Violeta

1. Naujieji Gyvojo Dievo apaštalai niekino žmonių rankomis pastatytas bažnyčias, o tikrosiomis laikė tas, kurios suręstos iš žmonių širdžių. Tačiau, nepaisant šio požiūrio, jie savo susirinkimams buvo įsigiję dviaukštį namą sodų bendrijoje „Vyturys“ Šeškinėje. Viršutiniame namo aukšte gyveno regioninis apaštalas Gediminas Ž. su šeima, o apatiniame buvo įrengtos patalpos bažnyčionių reikmėms: nedidelė salė pamaldoms, kambarėlis šlovintojų repeticijoms, biblioteka ir virtuvė su dideliu valgomuoju.

Regioninis apaštalas buvo labai veiklus, todėl bažnyčioje gyvenimas virte virė. Jau šeštą ryto ten rinkdavosi maldos grupės nariai – prieš pradėdami darbo dieną, jie skubėdavo pasimelsti už viso pasaulio išgelbėjimą. Po pietų vykdavo Biblijos studijos, o vakarais repetuodavo šlovintojai, kurie visą savaitę uoliai ruošdavosi sekmadienio pamaldoms.

Sekmadienio pamaldos prasidėdavo lygiai devintą, tačiau kada jos baigsis, niekas tiksliai nežinojo, nes po šlovinimo ir regioninio apaštalo pamokslo būdavo liudijimų valandėlė, kuri dažnai užsitęsdavo. Jos metu naujieji apaštalai dalindavosi rūpesčiais, džiaugsmais ir stebuklingais Dievo buvimo apsireiškimais. Tai buvo svarbiausia bendruomenės gyvenimo dalis ir visi stengdavosi tarti žodį. Ilgiausiai kalbėdavo Violeta. Ši pusamžė vieniša moteris bažnyčioje turėjo ypatingą statusą ir autoritetą, mat ji vienintelė nusekė paskui Gediminą Ž., kai šis prieš devynerius metus gavo apreiškimą atsiskirti nuo Gyvojo Dievo Vilties bažnyčios ir įsteigti savąją Naujųjų Gyvojo Dievo Apaštalų. Ji stovėjo prie bažnyčios ištakų, o vėliau nenuilstamai evangelizavo Vilniaus gatvėse, kad bažnyčia išaugtų iki penkiasdešimt šešių žmonių.

Violeta dieviškus stebuklus įžvelgdavo beveik visur, kruopščiai juos aprašydavo įterpdama Biblijos citatų, savo eilių ir kiekvieną sekmadienį skaitydavo.

Stebuklingos istorijos apie pyragus, iškilusius be mielių, palaimintus mezginius, kuriems nepritrūko siūlų, ar apie daigus, sudygusius iš pasenusių sėklų, žavėdavo tik kelis vyresnio amžiaus tikinčiuosius, kiti, Violetai išsitraukus šūsnį prirašytų popieriaus lapų, pastebimai subjurdavo. Vyresnieji apaštalystėje jos liudijimų nelaikė didžiais, tačiau niekas nedrįsdavo jos pertraukti ar nutildyti. Regioninis apaštalas tik retkarčiais atsargiai užsimindavo, kad tikrieji stebuklai yra gydymas užmelstomis nosinaitėmis. Net išsiųsta paštu gerai užmelsta nosinaitė nenustoja galių, kartodavo Gediminas Ž., žvilgčiodamas į Violetą. Arba, kaip tikro stebuklo pavyzdį, primindavo patį įspūdingiausią bažnyčios istorijoje nutikimą, kurio liudininkais buvo tapę visi vyresnieji apaštalai. Anot jų, bažnyčios autobusiukas, gabenantis juos į evangelizacinę misiją, apie 100 kilometrų važiavo visiškai be degalų, varomas vien maldomis ir giesmėmis.

Bet Violeta vis vien nesusiprasdavo ir toliau aukštindavo Viešpaties stebuklus kuklioje buityje ir kasdienybėje.

Vieną sekmadienį Violetos liudijimams pernelyg užsitęsus apaštalas Žilvinas Ž. neišlaikė, nes buvo alkanas (juk už sienos, bažnyčios valgomajame, jau seniai visų laukė pyragai, sumuštiniai ir arbata…) ir dėl to labai piktas. Jis pakeltu balsu išrėžė, kad pasakos apie stebuklingus virtinius ir kojinių mezgimą žemina Dievą ir kad pagaliau reikia liautis bendruomenę kankinti ilgomis ir nuobodžiomis paskaitomis.

