Horizontali padėtis

Bet kas jiems visiems negerai? Ką, mieste negali prigulti ant žolės, kurios ir taip ne visur rasi – ir taip gamtos mieste mažai ir nėra kur pailsėti – tai net mažuose gamtos ploteliuose, žaliose salelėse negali pasijusti kaip namie.

Autorės nuotrauka

Esam visi po truputį stebimi. Štai vaikštau daugiabučių rajone, kur vėjas įsupa gegužio žolynus ir sirpstančias alyvas – užmirštu, kad mane supa daugiaaukščiai, pro kurių langus kartais stebeilija žmonės, kurie šiandien dar nedrįsta išeiti į kiemą, dar yra įstrigę buityje – tvarkosi, siurbia, barškina indus – nors jau greit vidudienis ir vėjas toks, tarsi valytų sielą – ir jei būtų bent maža dalis „buities“, na, būtinų darbų lauke – tai dalis žmonių ir būtų lauke. Kaip kaimuose – pagrindinis darbas lauke – atsibundi – išeini kieman nudžiauti skalbinių – grįžti išplauti grindų – išeini pakabinti skalbinių – grįžti valyti dulkių – išeini ravėti daržų – grįžti gaminti pietų – išeini palaistyti gėlynų – grįžti išplauti indų – na, o čia – atsibundi – trumpam išlendi į balkoną ir tada – grindys, indai, dulkės, daiktai, pusryčiai, pietūs – vėl indai – – – taip ir neišlendi.

O kartais meti buitį ir išeini iškart – žolynai, gėlynai, vėjai – jokių darbų lauke. Bet: „Panele, ar jums kas negerai?“ – buvau šimtu procentų įsitikinusi, kad sulauksiu tokio klausimo, kai tik išsitiesiau pagulėti ant žolės daugiabučių apsupty – „Ne, kaip tik labai gerai!“ – ir taip kiekvieną sykį, bandau suskaičiuoti, kiek kartų per gyvenimą taip buvo – tik atsiguli – „Panele, gal jums kas negerai?“ (Kartais net jei tiesiog sėdi ant žolės, gali išgirsti tokį klausimą.) Jiems suvokiama tik vertikali padėtis – ir kad jeigu jau išeini iš buities, tai turi tikslą – na, pavyzdžiui, eini į parduotuvę. Eini pavedžioti šuns. Arba pasėdėti ant suoliuko, kad ką nors sutiktum. O aš tiesiog noriu pajusti žemę, ko man neduoda daugiabučio grindys – gali atsigulti, bet žinai, kad po tavim dar aštuonerios tokios grindys – aštuoni daugiabučio buities telkiniai.

Išvis buvau pamiršusi, ką reiškia išeiti ir nežinoti, kur eisi – leisti būti įsupamam lengvų visatos bangų, per kurias galėsi jausti, kuria kiemo trajektorija pajudėti – kai nuėjimas nuo kiemo dalies, kur auga medžiai, iki dalies, kur prasideda žaidimų aikštelė, tampa didžiausia kelione. O nuėjimas per gatvę į kitą rajono dalį prilygsta išvykimui į kitą šalį – ten visai kitos energijos, įtraukiantys kiti atsiminimai – net kregždės kitaip suka ratus ir girdisi kitaip – o jas šiais metais pirmąkart išgirdau pasukusi į skersgatvį netoli Vokiečių gatvės – įsidėmėjau – jau prasideda kregždžių laikas, bet aš ne apie tai – minčių linija nuslydo iki senamiesčio, nors fiziškai vis dar esu savo daugiabučių rajone ir galvoju, kaip sujungti tą buto buitį ir kiemą – štai viena iš jungčių būtų šiukšlių išnešimas, antra – skalbinių džiaustymas lauke. O jei šiukšles devynaukščiuose gali išmesti pro koridoriuje iki žemės nusidriekiantį vamzdį, o skalbiniams vietos džiauti užtenka ir balkone? Kaip tada išeiti, jei dar likę daug nepabaigtų darbų namie? Nėra preteksto išeiti. Nes jei išeisi, gali negrįžti, gali būti įtrauktas malonių vėjo srovių, kurios neš tave iš vienos rajono sferos į kitą – jos nematomos, jos turi žvaigždžių pavadinimus – ir liksi nesusitvarkęs, liksi apleidęs buitį. Na, o jei reikia išnešti šiukšles – vis vien gali būti įtrauktas, bet jeigu net taip ir nebus – nebus taip skaudu ir grįžti, nes jau būsi pabuvęs kieme, pajutęs gegužio vėjo dvelksmą. Galėsi ramiai šveisti dujinę viryklę. Iki kito preteksto išeiti. Gal vis dėlto kaip nors pavyktų su tais rūbais. Kad kaip nors nebeliktų vietos ant radiatorių ir balkone. Manau, tai įmanoma. Reikia daug skalbti. Daug, daug.

