Žemaitijos didmoterių meilė
Rašytojui ir publicistui ROMUI SADAUSKUI už romaną „Gyvenimas prie vieškeluko“ paskirta Žemaitės literatūrinė premija. Su rašytoju premijos įteikimo išvakarėse kalbėjosi Daiva Červokienė.
– Knieti sužinoti, kokie jausmai ir mintys užplūdo sužinojus, kad Jums, dzūkui, už eseistinį romaną apie nedidelio Dzūkijos kaimelio kasdienybę paskirta Žemaitės literatūrinė premija?
– Nesu tokių dalykų išlepintas, todėl šiek tiek susijaudinau. Dar gerai, kad pro storas Rašytojų sąjungos rūmų sienas prasisunkė žinios apie ketinimą mane užganėdinti. Tiesa, buvo keista, kad pirmoji tos pačios knygos dalis, prieš keletą metų pačių žemaičių siūlyta įvertinti, Rašytojų sąjungos valdybos buvo atmesta kaip Žemaitės premijos neverta. Tiek apie jausmus, o mintys… Tebesvarstau, už ką mane myli tos Žemaitijos didmoterės – Evė, Julija, Ragana, Pelėda. Prieš trisdešimt metų už romaną „Ežerėnų papartis“ gavau Ievos Simonaitytės premiją, o prieš penkiasdešimt Vilniaus universitete laimėjau jaunųjų literatūros kritikų konkursą, parašęs apie Šatrijos Raganą ir Lazdynų Pelėdą. Tada docentas Adolfas Sprindis man pranašavo šviesią literatūros kritiko ateitį, gerai, kad tos pranašystės neišsipildė.
– Išgirdusi žodį „didmoterės“ prisiminiau Jūsų interviu, kuriame paklaustas, kuriam tūkstantmetės Lietuvos didžiavyriui pastatytumėte paminklą, atsakėte: „Pirmiausia pastatyčiau paminklą paprastai kaimo bobai, kuri tuos visus didžiavyrius pagimdė, savo krūtim išpenėjo ir užaugino.“ Ar tai ir yra ta didmoterė, kurią dabar paminėjote?
– Ne visai. Tada mintyse daugiau turėjau gimtąjį kraštą, Dzūkiją, kur po šiaudinėmis pastogėmis gimė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vincas Krėvė, Česlovas Sasnauskas, Sigitas Geda, neabejotini arba beveik genijai, taip pat ir žymiausi pokario partizanų vadai. Jų motinos šventą ir didžią misiją tokius vaikus Lietuvai ir pasauliui gimdydamos ir auklėdamos atliko, kartais dėl jų aukodamosi iki galo. Bet pačios jos iš po šiaudinių pastogių neišėjo, liko nežinomos ir Lietuvai, ir pasauliui. O Žemaitija, ypačiai tolydžio lietuvėję dvarai, moterims suteikė galimybių atskleisti talentus, išeiti į šviesos ir kūrybos kelią. Juk ir didžiausio iš žymiųjų dzūkų – M. K. Čiurlionio – žmona ir bendražygė buvo žemaičių bajoro Kymanto dukra.
– Jeigu dar studentas būdamas rašėte apie tas Žemaitijos didmoteres, vadinasi, jos domino Jus nuo jaunumės?
– Rašyti apie jas man pasiūlė minėtasis docentas A. Sprindis, net per paskaitas nevengęs gimtosios žemaičių tarmės. Bet Žemaitė į temą netilpo, jos kūryba niekada labai nelipo prie širdies, artimesni man buvo ir liko V. Krėvė, Vaižgantas, Jonas Biliūnas. Tačiau tėvų bibliotekoje Žemaitės raštai irgi buvo, juos skaitėme, tik žemaičių rašytojos personažai atrodė kažkokie stačiokiški, grubūs, visai kitokie nei V. Krėvės raštuose. Labiau mane domino ir dabar tebežavi Žemaitės gyvenimas, ypač paskutinė vakarėjančio gyvenimo meilė. Beje, tokią meilę patyrė ir I. Simonaitytė. Paskutinę ir skaudžią. Abudu vyrai, kuriais šios didžios moterys susižavėjo, nebuvo jų meilės verti.
