Vienintelis vaidmuo

Vsevolodas Mejerholdas mąstydamas apie natūralistinį teatrą kalbėjo, kad jis neigia žiūrovo gebą ne tik svajoti, bet ir suprasti protingus pokalbius scenoje.

Iš tikrųjų masiniam vartotojui daugelis įvairių popteatrų taip ir siekia pataikauti, kurdami (tas žodis į kabutes prašosi, nes labiau norisi rašyti „štampuodami“ ar net pramoninį terminą – „gamindami“) lėkštas komedijas su televizinėmis „ikonomis“, atliekančiomis pagrindinius (visus) vaidmenis.

Tuo žingsniu bandoma privilioti pilnas sales žiūrovų, o tai reiškia pelną ir didesnius pinigus aktoriams, kurie televizijose uždirba daugiau negu teatre.

Pereinama ir tokiame teatre prie sąvokos „pilnos salės“, kitas žingsnis turėtų būti spektaklio programėlėje parašyta, kiek spektaklis uždirbo per pirmą savaitgalį, o trečias žingsnis būtų spektaklio turas per didžiąsias krepšinio šventoves – arenas, kur, prasukus vieną ratą, žiūrėk, kokia komedija ims ir uždirbs pirmą milijoną per mėnesį.

Tada nebereikėtų be skrupulų meluoti, kad spektaklis rodomas paskutinį kartą ir žiūrovai kviečiami tarsi į šermenis paskutinį kartą paspoksoti, o kitais metais staiga kaip niekur nieko vėl rodomas toliau iki kito paskutinio karto.

Taigi, Vsevolodai Mejerholdai, žiūrovas nesugeba suprasti teatro prodiuserių pokalbių ir reklaminių skrajučių, o jūs kalbėjote apie spektaklio tekstą, menkėja žiūrovas, labai menkėja.

O ką aktoriai tame procese?

Aktoriai sulaukia aplodismentų net atsistojus po tokių komedijų finalinių scenų, nes lėkštą humorą pavargęs vartotojas mėgsta, ypač serialinio tipo, kai reikalas eina apie myliu–nemyliu ir operetinės-kabaretinės temos ištikima–neištikima gvildenimą.

Pavargęs vartotojas gi yra televizijos žiūrovas, todėl ateina pamatyti savo dievaičių, kaip jie atrodo gyvai, „vos ranka pasiekiami“.

Jie, televizijos žiūrovai, spektaklyje net nebando pasvajoti, kaip tas vaidmuo atrodytų suvaidintas – sukurtas aktoriaus, bet ne šou dalyvio, o tose „greitojo maisto“ komedijose nereikia ieškoti protingų pokalbių, nes personažai yra visi daužti.

Klasikinėse komedijose, kad ir Moliè-re’o, personažų buvo visokių, o televizijos žiūrovams pateikiamose komedijose neįtikėtinai naivūs ir kvaili yra visi.

Ar jie skirti televizijos žiūrovui, sėdinčiam čia vietoj žiūrovo, einančio į teatrą, ne į šou, ar tie, kas stato spektaklį, galvoja tik apie „kasą“, tarsi tai būtų ne spektaklis, o Holivudo blokbasteris?

Nenustebčiau, jeigu po metų kitų į tas komedijas „ateis“ vaidinti Seimo nariai, politikai, kurie jau bus „atšokę“ ir „atidainavę“ ar „atkraičioję į baseiną“ ir „atčiuožę ant ledo“ visuose televiziniuose šou, ir jiems beliks paskutinioji – lipti ant scenos ir natūralistiškai suvaidinti save, tai yra tą vaidmenį, kurį vaidina gyvenime, nors žodį „vaidina“, ko gero, irgi reikėtų imti į kabutes.

Spalvotuose žurnaluose kartais rašoma, kad aktorius ar dainininkas seriale ar reklamoje suvaidino pats save. Ką reiškia suvaidinti save? Kai nevaidini savęs, kas tada esi? Bet jeigu vaidini save, ar čia yra vaidyba?

Kartais koks popveikėjas, atsiimdamas medalį už nuopelnus Lietuvai, pareiškia nežinantis, už kokius nuopelnus yra apdovanotas. Kokia tada apdovanojimo reikšmė? Kažkas mato nuopelnus, o tas, kuris apdovanojamas, jų nemato, tada apdovanojimas ant tokios krūtinės turi „jaustis“ labai postmodernistiškai, ko gero, kaip koks apdovanojimo pastišas ar postpastišas, jeigu toks terminas postpostmodernistinių ideologų būtų sukonstruotas.

Sudėtingas, pasirodo, yra tas vienintelis vaidmuo, kurį kartais žmogus vaidina nuo ryto ligi vakaro, o dar pas mus pasitaiko tokių laimės kūdikių, kuriems už tai gerus pinigus ir net apdovanojimus skiria.

Tai laikai, tai papročiai!

Leiskite uždangą!

O prieš jai nusileidžiant dar naiviai norisi paklausti, ar televizijos žiūrovą teatrinei blokbasteriai grąžins į tikrus spektaklius kuriančius teatrus, kur einama kaip į šventę, kur jam teks susitikti akis į akį su vaidmenį kuriančiu aktoriumi, o ne pagal kontraktą chaltūrinančiu šoumenu, vaidinančiu patį save… Istorija, matyt, nepasikartos, kaip su Lauryno Ivinskio „Metskaitliais“ buvo, kai plačioms masėms didysis Laurynas leido savo kalendorius pratindamas prie skaitymo gimtąja kalba ne tik apie saulės užtemimą ar kaip užsiauginti tabokos, bet ir prie Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ poetinės kalbos?