Neseniai stebėdama žalią kiemą pro devynaukščio langą atkreipiau dėmesį į darželius, kuriuos vis dėlto žmonės puoselėja! Tai tokia jų noro kapstytis žemėje išraiška. Ir kiekvienas palei balkonus turi labai dailiai aptvertą plotelį. Paprastai augina gėles. Nes, manau, uogų ar daržovių greitai neliktų.

Tai puiki jungtis tarp buto buities ir kiemo! Nes jei jau augini, tai žinai, kad būtinai turi prižiūrėti. Taigi į buto buitį įsiterpia šis ilgesnis išėjimas į kiemą.

Bet šiandien aš išdrįsau. Aš toliau kolekcionuoju klausimus „Gal jums negerai?“ Prieš tai buvęs įvykis taip pat Karoliniškėse, anksti ryte, kai viename iš kiemų sėdinėjau ir gulinėjau, negalėdama atsistebėti, kiek daug čia praeina žmonių su šunimis! (Šuo – dar vienas pretekstas išeiti.) Ypač patogus – pasivaikščioja ne tik šuo, bet ir tu. Tik su šuniu būtų sunkiau pagulėti. Bet tąkart – negalėjau atsistebėti – jie ėjo, ėjo ir ėjo. Žmonės su šunimis. O aš buvau be šuns, ir išvis neaišku, ką veikiau, todėl manęs ir paklausė, ar man viskas gerai. „Kur mano šuo? Man kaip tik labai gerai!“ Tame pačiame kieme esu regėjusi, kaip viena šeimyna krepšinio aikštelėje vakare, taip pat gegužį – leidžia dangaus žibintus – jei kas esat matę – kai pamatau tą žiburį kylant į dangų, paprastai mane apima ypatingas jausmas ir pradedu melstis. Tai būna patvirtinimas, kad mano gyvenime dabar viskas vyksta gerai. Jei noriu, galiu gulėti kieme. O žibintų leidimas išvis labai kilnus pretekstas išeiti.

Dar vienas atsiminimas, kai paklausė, gal man negerai – kai gulėjau ant suoliuko už savo mokyklos stadiono. Tais laikais ypač reikėdavo pakeisti tą visiems privalomą vertikalią padėtį; sėdėjimo prie stalo padėtį – ir kogi tąkart neįtikau – juk ne ant žolės gulėjau, o ant suoliuko! Vis vien, matyt, atrodo keistai. Žmonės neįpratę. Žmonės paprastai guli namuose. Kai susitvarko namus.

„Atsiprašau, ar jums negerai?“ – ne pirmą kartą išgirdusi – net atsistojau ir atsakiau: „o taip atrodo?“ – nes tikrai buvau praradusi viltį būti nepaklausta ir pamaniau, kad galbūt aš atrodau tikrai nekaip, galų gale gal man tikrai kažkas negerai? – „Ne, ne, normaliai atrodot, bet taip prisėdot, maniau, gal negerai.“ Moteris su šuniu pasišalino.

Gulėjimas svarbus dalykas. Nors gali atrodyti, kad tinginiauji, kad nieko neveiki – išties veiki daug. Esi horizontalioje padėtyje – o jeigu dar daugiabučių rajone – tai tikrai darbas – nes sunkiausia yra tai, kas atrodo lengviausia – tarkim, atsipalaiduoti, kai tam nepalankios aplinkybės. Paimk ir atsigulk vidury kiemo, daugiabučių apsupty. Eik ir atsigulk vidury Katedros aikštės – iškart prisistatys koks daktaras ir siūlys iškviesti greitąją (man taip yra buvę, būtent Katedros aikštėje, tik neseniai atsiminiau) – tu guli, o kiti eina, pulsuoja ir juda laike – nes nejudėti sunku, nes visada reikia eiti iš taško A į tašką B – o kaip, jei eini į B, o patenki į C? Būna ir taip. Bet tą reikia mokėti sau leisti. Nes mumyse yra mechanizmas eiti iš A į B. Bet kartais, patekęs į C, supranti, kad tau būtent čia reikėjo patekti. Tarkim, išėjęs išnešti šiukšlių staiga suvoki nežinia kaip atsidūręs kitame rajono gale, stebįs ką tik pražydusias alyvas. Ir žinai, kad tą akimirką nieko negali būti svarbesnio. Tai yra būtent tas vaizdas, kurį turi matyti dabar. Būtent tas kiemas. Būtent ta alyva. O buitis? Buitis palauks. Išvis jos nėra, jei sąmonė pasiekusi aukštesnį lygį. Buitis yra materiali sąmonės būsena. O tvarkymasis yra vidaus švarėjimas. Kai išneši šiukšles, išneši jas iš savo vidaus. Ir tada gali dar truputį paklaidžioti – gegužis, viskas žydi, vėjai kedena žalumą. Vienas kiemas, kitas kiemas, gali matyti išvaikščiotas trajektorijas, tarsi punktyrus – tokiom ir tokiom kryptim eita – po vieną ar su šuniu – ir dažniausiai į B.