Pamaldų salėje stojo mirtina tyla. Atvirkščiai nei Violeta, Žilvinas Ž. buvo neseniai įtikėjęs, todėl Violeta buvo įsitikinusi, kad išsišokėlis bus viešai sugėdintas. Bet, jos nuostabai, pasigirdo ir daugiau pretenzijų dėl jos liudijimų kokybės ir palaikymo šūksnių Žilvinui Ž.

Violeta sutrikusi atsisėdo į savo vietą ir akimirksniu suprato, kad jos autoritetas viešai sutryptas.

Dar didesniam Violetos nusivylimui, po šio incidento Žilvinas Ž. per labai trumpą laiką tapo vyresniuoju apaštalu, mat sugebėjimas suvaldyti įsismarkavusius liudytojus daugeliui bažnyčios narių pasirodė labai vertinga savybė.

Violetos pasirodymams atėjo galas ir ją ištiko dvasinė krizė.

2. Krizės ištikta Violeta užsidarė namuose, išjungė telefoną ir pradėjo keturiasdešimties dienų pasninką. Pasninkaudama meldė Dievą jai atsiųsti didžių ir efektingų stebuklų, dvasinių dovanų ar dar ką nors, kas ją pakylėtų naujųjų apaštalų bendruomenės akyse ir grąžintų buvusį autoritetą.

Violeta gėrė tik vandenį, nes tik visišką badavimą naujieji apaštalai laikė pasninku, todėl po savaitės jos sveikata sušlubavo. Tai ją krėtė šaltis, tai užliedavo karščio bangos. Sunkiausiomis akimirkomis Violeta atsiversdavo Evangeliją ir skaitydavo Mt 4, 1–11 apie Jėzaus gundymus dykumoje arba prisigėrusi migdomųjų miegodavo, kad laikas slinktų greičiau.

Vieną rytą Violeta pabudo ir nužvelgusi butą nustėro: visi daiktai aplink švytėjo skleisdami gelsvai balkšvas auras. Ji pašoko iš lovos, ėmė lakstyti po kambarį, viską apžiūrinėti, mirkčioti ir trinti akis. Akys nemelavo, ji tikrai regėjo kažką nepaprasto.

Violeta puolė ant kelių ir ėmė garsiai dėkoti Viešpačiui už regėjimų dovaną ir stebuklą, maldavo jai atsiųsti supratimą, ką tie švytėjimai reiškia.

Netrukus, tarsi nežemiškos jėgos vedama, ji nukreipė žvilgsnį į alijošių ant palangės. Šis švytėjo sodria violetine spalva. Visi kiti augalai ant palangės švytėjo kaip ir daiktai – tik jis vienas kitaip. Tas alijošius buvo vogtas ir seniai dirgino jos krikščionišką sielą, primindamas bedieviškus praeities paklydimus. Violeta jį pavogė dar tada, kai nebuvo įtikėjusi. O kai įtikėjo, jis buvo per didelis, kad būtų galima jį grąžinti į buvusią vietą – vienos valstybinės įstaigos fojė.

Violeta suvokė gebanti atpažinti vogtus daiktus ir išėjo į kiemą, kad įsitikintų, ar ši galia veikia lauke. Lauke taip pat viskas švytėjo: medžiai, namai, automobiliai, žmonių drabužiai. Vieno kaimyno automobilis, stovintis čia pat kieme, žaižaravo tiršta violetine spalva. „Ši mašina vogta“, – šūktelėjo Violeta. Netoliese šunį vedžiojantis vaikinas sukluso ir priėjęs ėmė klausinėti, iš kur ji tai žino, o vėliau pasiūlė Violetai nešdintis, jei ji nenori nemalonumų. Iš vaikino reakcijos ji suprato, kad garsiai skelbti apie vagystes gan pavojinga.

Todėl Violeta, tik tyliai tarstelėjusi: „Atsiversk, vagie“, skubiai pasišalino.

Iš Musninkų gatvės, kur buvo jos namai, ji patraukė link Šeškinės sodų, link Naujųjų Gyvojo Dievo Apaštalų bažnyčios, kad regioniniam apaštalui Gediminui Ž. kuo skubiau pasipasakotų apie jai suteiktą dievišką dovaną.

