Jam nepakaktų būti
Audronė Urbonaitė. Žydiškų daiktų kambarys. Romanas. V.: Alma littera, 2014. 285 p.
Rašytojos Audronės Urbonaitės atžvilgiu laikausi rezervuotai, stengiuosi nesileisti į draugystę. Gąsdina daug kas: darbas „Lietuvos ryte“, vieši įvaizdžiai, antagonistiniai pasisakymai, populiarumo ir įvertinimo troškimas, paviršutiniškos, mano galva, formuluotės, socialumas, gluminantis atviravimas ir asmeniškumai pristatant savo knygas; „ne mano kartos“ feminizmas, kuriam vis randi priekabių. Vis dėlto prie visų šių savybių per kelerius „buvimo draugėmis“ feisbuke metus esu pripratusi, jas priėmusi ir gal net tam tikra prasme pamėgusi. Kliūva ir tai, kad autorė tariasi rašanti „drąsiomis“, „progresyviomis“ temomis, nors skaitytojui, šiek tiek susipažinusiam su kairiosiomis idėjomis, tai atrodo kaip karštligiškas madų vaikymasis, be didelės aptariamo reiškinio introspekcijos. Tačiau kažkas jos knygose, turiu pripažinti, traukia. Imi skaityti ir mintyse iškart įsitrauki į dialogą. Šios skaitymui priešinausi kiek galėjau, ypač po to, kai buvo sukurta jai skirta paskyra feisbuke (nekenčiu savamoksliškos knygų reklamos). Ėmiau į rankas su išankstine nuostata – buvau permetusi akimis ištraukas „Veide“ ir susipažinusi su Virginijos Cibarauskės recenzija. Vis dėlto po kelių pirmųjų puslapių nutariau, kad irgi rašysiu recenziją (nors buvau kategoriškai apsisprendusi to nedaryti).
Tikriausiai papirko tema: jeigu būčiau penkiolikmetė dvidešimtmetė, su pagrindine veikėja Hedva galėčiau ir susitapatinti. Tiksliau, su jos pamišėlišku tėvo meilės ilgesiu; tėvo, kaip Dievo, projekcija – meluočiau tvirtindama, kad tokia nebuvo ištikusi paauglystėje. Dabartinė patirtis to nebeleidžia, tačiau egzistuoja gyvas atsiminimas, kurį ir sužadino skaitymas. Tuos patriarchalinės sąmonės automatizmus, kurių dar nesugebi kritiškai kvestionuoti: „Tėvas yra įsitikinimas, jog žino, ką daro. Jam pakaktų tik būti“ (p. 54). Ypač vykusi vieta – atostogos prie Juodosios jūros; naujai atrastas tėvas tyrinėjamas it nepažinus gyvūnas, ypač pabrėžiant kūno skirtingumus: „Mano tėvo kūniškumas mane pritrenkė: jam augo nagai ir net vienas plaukas iš kairiosios šnervės. Mano tėvo oda prakaitavo nuo per kaitrios saulės. Sūrus jūros vanduo graužė jam akis, ir jis purtėsi kaip banginis, taškydamas fontanus ant įkaitusių akmenų“ (p. 63). Kalbama apie instinktų lygmens agresiją, žavintį kasdienių įpročių natūralumą, geismą susipažinti su kitoniškumu. Nors autorei gali atrodyti, kad ji parašė romaną apie lyčių santykius, knyga man labiausiai kalba apie patriarchalinę moters sąmonę; ir kad ją reikėtų išlaisvinti. Jeigu tam nekliudytų jausmai. Pamišėliškas Hedvos tėvo ilgesys artimas krikščionybės fenomenui: emocingai popiežiaus, kaip simbolinės tėvo figūros, apoteozei. Tačiau tai kita tema.