Na, o jei neapsitvarkei, tai gal dar ir nėra kur išeiti? Nes gali būti, kad net niekur nebūsi išėjęs? O tik į daugiabučio kiemą? Tik į kiemą, apaugusį žaluma? Į kiemą, kuriame neišeis pasiklysti, pamiršt, kas esi? Atsigulti? Patekti į horizontalią padėtį? Tada nostalgiškai praeini, negalėdamas atsigulti, ir eini ten, kur reikia. Eini tvarkyti reikalų. Kažkada juos vis vien reik tvarkyti. – – –

Pamenu ir dar kilnesnius atsigulimus – štai vienas iš jų buvo per kažkuriuos Naujus metus Savanorių, kitaip – Krasnūchos rajone – išlipusi iš troleibuso, laukdama draugų, kurie turėjo pasitikti – staiga pakeičiau savo padėtį į horizontalią – gulėjau stotelėj, šitaip pamažu lydėdama paskutines metų valandas – matyt, nujausdama, kad griausmingi bus tie Nauji metai, o aš praverksiu pusę šventimo, o nuplovus senus, Naujuose išėjusi į kiemą, suprasiu, kad kūnas – kosmonauto kostiumas, tikrai jausiu, kad kūną tiesiog turiu, kad išties šitas kūnas nesu – klaidžiojau, kol parašiau eilėraštį „sniego aprašymas“ (kuris prasideda žodžiais „Kūnas – kosmonauto kostiumas“) laiptinėj prie savo namų durų Karoliniškėse (nėjau rašyti į namus, nes girdėjau, kad juose vyksta balius).

Antrasis – užmiestis, Šešėlių stotelė. Dėl pavėlavimo į generalinę repeticiją išmesta iš spektaklio, viską palikusi, įsėdau į autobusą ir važiavau, kol išgirdau šį pavadinimą. Tai atitiko mano būseną. Išlipusi ėjau laukais, kurių aukštos žolės garsiai šiugždėjo – tolumoje matėsi fabrikai ir greitkeliai – ten atsiguliau ir gulėjau, girdėdama, kaip tyliai ūkia plentas – ten kažkur netyčiom ir pamečiau savo telefoną – tarsi iš nevilties būčiau palaidojusi visus ryšius – o kitą dieną, kai mama sužinojo – užsiuto ir liepė kartu vykti ieškoti telefono – – – mus veždamas diedukas stipriai pakeltu balsu barėsi, kokia esu nevykusi, taip pat ir motina, paskui išlipusi ji ilgai, desperatiškai vaikščiodama laukais pro žolynų ir greitkelių ošimą bandė išgirsti, kur skamba vis dar veikiantis telefonas – ji bandžiusi skambinti tai plynei, žolynams, vabzdžių namams – signalas buvęs, tačiau niekas nekėlė – tik garsiai griežė žiogai – jie nemokėjo atsiliepti, nepagavo žmogaus rankomis sukurto aparato vibracijų, jam rūpėjo tik groti, kaip greitkeliui rūpėjo ūkti – jo negalėjai pritildyti, kad išgirstum žolynuose skambantį telefoną – kaip ir nutildyti vėjo žolynuose. Nieks neatsiliepė. Telefonas nebuvo rastas. Mama buvo suirzusi. Ji visa apkibo badiliais. Man kažkodėl buvo ramu. Skausmą buvau atidavusi žemei. Ryšius palikusi pievose. Viskas buvo gerai. Viskas buvo tikroviška. Bandžiau skabyti badilius nuo motinos skaros. Nedrįsau pasiūlyti jai kartu pagulėti.

