Apie traukiančius traukinius

Kadangi tuo metu kaip tik rašiau visas mano jėgas rijusį magistro darbą, visai neatsitiktinai vieną savaitgalį nusprendžiau padaryti šiokią tokią pauzę ir aplankyti draugus Kaune. Štai taip aš atsidūriau Kauno geležinkelio stotyje. Prieš tai su draugu kiek užkandome vienoje Kauno valgyklėlėje, pasistiprinę paspaudėm kits kitam ranką ir patraukėme kiekvienas savais keliais – jis į VDU biblioteką, o aš atgal į Vilnių.

Aistė Papartytė. Miegas. 2011

Tuo metu, kai atėjau į geležinkelio stotį, laukiamajame laikrodis rodė be dvidešimties minučių antrą. „Laba diena, vieną į Vilnių. Studentišką. Ačiū“, – eilių nebuvo, tad ir bilieto įsigijimo procedūra ilgai netruko. Pakeliui link traukinio pasiėmiau juodos becukrės kavos, nors šiaip jau dažniausiai geriu balintą, su dviem šaukšteliais cukraus. Įsikūriau traukinio salone, antrame aukšte (šįkart – kaip visada, nebent antrajame nebūna vietų). Ką gi, šįkart tebūnie juoda, be cukraus, pamaniau. Traukinyje buvo +28, nuo kaktos gausiai sruvo prakaitas. Nemalonus jausmas: nieko negali padaryti, nes jis vis teka ir teka, kad ir kiek jį šluostytum. O jei dar, neduokdie, imsi panikuoti, tada jau – tikras tvanas. Tačiau nesileidau išmušamas iš vėžių: sėdėjau nejudančiame traukinyje, gėriau kavą ir tiesiog ramiai sau laukiau, kada išvyksime. Tiesą pasakius, gerai žinojau, kad viskas bus taip kaip ir visada – pasigirs keleivius sveikinantis malonus moters balsas, ateis kiek mažiau malonus kontrolierius ir paprašys mano bilieto, o toliau mes lėtai pajudėsime iš vietos ir kelionės metu pravažiuosime daugybę išilgai geležinkelio padrikai išsibarsčiusių vienodai mums, keleiviams, nereikšmingų namelių. Pajudėjome. Sėdėjau ramiai sau judančiame traukinyje ir galvojau, kodėl man visa tai taip patinka. Nebuvo jokios aiškios priežasties tam santūriam džiaugsmui, kuris dažnai aplanko, kai jauti, kad kažkodėl viskas yra gerai, kad visa tuo metu yra taip, kaip turbūt ir turi būti. Po truputį pradėjau užsirašinėti į galvą plūstančias mintis, visas tuo metu mane supančias detales ar iš pažiūros nereikšmingas smulkmenas [kai jūs skaitote, aš sėdžiu traukinyje, šiuo metu stojančiame Pravieniškėse. Stovinčiame. Stovinčiame. Stovinčiame... ir judančiame toliau].

Taigi sėdžiu atsukęs nugarą savo kelionės tikslui – Vilniui, o už manęs girdėti vidutinio amžiaus, gal kiek apkūnios moters kresnas juokas. Ji su kažkuo ganėtinai ilgai kalbasi telefonu. Kalbasi kasdienėmis temomis. Klausau jos niekuo neišsiskiriančio ramaus, buitinio balso. Toliau kažkur šalia jos girdėti vaiko krykštavimas. Sau iš kairės, šone regiu trumpų raudonų plaukų merginą, vilkinčią mėlynais, visai kaip giedras šio vidurdienio dangus, marškiniais ir avinčią jai, tiesą pasakius, kiek per prastais sportbačiais. Irgi kažką rašo susikaupusi. Sakyčiau, ji galėtų būti VDA studentė. Nežinau kodėl, bet tiesiog jaučiu, kad ji turi turėti kažką bendra su daile, kad ji būtinai turi išlavintą skonį ir tikriausiai gerai moka jį išreikšti. Ant palangės jai iš dešinės guli smulkūs akiniai. Priešais mane, kairėje, kiek tolėliau sėdi kita mergina. Juodu odiniu švarku, kažką skaito angliškai. Jos veidas rūstokas, bet, dėkui dievui, lūpos, atrodo, šiek tiek šypsosi. Prieš mano akis – sėdynių atlošai, o už jų jauna pora. Tikri stileivos. Ji trumpaplaukė blondinė ryškiai raudonai dažytomis lūpomis. Kai sėdosi, mačiau, kad jos suknelė su gilia iškirpte nugaroje. Tikrai nespoksojau, tiesiog nevalingai užkliuvo akys ir, na, ką darysi, taip jau nutiko, kad ėmiau ir išvydau. O jis su stilinga šukuosena, segi gražų griežtų formų laikrodį. Abu kalbasi tyliai, švelniais angeliškais balsais. Žiūriu ir galvoju – kokia keista diena: angelai irgi nusprendė keliauti traukiniais.

Kodėl miniu šiuos žmones? Nes jie man atrodo paprasti ir gražūs. Nėra jokios priežasties, kuri verstų apie juos kalbėti, nieko, išskyrus juos pačius. Galvoju sau, kaip smagu būtų kada nors visus juos vėl išvysti, keliauti su jais kur nors toli toli, kur turėtume daugiau laiko ir kur įsidrąsinęs galėčiau su jais susipažinti, paklausti, kas gi jie tokie, kur keliauja ar iš kur grįžta. O štai niekuo nenustebinantys Kaišiadorys. Bet juk ir neprivalėjo. Koks įžeidimas Kaišiadorių atžvilgiu būtų taip pamanyti! Lyg būtų negana, kad Kaišiadorys yra Kaišiadorys, vieninteliai tokie visame krašte ir pasaulyje. Galiausiai, juk kiekviena stotelė, jei tik, žinoma, nesirenki ekspreso, yra galimybė. Penkiasdešimt su penkiasdešimt ir jokių garantijų. Matau, kaip už lango smulkiuose pavasariškuose savo darželiuose kuičiasi žmonės, čia pat regėti ir jau, rodos, žydėti bebaigiančios ievos. O traukinio salone girdėti juokas, balti saulės spinduliai krinta į vidų ir drobės baltumo debesys stabiliai kybo danguje, kai visa anapus traukinio lango nepastebimai atsiranda ir taip pat nepastebimai dingsta nespėjus mirktelėti. Nesikeičia tik dangus ir traukinyje, pilname angelų ir šviesos, tvyranti vaiskuma.