– Ar teisingai supratau, kad Žemaitės kūryba Jums nėra artima?
– Ne visai teisingai. Kai kurie jos aspektai labai artimi. Visam gyvenimui į atmintį įsikirto kai kurie personažai, jų elgsena, netgi tartis. Ir Žemaitės, ir mano didžioji gyvenimo dalis praėjo mieste, bet ir ji, ir aš rašėme daugiausia apie kaimą, nors ir skirtingomis aplinkybėmis, kitokiais laikais. Netgi keliaudama po Ameriką Žemaitė ryšėjo kaimiška skarele, kurią atsimenu ir ant savo močiutės Antaninos galvos. Beje, rašytoją lydėję Amerikos lietuviai tada jai buvo nupirkę skrybėlaitę, tačiau viešnia net nepasimatavo…
– Pakalbėkime apie Jūsų eseistinį romaną „Gyvenimas prie vieškeluko“, kuris sulaukė tokio žemaičių įvertinimo. Kaip jį apibūdintumėte?
– Savo kūrybą būdinti nelabai išeitų. Rašiau apie seną nuošalų Jotvingijos (arba Sūduvos) kaimą, kuriame dabar nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudenio gyvenu. Apie jo žemę, šio krašto papročius, dabartį ir praeitį, gamtą – medžius, žolynus, paukščius, gyvuliukus ir žvėris. Apie tai, ką jame gyvendamas patiriu. Romanas neturi siužeto, nes jo ir gyvenime nebūna. Vyksta ir tiek. Beje, šį romaną ne tik rašiau, bet ir vaizdavau, viską aplinkui fiksuodamas fotoaparatu. Man artima, kaip šį kūrinį apibūdino šviesaus atminimo Mykolas Sluckis, tiesa, perskaitęs tik pirmąją „Gyvenimo…“ dalį, laiške man rašęs, kad tai „…labai netikėtas, mūsų prozoje visai naujoviškas kūrinys, pirmasis instaliacinis romanas, kurio audinyje dera trumpos novelės, miniatiūros, publicistika, eseistika ir poetiniai intarpai, netgi fotovaizdai. [...] visa tai kažin kokiu būdu susiderina ir sudaro vieningą, organišką panoramą.“ Nieko prieš neturėčiau, jeigu taip iš tikrųjų ir būtų.
– Dzūkijoje Jūs, suprantama, mylimas, kone nešiojamas ant rankų – šitiek apie tą kraštą parašęs! O kaip, dzūko akimis žiūrint, atrodo Žemaitija? Ar teko anksčiau Žemaitės tėviškėje buvoti?