Aistringai parašytas romanas. Pripažįstu, kad lakoniški poetiniai pasažai vykę (pvz., ereliai lagamine), psichologizmai tikslūs, stilius aiškus; logika vietomis įtartina, tačiau tam skaitydama neteiki jokios reikšmės. Netgi mėgaujiesi meniškais alogiškumais (kad ir pašto darbuotoja, pasiūliusia klientei albumą su žydų šeimos nuotraukomis). Tarp Eros ir Thanatos instinktų sūkurių besiblaškanti Hedva taip pat gali būti interpretuojama kaip archetipas. Ironiškai pagalvojau, kad tai ir apie žurnalistiką – naiviąją, landžią, bulvarinę; kuri, ne visai suvokdama, kad daro ką nors bloga, ima ir nužudo, susprogdina, smogia likiminiais sukrėtimais. Juolab kitame autobiografiniame tekste autorė atvirai kalba apie savo, kaip žurnalistės, „šakališkumą“ („Literatūra ir menas“, VI.6). Kitaip sakant, Hedva visai galėtų būti lryto žurnalistikos metafora.
Pasakojimo intensyvumas apie vidurį lyg susilpnėja, paskui vėl trenkia aštrios vaizduotės briaunomis (visa laimė, kad ne duria geležte). Silpnoka įstanga man atrodo nuolatinis, iš pradžių saikingas, vėliau įkyrintis žydiškumo pritempinėjimas ir žurnalistiškai vulgaroki Elektros / Edipo palyginimai (pvz., su Pavliku Morozovu): „Paskui suabejojau, ar būna žydų tarp nevykėlių? Dar reikėjo klausti, ar ponas Kuklenskis tikrai yra žydas. // Aš norėčiau, kad būtų: šitai leistų priskirti jam visas pasaulio nuodėmes. // Visus žydus vienijo tai, jog savo gyvenimą jie laiko skaudžiausiu. Aš, kankinė Hedva, irgi maniau, kad mano nuoskaudos turi ganėtiną kainą. // Todėl – privalu pateikti sąskaitą. // Dieve, mano kerštas buvo pionieriškas kaip Pavliko Morozovo, kuris tikėjo, jog reikia išduoti savo tėvus, kad sumeistrautum juos iš naujo. Ir sumeistrautum juos iš naujo. Ir primesti jiems, ufonautams, naują scenarijų“ (p. 98–99). Romane epizodiškai paliečiamas moterų solidarumo klausimas: itin komiškas Hedvos ir penkių Kuklenskio sūnų motinų susitikimas. Manau, jis daug pasako apie ydingus sūnų / dukterų auklėjimo skirtumus. Bandymas sarkastiškai mėgdžioti spalvingus prekybos centro mechanizmus man, priešingai negu Cibarauskei, visai patiko, tik užkliuvo neišradingas pavadinimas – „Rimi XXL“. Nuvilia ir tai, kad knyga nebuvo pristatinėjama, kur tam ir vieta, Šiaurės miestelyje esančiame prekybos centre.
Romanui struktūrą suteikia Hedvos „kreidelėmis ant sienų rašyti ketureiliai“, pvz.: „Neturėjimas nėra rožė / Neturėjimas nėra sviestas / Neturėjimas nėra užuomina / Neturėjimas nėra vadavietė“ ir pan. Toks refrenas ligi skausmo primena Aušros Kaziliūnaitės eilėraštį, perskaitytą mitinge prieš abortų draudimą. Cituoju akustinį ritmo principą: „Moteris – ne padažas, ne lėkštė, užuolaida ar karnizas / Moteris – ne durų rankena, langas, grindys, rankšluostis ar lygintuvas / Moteris – ne prijuostė, lūpų dažai, sijonas ar aukštakulniai / Moteris – ne grotos, gultai, vazonai ar tvarkingai paklota lova“ (www.satenai.lt). Neatrodo, kad šie tekstai būtų susitikę; veikiausiai tai aktualių idėjų „sklandymo ore“ pavyzdys. O dėl įvertinimo, kuris, kaip pradžioje minėjau, autorei svarbus, – jeigu jokios premijos negavo Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“, tai „Žydiškų daiktų kambarys“ turi dar mažiau šansų. Tuo galima guostis.
Įtemptai mąstau – be pykčio, su simpatija ir, žinoma, šiek tiek su pavydu darbščiai, versliai, išmaniai autorei – kur reikia dirbti (tiksliau, imituoti darbą), kad kas dvejus metus parašytum po romaną? „Lietuvos ryte“, suprantama. Apsimetančiame, kad yra itin negudrus, gudruolių dienraštyje.