Galvoju, kad traukinio traukoje nėra jokios metafizikos. Nebent tada, kai prasilenkia traukiniai ir gali girdėti tą ūžesį. Atrodo, kad akimirką patenki į keistą plyšį tarp dviejų skirtingų hermetiškų pasaulių-lokomotyvų, tarp kurių tik tuštuma, reikšmės vakuumas, pasireiškiantis tuščiaviduriu ūžesiu. O šiaip – jokios metafizikos, nes kita stotelė Žasliai. Laikas 14:20. Mąstau, kad pastarąjį kartą traukiniu važiavau žiemą. Tąkart, gerai pamenu, irgi buvo apėmusi tokia savotiškai šventiška nuotaika, kad štai važiuoju ne kokiu nors autobusu (mikro- arba makro-), o traukiniu. Ir išties traukinys man yra retenybė, tai daugiau malonumo šaltinis, o ne vien transporto priemonė, kelionė traukiniu kaskart yra mažas, bet džiaugsmingas Įvykis. Kita vertus, net nežinau, ar ta trauka traukiniams yra tokia stipri, kaip atrodo. Nesijaučiu įsipareigojęs jais nuolat važinėtis. Tačiau, kai jau nusprendžiu, tikrai žinau, kad trauka tokiu atveju būsianti abipusė. Pravažiavome Kaugonis. Galvoju, koks yra pats geriausias dalykas tokios kelionės metu, ir suprantu, kad tai turbūt yra kelionės pradžia. Ir ta išvykimo ir kelionės pradžios nuotaika. Nors kas tatai per kelionė nuo Kauno iki Vilniaus, tie 100 km. Juokas! Ir visgi. Jeigu neskubu, galima sėsti į traukinį, geriau tą naują. Ir važiuoti nelenkiant jokių mašinų. Ramiai. Traukiniui stabdant ir vėl pajudant išgirsti tą bliuzą primenantį ritmą: tam tam – tam taaaam, tam tam – tam taaaam. Sako, kad bliuzas taip ir prasidėjo, kai traukiniais vežioti vergai įsidėmėjo sunkiais traukinio atodūsiais grįstą ritmą ir vėliau perkėlė jį į muziką. Važiuojam be jokių didelių posūkių, todėl galima ramiai sau skaityti knygą ar rašyti. Negroja jokia atsitiktinai parinkta radijo stotis. Visuomet praneša kitos stotelės pavadinimą, pvz., kita stotelė – Rykantai.

Dar nepasiekėme Vilniaus, tačiau nevilkindamas galiu pasakyti, kad mane tiesiog traukia traukiniai. Mėgstu juos ir čia nesama jokio priežasties ir pasekmės santykio.

Šiandien yra birželio 13 d. Praėjo gan nemažai laiko nuo impresijos, kurią parašiau, tačiau vis dar prisimenu ją gana ryškiai. Galbūt dėl to, kad laiku ją užrašiau. Problema, su kuria susidūriau rašydamas, galėtų skambėti taip – kokia šitokios impresijos reikšmė? Ir jeigu ji tokią turi, kaip tuomet išreikšti tai, kas, atrodo, yra visai paprasta ir nesudėtinga, t. y. nusakyti akimirkos žavesį? Atsidavęs norui užrašyti užplūdusį neaiškios prigimties džiugesį, supratau, kad dažniausiai tokiais dalykais nesidžiaugiu. „Važiavai traukiniu – kogi čia džiūgauti?“ – galėtų kas nors paklausti. Toks skepsis yra velniškai gera reikšmės naikinimo priemonė: jis iškart suranda ir sunaikina savo taikinį, atpažindamas tokio džiaugsmo nuogumą, gležnumą ir naivumą, pasigirstantį galimo klausimo galimame atsakyme: „Na, tiesiog…“ Tačiau šiuo atveju autorius yra linkęs skeptiškai vertinti nuomonę, kad šiaip sau dalykų nėra. Ir būtent ši impresija yra gerasis pagrindas tokiai nuostatai. Atsimenu, kad tąkart važiuodamas traukiniu, gerdamas savo juodą becukrę kavą, stebėdamas visus tuos gražius drauge keliaujančius žmones jaučiausi taip, lyg stebėčiau ištrauką iš savo paties gyvenimo spektaklio, sėdėdamas geriausioje salės vietoje. To man pakanka, kad laikyčiau šią impresiją reikšminga. Belieka klausimas apie tokios impresijos išraiškos formą. Ir čia jau negalėjau sugalvoti nieko geriau už detalų akimirkos fiksavimą. Išties, pamenu, kaip tąkart sėdėdamas traukinyje viską užrašinėjau su didžiausia baime, kad tik, neduokdie, kas nors neliktų nepažymėta. Juk tai būtų reiškę, kad ta ar ana detalė būtų dingusi amžiams, nesugrąžinamai, kas tuo metu kažkuriam mano smegenų vingiui tikriausiai atrodė kaip pati tikriausia tragedija.