„Vilties“ arbatinės link
Dabar esu vienas iš jų – mažas, kresnas žmogelis pragertomis kepenimis, išrūkytais plaučiais ir prasmirdusiomis svajonėmis. Skaičiuoju 36 gyvenimo metus, 895 cigarečių pakelius ir 7 pragyventas kates. O gal vis dėlto savo buvusias žmonas.
Užsisegiau paskutinę apykaklės sagą ir apsiaviau juodus lakinius batus.
O taip, tai bus mano geriausia diena.
Spartinu žingsnį dar net Laisvės fontano nepriėjęs, tolimais jau matau tave, galvoju – oba, va čia tai jėga.
Styro pakaušio plaukai, velnias, galvoju – ne taip ir gerai.
Dešine ranka juos bandau aš paguldyti, bet čia tas pats, kas neklaužadą vaiką anksti lovoje migdyti.
Spjoviau per petį, velniai tenematė.
Einam dabar mes kartu. Šalta, tačiau bent jauku.
– Išgerkim gilių kavos? a?
– Išgerkim.
Nupėdinom link „Vilties“ arbatinės. Gal dėl to, kad nelabai įsivaizdavau, kur kitur man tokios kavos jai gauti. Nes atrodo, kad tai jai beprotiškai svarbu.
– Gilių kavos, du.
– Pasaldinti? – paklausė maloni pardavėja švytinčiomis akimis ir kiek garbanotais plaukais.
– Vieną, – atšoviau aš jai žaibo greičiu.
Prisėdom. Karnizai papuošti tamsiai violetinėmis užuolaidomis, labai primenančiomis balines pamergių sukneles, na žinot, tokios pūstos ir prašmatnios.
Tyliai groja viena iš lietuviškų radijo stočių, tačiau tai nė kiek neužgožia pardavėjos siūlymų paragauti miežinio kotletuko, bandelės su špinatais ar naujos arbatos rūšies.
Šaldytuve stūkso veganiški ir vegetariški kokteiliai, pyrago gabalėliai, o iš virtuvės sklinda bananinių bandelių kvapas.
– Mes viską darome pačios, kepame čia… ne ne, bandelės tešloje kiaušinių nėra.
Vėl išgirstu moteriškių pokalbį su klientais.
O mes sėdime prie lango, tad kartkartėmis užsižiūriu į praeivius, manoji jau varto seną laikraštį, šviečianti saulė taip įšildė palto šoną, kad net nepajusdamas išsirengiau beveik nuogai.
Kol ji įnikusi į kavą, lyg apuokas sukioju galvą ir klausausi įdėmiai.
Įėjo moteriškė, gal keturiasdešimties, rusvu paltu, tokia lieknutė, kad, rodos, tiesiog ims ir sulūš. Klausė pardavėjos, kur dingo gėlė nuo palangės, o anoji tik pasakė, kad viskas gerai, kad niekur nedingo, tik perstatė viską kiek kitaip.
Vėl įsivyravo tyla.
– Gal dar ko nors? – paklausė geroji arbatinės fėja manęs.
Palinksiu.
– Meilės – du.
– Oi ne, tai yra – bandelės šviežios, su jūros kopūstais.
Suspaudžiau aš ranką savosios stipriai.
O ji atsakė – bet kam visa tai? Ir vėl nejučia paniro į laikraštį seną, kur rašo – su kuo gyvenimas valgomas yra.
Bet staiga pamačiau aš vyrą prie baro, patraukė jis dėmesį mano, mat keletą kartų garsiai suriko – šaunuolės jūs, moterys, šaunuolės jūs esat!
Tik paskui pastebėjau, kad viena iš jų uždėjo lėkštutę su vieno kąsnio sausainiais jam ant puodelio, kad šis galėtų viską kartu nusinešti.
Tuotarp manoji pakšt į skruostą man.
Taip netikėtai net, visai nelauktai.
ŠAUNUOLĖS JŪS, MOTERYS.
Pagalvojau ir tyliai toliau į savąją spoksojau.