Turiu kūną, ir jį kasdien reikia guldyti. Jis kasdien pavargsta, nebeatlaiko įspūdžių, nebeatlaiko vertikalios padėties – ne tiek jos, kiek horizontalaus matymo – tuo tarpu kai guli (ant nugaros) – žvilgsnis nukreiptas į viršų – vertikali sąmonės padėtis. Ir energija kažkaip kitaip teka – ne priimtinu būdu – nebe iš viršaus į apačią – tu nebesi tas laidininkas tarp dangaus ir žemės – dabar tu greičiau pavaldus žemės kryptims, nepaliaujamam sukimuisi, neregimam vėjui, kuris pažemiui kedendamas žolynus ar birų sniegą šviesos greičiu (ar greito oro greičiu) apskrieja žemę, ir tą akimirką, kai tu guli, praskrodžia tavo subtilų kūną, pripildydamas jį visų tų plonyčių kaip žiedlapiai srovelių, kurias susirinko pakeliui.

O kai nutirpo sniegai šį pavasarį – tai buvo kovo vienuolikta – aš įsėdau į pirmą pasitaikiusį autobusiuką, jis, pasirodo, važiavo į Marijampolį – poeto Mindaugo Nastaravičiaus gimtinę – ir ten, atradusi poeto namą, bet neatradusi jo paties ir neatradusi jokio Kovo vienuoliktosios minėjimo visam miestely – tik vaikus, šokinėjančius per gumytę prie kaimo dviaukščių – ir prie išskaptuoto iš medžio Jėzaus su jį į dangų tiesiančia Marija parašiusi poetui laiškelį Kovo vienuoliktosios proga – išėjau laukais, ėjau, kol galų gale hipnotizuojantys saulės spinduliai paguldė mane. Tai buvo pirmasis šiais metais mano atsigulimas ant žemės. Horizontalioj padėty išbuvau gal dvi valandas. Atidaviau žemei visą tais metais kūne sukauptą įtampą. Visas kūno dulkes žemė sugėrė kaip orą – įkvėpė kaip žolei reikalingą anglies dvideginį. Gulėjau tuščia. Mane tvindė saulės spinduliai. Jaučiau vėsą, besisunkiančią į nugarą. Jaučiau meilę dangui, kurį regėjau akistatoje prieš save. Būčiau norėjusi išmokti vaikščioti horizontalioje padėtyje. Tada matyčiau tik dangų ir nesutikčiau dangaus nematančių. Kai eičiau žiūrėdama į viršų – matyčiau dangų, lengvais vėjais liečiantį krūtinę ir akis. Kai eičiau žiūrėdama žemyn – matyčiau žemę – ji jau nebebūtų apačioje. Sutikčiau ją veidas į veidą.

Bet visada noris daugiau, negu leidžia galimybės. Per dieną nuveikti daugiau, nei gali. Bet valandos greitai pratiksi. Ir aš vėl guldau savo kūną. Šį kartą tiesiog todėl, kad taip reikia. Nes miegoti vertikalioje padėtyje neišmokau. Tada, matyt, irgi klaustų, gal man negerai. Šį kartą guldau todėl, kad kasdien guldau. Dabar tai jau tik rutina. Nors kažkada buvo kilusi idėja, kad miegosiu ant žemės ir kaskart skirtingose kambario vietose – o kai išmiegosiu visus galimus variantus – paliksiu namus.

Šito neįgyvendinau. Nes kai užmiegi, esi tiesiog ten pat. Tiesiog tam pačiam miege. Užmaršty. Sapne.

Gulkis, kostiume. Gulėk, sukis į patalus, nugrimzk į vertikalių sapnų zoną – sapnuok, kaip esi paliekamas, kosmonauto kostiume – jau matau tave sklaidantį beorėje erdvėje, tu man truputį nepatogus, nes negaliu visko regėt, kaip yra, ir girdėt, ir patirt. Tu mažas, mažas kostiumas. Atsarginis.

Bet tu esi tas, kuriame gyvenu. Todėl šveičiu tas tavo sagas. Esi mano namai. Turiu tave tvarkyti, nors pirmiau noris išeiti,

Tvarkau, vis tvarkau, nes kasdien susijaukia.

Kada nors turėsiu sodą už savo namo. Jis bus gera proga kartais išeiti iš kūno.