Kulniuodama Šeškinės šaligatviais ji matė ne vieną violetine spalva švytintį automobilį. O prasilenkiantys praeiviai taip pat buvo ne šventi. Daugiausiai pasitaikė praeivių su vogtomis rankinėmis ir pėdkelnėmis. Tokios inteligentiškos moterys, o vagilės, niekad nebūčiau pagalvojusi, mąstė Violeta, greitu žingsniu artėdama link Ukmergės gatvės. Leidžiantis Ukmergės gatve atsivėrė miesto centro panorama ir Violeta net prisimerkė: jis tiesiog plieskė nuodėmes išduodančia pašvaiste. Ją ištiko dvasios pagava ir ji patraukė didžiosios pašvaistės link.

Pašvaistė ją atvedė į miesto širdį, į senamiestį. Ji ilgokai klaidžiojo gatvėmis, vis negalėdama atsistebėti violetine spalva švytinčiais namais. Šv. Mikalojaus, Mėsinių, Rūdninkų, Trakų gatvėse tokių namų buvo daugiausiai. Prichvatizacija… mąstė Violeta ir ėmėsi evangelizacinio darbo.

Prie rakinamų vartų Rūdninkų gatvėje Violeta pasigavo žilstelėjusią ponią ir puolė kamantinėti: „Ar žinote, kad gyvenate vogtame name, kad esate nusikaltimo bendrininkė ir gyvenate nuodėmėje?“ Ponia buvo nepavojinga, todėl Violeta pasitelkė agresyvią gėdinimo ir atvertinėjimo taktiką. „Ir tas namas, ir tas yra vogti, – baksnojo pirštu Violeta, – o jūs čia gyvenate. Jums reikia atgailauti, prašyti Dievo atleidimo, atsiversti ir prisidėti prie Naujųjų Gyvojo Dievo Apaštalų bažnyčios.“

Suglumusi ponia ėmė padrikai aiškinti, kad butą ji privatizavo teisėtai, kad pilietybės įstatymas yra jos pusėje, ir piktai stumtelėjusi Violetą spruko, paskui save užtrenkdama sunkias vartų duris.

„Mano žodžiai ją palietė ir tikėjimo sėkla tos moters širdyje turėtų sudygti, užaugti ir duoti derlių“, – mąstė Violeta, akimis ieškodama dar vieno apsivogusio, bet nepavojingo asmens.

Jauni vyrukai su vogtomis odinėmis striukėmis, jaunimėlis su nukniauktomis kepurėmis, džemperiais ir apyrankėmis jos nedomino. Jų gėdinti ir atvertinėti neapsimoka, nes jų širdys užkietėjusios, be to, tai gana pavojinga. Violeta turėjo nemažą evangelizacinio darbo patirtį ir žinojo, kad į jos žodžius įsiklauso tik jos amžiaus moterys, senukai ir vaikai.

Vaikščiodama po senamiestį ir ieškodama palankaus amžiaus vagių ir nusidėjėlių, ji pastebėjo keistą koloną, judančią link Prezidentūros. Universiteto gatve ėjo būrys moterų, nešinų violetinėmis vėliavomis. Vėliavos nešvytėjo, jos buvo iš violetinio audinio. Violeta sutriko, nes moterys atrodė kaip maldininkės. „Gal Dievas sumanė suburti naują bažnyčią, gal dovana regėti violetinę aurą buvo siųsta ne tik man“, – pagalvojo Violeta ir nusekė paskui jas.

Netrukus moterų kolona įsiliejo į minią, stoviniuojančią Daukanto aikštėje. Aikštė skendėjo violetinių vėliavų jūroje, žmonės, apsivilkę violetiniais marškinėliais, reikalavo tieSOS. Kalbą rėžė moteris. Geriau įsižiūrėjusi Violeta pamatė, kad kalbančiosios galva švyti violetine spalva. Kaip čia dabar, vogta galva, plaukai, o gal perukas? „Ne, jie nemato regėjimų“, – iškart sumetė Violeta. Antraip atpažintų, kad ta moteris vagilė, ir jos nesiklausytų. Dar valandėlę pasiklausiusi susibūrimo lyderių kalbų, ji įsitikino, kad jie ne nuo Dievo, nors ir daug apie jį kalbėjo.

Tačiau Violeta nusprendė viską pataisyti. Ji širdyje jautė aiškų raginimą skelbti Dievo žodį ir apreikšti visas jai suteiktas dovanas. Be to, minia pasirodė nepavojinga, vien pagyvenusios moterys, vaikai ir senukai.

