Ar tikite gandais?

Haruki Murakami. Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai. Romanas. Iš japonų k. vertė Jurgita Polonskaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2014. 312 p.

Būkite atsargūs atsivertę Murakami knygą ne savaitgalį, nes suplanuoti darbai gali nuplaukti šuniui ant uodegos.

Orų dresuotojas

„Baltos lankos“ ir toliau platina literatūrinius narkotikus. Šįsyk gauta nauja Murakami siunta. Knygos formos piliulės kaina – kiek daugiau kaip trisdešimt litų už 312 puslapių. Išbandykime poveikį. Pirmasis įspūdis primena literatūrinį niekalą. Paauglių literatūros poskonis, be didelių pretenzijų į subtilumą. Pradėjus skaityti, norisi įsijungti greitojo skaitymo režimą, kol, rodos, ties keturioliktu puslapiu pradedi kraipyti galvą.

Trumpai apie siužetą. Įsivaizduokite save aukštesnėje mokyklos ar gimnazijos klasėje. Turite kelis draugus, kurie atstoja visas jūsų gyvenimo spalvas. Studijų metais išgirstate, kad jie su jumis nebenori bendrauti. Kodėl? Tai štai Murakami, pardon, Tadzakis šio atsakymo ir ieško keliaudamas po savo potyrius gyvenimo vingiuose iki trisdešimt šešerių metų.

Jums trūksta šiame siužete gelmės ar erdvės interpretacijoms? Tuomet ką pasakytumėte apie nuolat sapnuojamas dvi moteris, su kuriomis mylimasi, tačiau išsiliejama, taip sakant, tik toje, kuri apkaltino protagonistą išprievartavimu ir pasakojamuoju momentu yra mirusi? Tiesa, kartą vadinamasis išsiliejimas įvyksta naujo geriausio draugo Haidos burnoje sapnuojant, bet pabudus negalint atskirti – sapnas tai ar…

Deramai nepasvertas įspūdis, tačiau vis vien juo pasidalysiu. „Bespalvio Cukuru Tadzakio“ veikėjų pseudonimai (Raudonasis, Juodoji, Baltoji, Bespalvis) asociatyviai susisieja su spalvomis, pasirinktomis Nobelio premijos laureato Orhano Pamuko knygose („Mano vardas Raudona“, „Juodoji knyga“, „Baltoji pilis“, „Sniegas“, „Kitos spalvos“). Žinoma, yra ir daugiau populiarių autorių knygų, kuriose figūruoja spalvos (kad ir garsioji „Pilkų atspalvių“ trilogija). Būtų drąsu teigti, kad Murakami, jau keletą metų įvardijamas kaip vienas realiausių kandidatų gauti Nobelio literatūros premiją, sąmoningai naudoja neurolingvistikoje ar hipnozėje taikomą inkaravimo (anchoring) techniką, taip siekdamas laimėti prestižinę premiją. Veikiausiai tai tik sutapimai, net ir turint galvoje, kad japonų autoriaus knygos herojus keliauja į vieną iš Šiaurės Europos šalių. Šiaip ar taip, daug atiduočiau, kad išgirsčiau, kaip Murakami savo neskubria, tačiau rafinuota maniera rėžia Stokholme fantasmagoriškiausią kalbą, kokia tik yra sakyta nuo 1901 metų.

Galima pamanyti, kad autorius rašo, taip sakant, įjungtomis trumposiomis šviesomis – matomas siužeto vingis neatrodo ilgesnis už vieno skyriaus posūkį. Tačiau autorius privers jus pabuvoti Cukuru Tadzakio kailyje. Pajusti, būtent – pajusti tai, ką jaučia Cukuru. Murakami nemažai dėmesio skiria jausmams, tiesa, vietomis priversdamas įsitempti teksto suvokimo jusles: „Šiltą jos kvapą dar ir dabar jaučia jos ausys“ (p. 282). Retkarčiais beveik norisi keiktis dėl logikos stokos (protagonistas Tadzakis, studijavęs inžineriją, nėra girdėjęs apie Didįjį Sprogimą; taip pat niekada nėra sportavęs, o štai plaukia taip, kaip geba tik profesionalus plaukikas). Tačiau pripažįsti, kad įprastinė logika tokiame meniniame modelyje gali ir neegzistuoti.

