracijos ir skambūs žodžiai, kokių nuolat tenka girdėti iš įvairių tribūnų ir sakyklų. Būna, kad kitus tokie žodžiai, žodžių deriniai užliūliuoja, veikia hipnotizuojančiai, gal ir numalšina skausmą. Ir psalmės dažnai pasitelkiamos šiam uždaviniui. Tačiau „įkūnytos“, konkretizuotos, kontekstualizuotos leidžia pamatyti žmogiškų santykių su Dievu dinamiką, kuri ne visada tokia jau saldi ir skausmą malšinanti lyg koks opijus. Tam reikėtų taip pat pakeisti jau „skonį praradusius“ žodžius, kuriais verčiami hebrajiški žodžiai: „garbinsiu“ į „laiminsiu“ ir „šlovė“ į „gyrius“ (2 eilutėje), „aš didžiuojuosi VIEŠPAČIU“ į „mano siela didžiuojasi [gali reikšti – yra pagirta] VIEŠPATYJE“, „romieji“ į „vargšai“ (3 eilutėje), 6 eilutę tiesiog reikėtų pakeisti: „Jie žvelgė į jį ir spinduliavo, ir jų veidai nebus sugėdinti“, 7 – „Šis vargšas šaukėsi“, 8 – „VIEŠPATIES angelas apjuosia [karine] stovyklaviete tuos, kurie Jo bijo“, ir svarbiausias akcentas, susiejantis visas šias eilutes su antrašte, atsiranda 9 eilutėje: taamu u-r’u – „paragaukite ir pamatysite“, „kad geras VIEŠPATS“… Tas pats taam – skonis, supratimas, sugebėjimas spręsti, galiausiai elgsena… Dovydo istorijos raktas – skonio pakeitimas, o ne maivymasis ar apsimetimas pamišėliu, „paragavimas“ kažko kito, nei diktuoja aplinkybės ar nusistovėjusi kultūrinė, politinė ir religinė konjunktūra. Pastarosios akyse tai gali atrodyti kaip maivymasis ar pamišimas. Tam, kuris „ragauja“, tai tikrų tikriausia tikrovė. Tačiau „ragavimas“ čia nereiškia kontempliatyvaus mėgavimosi sielą užplūstančiais „dvasios gūsiais“, dvasiniuose vadovėliuose vadinamais malonėmis. Tai vidinė požiūrio transformacija, įvykis, kuris supriešina su tais, kurie iki tol buvo „savi“, laikė tave „savu (-a)“, kurie iš bičiulių tampa persekiotojais. Bet ir buvę priešai, pas kuriuos lyg ir prisiglaudi, netampa savais. Vienintelė „saugi“ vieta lieka ta, kurioje atsiduri, iš visur išvarytas (-a), pasitraukęs (-usi), – „skonio pakeitimo“ vieta, iš kurios atsiveria kiti horizontai ir perspektyvos. Psalmėje ją saugo „VIEŠPATIES angelas“, apjuosęs ją karine stovyklaviete. Posakis „VIEŠPATIES angelas“ Biblijoje paprastai nurodo konkretų Dievo artumo patyrimą, kurio konkretumas susijęs su visiškai laike ir erdvėje apibrėžtu poreikiu, vargu, bėda, ištikusia žmogų. Ir toks žmogus, patekęs į bėdą ar vargą, kad ir kokio jis būtų pobūdžio (t. y. nebūtinai materialinis), yra tuo požiūriu vargšas. Psalmės žodžiai skatina tokį žmogų, žmones, žmogą (kaip dabar kartais liaudyje šis žodis transformuojamas) išdrįsti nukreipti savo žvilgsnį kitur, pakeisti savo „skonį“, „sprendimo galią“ taip, kad atsiplėštų nuo sąlygų, aplinkybių diktuojamų galimų sprendimų ir savo situacijos vertinimų ir atrastų laisvę būti kitaip, kad ir vienam prieš visą pasaulį. Pasaulio („savų“ ir „priešų“) projektuojamos „gėdos“ (per patyčias, kabinėjimąsi, persekiojimus) negali iš esmės sugėdinti tų, kurie (-ios) „žvelgia į Jį“ („Jie žvelgė į jį ir spinduliavo, ir jų veidai nebus sugėdinti“)… Čia „Jis“ gali būti perskaityta kaip kažkas visiškai Kita nei bendruomenės (religinės, politinės, kultūrinės) primetamas idealas, norma, standartas, ideologija ar mitai, kuriuos ji verčia priimti kaip savo gyvenimą grindžiantį pamatą. Kažkas visiškai Kita, kas įgalina išsiveržti iš šių kaustančių ir gyvenimą determinuojančių „pamatų“ ir šį išsiveržimą leidžia suprasti kaip išlaisvinimą, bent jau mąstymą išlaisvinantį impulsą. Turėti drąsos patikėti kažkuo, kas iš šalies gali atrodyti beprotybė ar maivymasis, pasitraukimas į priešų stovyklą, pabėgimas. Taip gali būti perskaitytas šios psalmės imperatyvas.

-akp-