Eilėraščiai
Kariavau lauke vienas
Kariavau lauke vienas nes taip mėgstu kariauti Iš priešų skalpų darydavau nieko nedarydavau Tiesiog mojuodavau jais rėkdamas karo šūksnius Įvarydamas baimę į gardą į kampą užspęsdamas Tvirtai supančiodamas iš kaulų dūdavau švelnų Ošimą vėją sukeldavau audras įsiaudrinęs nieks Nedrįsdavo rodytis išskyrus mano paties vienatvę
Budelio gaidos
Nežinau kiek tai sapnavau kiek tai buvo tikrovė Juodas kirvis galanda nagus į karaliaus kakliuką Trykšta mėlynas kraujas niekaip kitaip nepamirši Tik per sapną praeini tarsi vandeniu eitum tarsi Lynu virvė sutinsta aukštai bekybodama taip Aukštai kad iki ten tepakilsi dedalo sparnais Alksninėm kopėčiom kurios kopia paviršium Nieko nekliudo sužaliuoja ritmingai dar liko Naktis mėnulis net šoka atšoka nuo padangės Visaip margai išsiraito savo fazėm iš lėto suskyla Į laužus kuriuose raganos spjaudo burtažodžius Dainuoja iš ilgesio o kitur kitoj miesto pusėj Rengiamas ešafotas Paskutinis noras prieš mirtį NemirtiPiknikas šalikelėje
Kai trumpoji laikrodžio rodyklė pasiekdavo Nulį o mano galvos tamsybė minusą eidavome Pasivaikščioti rengdavome pikniką šalikelėje Rungtyniaudavome kieno laužai kaitresni Kieno moterys nuogesnės moterys iš manė Paveikslo išmanė dailųjį meną prausimosi Kūnai taip švytėdavo kad galėdavo drąsiai Eiti pakelėmis be jokių atšvaitų ar žibintų Patys būdavo tarsi vedliai šiame aklume Parodydavo didžius stebuklus spalvų išnaras Kaip prasmukt pro pačius siauriausius tunelius Kompaso rodyklė tada svyravo bet greit Prisivijo laikrodžio rodyklę ir tada vieta ir Laikas trumpam susilygindavoPienas ir kraujas
Prijaukintam narvely miega laukinė vizija Apie išskleistą sparną šį kambarį šviesos Pripildytą baltą kambarį kuriame vaikai Žaidžia aukojimą aukoja mažą katytę Pliušinius žaislus vėliau žaidžia slėpynių Nuo savo išsigalvotų baubų nuo nakties Ligi dienos išsprūdus iš laužo auka atryja Vatos kamuoliuką ir vaikai ima žaist Futbolą tapdami vienkartiniais didvyriais Galinčiais įveikt milžinus užgrobt karalystes Išžagint princeses įmušt įvartį išalkę Laimėtojai pralaimėtojai atsipučia ir Nusliūkina į virtuvę kur jau kaista Košė beržinė
Lošėjas
Kokie pikti šunys saugo tavo namus Kortų namelius pastatytus iš mano Dyko buvimo partijai pasibaigus Žetonams susmigus gilyn į stalus Jų girgždėjimas primena man Urzgimą primena kad trauktis nevalia Trauktis būtų nedora trauktis į patį Mažiausią save vis tirtant kaip lapui Kuris primena tavo sodą ir tvenkinį Kuriame maudosi gulbės žiemos Gulbės likusios mirti aptvertą tvenkinį Meldais ir nendrėm aptvertą neįžengiamu Mišku it pasakoj kurioj pakanka Suglaust lūpas bučiniui kad sugriūtų Nameliai nupūst visą azartą kaip baltą Plunksną išskridusių paukščių
Senas vasarnamis
Yra biliardinė Kamuoliukai apsamanoję Yra miegamasis ten dvi Lovos neklotos jau labai Ilgą laiką ten miega lokiai Yra tvenkinys primenantis Pelkę rytais lokius išbudina Varlių kurkimas Yra virtuvė kurioje plyti rūkas Ir nuorūkos mėtosi ant grindų Jos apžėlusios žolelėmis ir Pražilusios Yra svetainė o joje Tankus pušynėlis o jame Slypi šviesa radęs ją Galėsi pakilti į pačią Viršūnę ir oštiKaukių balius
Užsideda kartonines kaukes ir eina gąsdinti Mažų vaikų jų žaidimų aikštelėse mokyklose Ir kitose įstaigose sapnavau kad kažkas iš jų Ten įnirtingai meldėsi klūpėdamas ir kažkas Prie jo priėjo ir pasakė čia tokie triukai neveiks Tie žodžiai buvo ore sustingdyti ir tapo labai Gražia skulptūra mergaite su popieriaus lapu Prie iškilmingo pastato su trim varpinėm vis Skamba varpai bando pažadinti žmones bet Tai sunkiai pavyksta štai sykį mačiau eidamas Gatve smigo į asfalto paviršių ties perėja į Gailestingumo arką niekada nieks nepasikeis Niekada nebūsim kitokie kad ir kokia kaukė Dengtų šį veidą kiek daug pilkšvos didaktikos Neriančios siūlą po siūlo į mokyklinę uniformą
Dovanų teikimo ceremonija
Jos dovanoja nuobodulį Supakuotą į margai blizgantį popierių Popierių ant kurio išbraižyti žemėlapiai Mažos figūrėlės ant kurių esu aš Išbraižytas karikatūriškai pasimetęs Švelnios linijos glosto plaukus švelnios Linijos plaukia takais vedančiais į Švelnią nebūtį nutrintą beveik neįmatomą Nukirstos linijos yra nukirsti medžiai Nukirsti takai akligatviai juodos dėmės Yra labai plačios jos plečiasi ir praryja Mūsų pilvus rankas ir kitas galūnes o Tada mums galas juodo rašalo dėmės Spigina tartum saulės žvilgsniai išlaužia Visą spektrą balandžių varnų būriais Susibūrusių į pilką pulką pakliuvusių Matau kaip jie sužmogėja nusimeta Plunksnas užsivelka drapanas Snapais smailiai paaštrintais sukapoja Šį vakarą labai į mane panašų liūdną Vakarą išlesa popierių mažais trupinėliais Už šią dovaną būsiu amžiams dėkingas