Prisibrovusi, ji čiupo megafoną ir ėmė pasakoti apie miesto nuodėmingumą, apie stambaus masto vagystes ir beribį žmonių sugedimą.

Kalbėdama apie violetines auras, apie gebėjimą matyti vogtus daiktus, apie neseniai kalbėjusios ponios galvą ir peruką, apie Dievo meilę nusidėjėliams, Violeta visko pripainiojo, minia akivaizdžiai jos nesuprato ir ėmė grėsmingai artintis.

3. Violeta atsibudo ligoninės palatoje. Kairėje rankoje styrojo lašelinės adata, o šalia lovos sėdėjo regioninis apaštalas Gediminas Ž. su naujai iškeptu vyresniuoju apaštalu Žilvinu Ž. Jie abu karštai meldėsi. Violeta sumykė, nes žodžiai nesidėliojo. Galūnių pajudinti ji taip pat negalėjo. Apaštalai nutraukė maldą ir pašoko nuo taburečių. „Aleliuja“, – ėmė kartoti regioninis apaštalas Gediminas Ž. „Aleliuja“, – jam pritarė Žilvinas Ž. Vėliau jie vienas per kitą ėmė pasakoti Violetai, kas nutiko: kaip ją užpuolė minia, kaip ją išgelbėjo Prezidentė, kaip ją rodė per televizorių ir kaip bažnyčionys verkė pamatę ją sumuštą iki sąmonės netekimo.

Tačiau Violetos tą akimirką niekas nebejaudino, nes ji nebematė regėjimų, jautėsi tuščia ir bejėgė.

4. Į Naujųjų Gyvojo Dievo Apaštalų bažnyčią Šeškinės soduose Violeta sugrįžo, tiksliau, įriedėjo invalido vežimėliu po metų. Gydymas buvo ilgas ir sunkus. Užpulta violetinės minios, Violeta nesėkmingai krito ant Prezidentūros laiptų ir susilaužė stuburą. Jai buvo sulaužyti keli šonkauliai ir stipriai sutrenkta galva. Naujieji apaštalai ją uoliai lankė, todėl ligoninėje ji dvasiškai labai sustiprėjo ir troško sugrįžti į bendruomenę. Violeta atsisakė reabilitacijos, nes labiau pasitikėjo gydančiom maldom. Regioninis apaštalas taip pat nemažai kovojo su gydytojais, kad šie grąžintų Violetą bažnyčios globai.

Bažnyčia buvo pribrendusi nevaikštančiųjų išgydymo stebuklui, tačiau neturėjo reikiamo invalido. Taigi, Violeta ir jos vežimėlis buvo tai, ko seniai visiems reikėjo. Jau nuo pirmos Violetos sugrįžimo į bažnyčią dienos visi apaštalai susitelkė į stebuklingą jos išgydymą.

Tą sekmadienį Žilvinas Ž. (jam jau buvo leidžiama pamokslauti) sukurpė pamokslą apie ligonių gydymą ir nevaikštančiųjų vaikščiojimą. Regioninis apaštalas ne pamokslavo, o prisidėjo prie šlovintojų ir visus nustebino netikėtai paėmęs į rankas gitarą ir sugiedojęs „Dieve, Tu – mano skydas“, jo žmona tarė padrąsinimo žodį Violetai.

Vėliau visi vyresnieji dėjo ant jos rankas, meldėsi kalbomis* ir ragino: „Violeta, kelkis ir vaikščiok!“

Kiekvieną sekmadienį buvo meldžiamasi ir šaukiamasi Dievo, kad ji pakiltų iš vežimėlio, o liudijimų valandėlių bažnyčioje nebeliko, nes Žilvinas Ž. pasistengė, kad jos būtų pakeistos į jaukius ir neįpareigojančius pašnekesius prie arbatos. Todėl svarbiausia bendruomenės gyvenimo dalimi tapo būsimas didis Violetos išgydymas, o ji pati – stebuklo ašimi, viltimi ir dvasiniu autoritetu.

Dievas atsako į maldas, bet ne visada taip, kaip mes tikimės, vis kartodavo sau Violeta, kai regioninis apaštalas ją išveždavo į susirinkimo priekį. Amen.

* Malda kalbomis krikščionybėje – viena iš Šventosios Dvasios dovanų. Melsdamasis kalbomis žmogus taria žodžius, kurių pats nesukuria ir kurių prasmės nesupranta. „Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; juk niekas jo nesupranta, jis Dvasioje kalba slėpiningus dalykus“ (1 Kor 14, 2).