„Bespalvis Cukuru Tadzakis“ nesukuria tokios traukos, kaip atsitiko su anksčiau pasirodžiusia trilogija „1Q84“. Tai kitokio pobūdžio literatūrinė kelionė nei romanuose „Kafka pakrantėje“ ar „Avies medžioklė“. Nesakyčiau, kad prastesnė, mažiau įtraukianti, net jei pagrindinis veikėjas primena visus ligtolinius maždaug trisdešimtaisiais gyvenimo metais užstrigusius protagonistus, vairuojančius „Subaru“, „Toyota“, įsimylinčius moterį, tarkim, pagal ausies nuotrauką; paskui ieškančius, keliaujančius, ieškančius, beveik randančius. Tačiau traukos įspūdis apgaulingas, nes Murakami įsiūbuoto pasaulio banga kiekvieną skirtingai gali pagriebti ir nunešti.

Manęs Cukuru Tadzakio klajonės nepaleido visą dieną. Vos spėji žmogus pavalgyti pietus, šnektelėti su nuomojamo buto šeimininku apie draudimą suptis kieme sūpynėmis, glostyti katę ir vėl virsti Cukuru Tadzakiu. Arba galvoji apie tiesą, Murakami įvilktą į alegoriją: „Aš galvoju, kad tiesa – tai lyg po smėliu palaidotas miestas. Būna atvejų, kai kuo daugiau laiko praeina, tuo gilesnis tas smėlis pasidaro, bet būna ir taip, kad kartu su laiko tėkme smėlis nupučiamas ir miesto kontūrai išryškėja“ (p. 167). Eini autoriaus saviterapijos keliu (mirtis–sapnas–moteris–motina), o iš knygos puslapių vis prasiveržia puikiausios Duke’o Ellingtono, Franzo Liszto, Brahmso melodijos. Nebežinai žmogus, ar tekstas gerai išverstas, įsitrauki į jausmų, potyrių upę. Pabaigi skyrių. Išsiplauni indus, pakratai galvą, pažiūri pro langą į daugiaaukščiais apaugusią Vilniaus krūtinę, matomą nuo Pavasario gatvės šlaito. Ir nors turi tuziną kitų reikalų, jie neatrodo tokie svarbūs, kad negalėtum pabaigti dar vieno skyriaus. Paskui vėl kraipai galvą, nes tave irgi žavi traukiniai: „Šitiek daug žmonių, šitiek daug vagonų tarsi niekur nieko pergabenami taip sistemiškai. Šitiek daug žmonių turi kur važiuoti“ (p. 131). Pradedi mąstyti apie geležinkelį, tinklus, gyslas, akies rainelę, bandai perkelti Tokiją į Vilnių, Kretingą ar Prienus, tačiau vis vien negali atsitraukti. Po šimts kalakutų, ir tai tęsiasi. Norisi sakyti, kad tai literatūrinis šlamštas (nors ir skanus), o dėl vienos kitos likusios ašakos tikrai nederėtų kaltinti puikiai pasidarbavusios vertėjos ar redaktorės. Tačiau kas esi, žmogau, kad vertintum.

„Baltos lankos“ neprašovė pro šalį. Murakami atrisnoja maratono bateliais link Europos centro. Skaitytojas atveria piniginę, braukia kortelę ar maino šlamančiuosius į smalsumą. Visi patenkinti.

P. S. Tai nėra esmingiausias šios knygos pasažas, nors ganėtinai persmelkiantis. Kiek primena Hermanno Hessės „Narcizo ir Auksaburnio“ draugystę ar „Stepių vilko“ virsmus. Pasirodo, žmogų plaukimo baseine galima atpažinti… pagal trykštantį iš padų erosą: „Ir dydis, ir forma, ir trumpas taisyklingas atsispyrimas visiškai toks pat. Ir vandens burbulų forma ta pati. Kaip ir kojų judesiai, vandens putos irgi nedidelės, minkštos, atsipalaidavusios. Universiteto baseine plaukdamas už Haidos visuomet žiūrėdavo jam į padus. Lygiai taip pat, kaip naktį vairuojantis žmogus nenuleidžia akių nuo priekyje važiuojančios mašinos žibintų“ (p. 202).

P. P. S. Mane sužavėjo minimalus knygos viršelio dizainas. Na tasai, nuvilkus „pirk mane“ sluoksnį, likęs monochrominio dangaus tyvuliavimais.

P. P. P. S. Teko girdėti, kad spalio mėnesį Vilniuje, Mėsinių gatvėje, vyks tarptautinis Haruki Murakami gerbėjų sambūris. Galbūt dalyvausite? Tam nebūtina turėti šešis vienos rankos pirštus, regėti dvi saules ar šnekėtis su katėmis.

Ar Jūs tikite gandais?