– Niekur niekas manęs ant rankų nenešioja, esu sunkus, be to, dygliuotas kaip ežys. Tiesa, pernai buvau pamalonintas Lazdijų krašto garbės piliečio regalijom. Net nežinau, ką tai galėtų reikšti… Gal garbę šiame nuostabiame krašte gyventi, kvėpuoti jo oru, šnekėti čionykšte tarme? Tik tai greičiau ne garbė, o laimė, likimo dovana, už kurią jam ir tektų dėkoti. Kur kas labiau negu tos regalijos mane būtų užganėdinę, jeigu rajono savivaldybė būtų pasirūpinusi išasfaltuoti vieškeliuką, prie kurio dabar gyvenu, kad Demeniškių kaimo žmonėms nereikėtų maudytis dulkėse, klūpčioti duobėse. O Žemaitija… Kiekvieną sykį, kai keliauju po Lietuvą, pasiekęs šį kraštą sustoju ir žemai nusilenkiu. Kiek Dzūkiją myliu, net ir dulkiną, tiek Žemaitiją gerbiu, net ir nesuvokiamą. Tieksyk pardavinėta, įkeitinėta, išdavinėta Žemaitija nepalūžo, atsilaikė ir užsigrūdino visiems laikams. Žemaičiai neužmiršo savo praeities ir atkakliai kimba į dabartinį gyvenimą. Neteko patirti, kad kur nors susitikę du žemaičiai kalbėtų kitaip, ne gimtąja tarme, kad ką nors pradėjęs žemaitis nebaigtų, nors tas darbas truktų visą gyvenimą. Tiesa, klausėte, ar teko anksčiau lankytis Žemaitės tėviškėje. Taip, teko, ir tai buvo lygiai prieš trisdešimt metų; beje, keistomis aplinkybėmis. Pabandykite įsivaizduoti, koks dabartinis Lietuvos Respublikos vicepremjeras važinėtų po kraštą ir tikrintų, kaip prižiūrimos rašytojų memorialinės vietos. O buvo! Tuolaik dirbant Rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovu 1984 m. rudenį teko važinėti po Žemaitiją su tuometine partine ir vykdomosios valdžios veikėja Leokadija Diržinskaite bei Vytautu Bubniu, kuris tada buvo Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas, rūpinęsis ir klasikų atminimu. Žemaitės tėviškėje, pamenu, pasitaikė lietinga diena, ir tai, ką mes išvydome memorialiniame muziejuje, papiktino visus, ypač L. Diržinskaitę. Pro kiaurą stogą lietaus vanduo sunkėsi ant sienų, kapsėjo ant eksponatų, net ant klasikės portreto. Aukštoji valdininkė įtūžo, ėmė šaukti ant mus lydinčio kolūkio pirmininko, o tas teisinosi, neva neranda specialistų stogui šiaudais uždengti. „Pats lipk ant stogo!“ – suriko aukštoji viešnia ir trenkė durimis. Tačiau pirmininkui ant Žemaitės gimtosios sodybos stogo lipti neteko. Grįžęs į Klaipėdą pasikviečiau talkon du jaunus universiteto dėstytojus (vienas iš jų – dabartinis rašytojas, buvęs Seimo narys Vytautas Čepas), ir jiedu per vasaros atostogas ne tik uždengė muziejaus stogą, bet ir užsidirbo.
– Tai Jūs vis dėlto turėjote šiokių tokių nuopelnų, kad po daugelio metų taptumėte Žemaitės premijos laureatu. Gerai sakėte, žemaičiai neužmiršta!
– Manykime, kad ir aš neužmiršiu. Mane ši premija lyg ir įregistruoja į ilgą ir labai garbingą ankstesnių laureatų sąrašą – greta Juozo Apučio, Juozo Baltušio, Romualdo Granausko, Rimanto Šavelio ir kitų aukščiausios prabos meistrų.
– Ką reikštų šis Jūsų pažadas – „neužmiršiu“? Paskutiniai premijuoto romano žodžiai tokie: „Malonus skaitytojau! Daugiau naujų mano knygų nebus, tūlą autorių nuo kūrybos kančių gelbsti gili senatvė.“ Ar tikrai jaučiatės išgelbėtas?
– Žadėdamas neužmiršti turėjau galvoje ankstesnę gilią pagarbą žemaičiams. O dėl tų kūrybos kančių, tai pakeliui pas mieluosius skaitytojus yra dvi knygos: „Rudenio elegijos“ su Gražinos Didelytės iliustracijomis ir dzūkų tarme parašyta poema „Sudzievuliu“. Beliktų pridurti – abi šios knygelės „iškentėtos“ anksčiau nei „Gyvenimas prie vieškeluko“. Jas, kaip ir premijuotąjį romaną, leidžia atkaklaus žemaičio Stasio Lipskio vadovaujama „Žuvėdros“ leidykla.
