SIMONAS BERNOTAS

Eilėraščiai

Kariavau lauke vienas

Kariavau lauke vienas nes taip mėgstu kariauti
Iš priešų skalpų darydavau nieko nedarydavau
Tiesiog mojuodavau jais rėkdamas karo šūksnius
Įvarydamas baimę į gardą į kampą užspęsdamas
Tvirtai supančiodamas iš kaulų dūdavau švelnų
Ošimą vėją sukeldavau audras įsiaudrinęs nieks
Nedrįsdavo rodytis išskyrus mano paties vienatvę

 

Budelio gaidos

Nežinau kiek tai sapnavau kiek tai buvo tikrovė
Juodas kirvis galanda nagus į karaliaus kakliuką
Trykšta mėlynas kraujas niekaip kitaip nepamirši
Tik per sapną praeini tarsi vandeniu eitum tarsi
Lynu virvė sutinsta aukštai bekybodama taip
Aukštai kad iki ten tepakilsi dedalo sparnais
Alksninėm kopėčiom kurios kopia paviršium
Nieko nekliudo sužaliuoja ritmingai dar liko
Naktis mėnulis net šoka atšoka nuo padangės
Visaip margai išsiraito savo fazėm iš lėto suskyla
Į laužus kuriuose raganos spjaudo burtažodžius
Dainuoja iš ilgesio o kitur kitoj miesto pusėj
Rengiamas ešafotas
Paskutinis noras prieš mirtį
Nemirti

Piknikas šalikelėje

Kai trumpoji laikrodžio rodyklė pasiekdavo

Eglė Šakalytė. Sėdintis. 2013

Eglė Šakalytė. Sėdintis. 2013

Nulį o mano galvos tamsybė minusą eidavome
Pasivaikščioti rengdavome pikniką šalikelėje
Rungtyniaudavome kieno laužai kaitresni
Kieno moterys nuogesnės moterys iš manė
Paveikslo išmanė dailųjį meną prausimosi
Kūnai taip švytėdavo kad galėdavo drąsiai
Eiti pakelėmis be jokių atšvaitų ar žibintų
Patys būdavo tarsi vedliai šiame aklume
Parodydavo didžius stebuklus spalvų išnaras
Kaip prasmukt pro pačius siauriausius tunelius
Kompaso rodyklė tada svyravo bet greit
Prisivijo laikrodžio rodyklę ir tada vieta ir
Laikas trumpam susilygindavo
 

Pienas ir kraujas

Prijaukintam narvely miega laukinė vizija
Apie išskleistą sparną šį kambarį šviesos
Pripildytą baltą kambarį kuriame vaikai
Žaidžia aukojimą aukoja mažą katytę
Pliušinius žaislus vėliau žaidžia slėpynių
Nuo savo išsigalvotų baubų nuo nakties
Ligi dienos išsprūdus iš laužo auka atryja
Vatos kamuoliuką ir vaikai ima žaist
Futbolą tapdami vienkartiniais didvyriais
Galinčiais įveikt milžinus užgrobt karalystes
Išžagint princeses įmušt įvartį išalkę
Laimėtojai pralaimėtojai atsipučia ir
Nusliūkina į virtuvę kur jau kaista
Košė beržinė

 

Lošėjas

Kokie pikti šunys saugo tavo namus
Kortų namelius pastatytus iš mano
Dyko buvimo partijai pasibaigus
Žetonams susmigus gilyn į stalus
Jų girgždėjimas primena man
Urzgimą primena kad trauktis nevalia
Trauktis būtų nedora trauktis į patį
Mažiausią save vis tirtant kaip lapui
Kuris primena tavo sodą ir tvenkinį
Kuriame maudosi gulbės žiemos
Gulbės likusios mirti aptvertą tvenkinį
Meldais ir nendrėm aptvertą neįžengiamu
Mišku it pasakoj kurioj pakanka
Suglaust lūpas bučiniui kad sugriūtų
Nameliai nupūst visą azartą kaip baltą
Plunksną išskridusių paukščių

 

Senas vasarnamis

Yra biliardinė
Kamuoliukai apsamanoję
 
Yra miegamasis ten dvi
Lovos neklotos jau labai
Ilgą laiką ten miega lokiai
 
Yra tvenkinys primenantis
Pelkę rytais lokius išbudina
Varlių kurkimas
 
Yra virtuvė kurioje plyti rūkas
Ir nuorūkos mėtosi ant grindų
Jos apžėlusios žolelėmis ir
Pražilusios
 
Yra svetainė o joje
Tankus pušynėlis o jame
Slypi šviesa radęs ją
Galėsi pakilti į pačią
Viršūnę ir ošti
 

Kaukių balius

Užsideda kartonines kaukes ir eina gąsdinti
Mažų vaikų jų žaidimų aikštelėse mokyklose
Ir kitose įstaigose sapnavau kad kažkas iš jų
Ten įnirtingai meldėsi klūpėdamas ir kažkas
Prie jo priėjo ir pasakė čia tokie triukai neveiks
Tie žodžiai buvo ore sustingdyti ir tapo labai
Gražia skulptūra mergaite su popieriaus lapu
Prie iškilmingo pastato su trim varpinėm vis
Skamba varpai bando pažadinti žmones bet
Tai sunkiai pavyksta štai sykį mačiau eidamas
Gatve smigo į asfalto paviršių ties perėja į
Gailestingumo arką niekada nieks nepasikeis
Niekada nebūsim kitokie kad ir kokia kaukė
Dengtų šį veidą kiek daug pilkšvos didaktikos
Neriančios siūlą po siūlo į mokyklinę uniformą

 

Dovanų teikimo ceremonija

Jos dovanoja nuobodulį
Supakuotą į margai blizgantį popierių
Popierių ant kurio išbraižyti žemėlapiai
Mažos figūrėlės ant kurių esu aš
Išbraižytas karikatūriškai pasimetęs
Švelnios linijos glosto plaukus švelnios
Linijos plaukia takais vedančiais į
Švelnią nebūtį nutrintą beveik neįmatomą
Nukirstos linijos yra nukirsti medžiai
Nukirsti takai akligatviai juodos dėmės
Yra labai plačios jos plečiasi ir praryja
Mūsų pilvus rankas ir kitas galūnes o
Tada mums galas juodo rašalo dėmės
Spigina tartum saulės žvilgsniai išlaužia
Visą spektrą balandžių varnų būriais
Susibūrusių į pilką pulką pakliuvusių
Matau kaip jie sužmogėja nusimeta
Plunksnas užsivelka drapanas
Snapais smailiai paaštrintais sukapoja
Šį vakarą labai į mane panašų liūdną
Vakarą išlesa popierių mažais trupinėliais
Už šią dovaną būsiu amžiams dėkingas
 
 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.