Trumpoji proza

Elčinas Huseinbeili (g. 1961) – populiarus šiuolaikinis azerbaidžaniečių prozininkas, dramaturgas, publicistas. 1989 m. baigė Maskvos M. Lomonosovo universiteto Žurnalistikos fakultetą. Į literatūrą atėjo tautinio atgimimo ir Azerbaidžano nepriklausomybės atkūrimo metais. Yra parašęs ir išleidęs apie 20 knygų.

 

Pirmasis bučinys

Žinia, kad aš pabučiavau Aibenizą, apskriejo visus – nuo avis kalnuose ganančio piemens iki smulkiausios kirmėlytės mokyklos kieme. Ši naujiena privertė visus – paukščius abrikosmedyje, laumžirgius ant tvoros, vabalėlius ant žemės ir po žeme, palei šilkmedį snaudusį šunėką, kurį mokyklos sargas Giulmaly buvo atvežęs iš Goruso, – gudriai šaipytis, čirkšti, svirpti, žiovauti.

Taip man atrodė, kai, išgirdęs šią žinią, slampinėjau po mokyklos kiemą.

O kai ši naujiena pasiekė klasę, Aibeniza užsidengė delnais veidą, padėjo galvą ant suolo ir ėmė pasikūkčiodama raudoti. Smalsiosios mergaitės kaipmat ją apspito.

Turiu vyriškai prisipažinti, kad nors iš pažiūros atrodžiau drovus, iš tikrųjų buvau gana išdidus. Kai žvelgdavau į rausvus Aibenizos skruostus, mano lūpos imdavo niežtėti. Manau, tas niežtėjimas buvo formalus ir kitiems mano organams įtakos neturėjo. Įdomu, kad Baloglanas visiems pranešė, jog Aibenizą pabučiavau būtent aš, o ne kas kitas.

Tikrumoje taip nebuvo, aš net susapnuoti šito negalėjau. Galbūt šią puikią ir intymią sceną buvo susapnavęs pats Baloglanas. Juk ir aš kas naktį sapnuodavau, žinote, Holivudą, Madoną… Ak, patys galite numanyt!

Be abejo, jei tokiu poelgiu būtų apkaltintas Avazas, visi garantuotai būtų patikėję. Juk jo vadovaujami mūsų klasės pirmųjų suolų berniukai, pasitelkę tokį stebuklingą prietaisą kaip veidrodis, įsigudrindavo stebėti dar stebuklingesnius slaptus mergaičių prietaisiukus. O aš dar buvau nesubrendęs, nesuvokiau nei meilės, nei aistros ženklų. Man ne tik nesirodydavo Eroso veidas, bet ir balso jo nebuvau girdėjęs.

Baloglanas taip subtiliai ir meistriškai buvo nupasakojęs šį įvykį, tokiais grakščiais brūkštelėjimais nupiešęs mano bučinio su Aibeniza paveikslą, kad ir man pačiam tas pasibučiavimas ėmė rodytis toks mielas ir savas kaip mano paties vardas.

Gaila, kad mano draugams ir mokytojams Aibeniza buvo ne meilės, o tik nedorų kėslų objektas.

Slampinėdamas po mokyklos kiemą, jaučiau, kaip vis daugiau išminties kaupiasi manyje, kaip sulig kiekvienu žingsniu aš vis labiau pučiuosi, o abrikosai virš mano galvos tiesiog akyse sirpsta ir noksta. Laumžirgiai ant tvoros pavydžiai stebėjo mane, paukščiai krūmuose, matydami mano pūtimąsi, gūžėsi, kaimynų sodų šeimininkai – gaidžiai skardžiau giedojo, jų ponios – vištos balsingiau kudakavo. O juodoji gyvatė, susirangiusi geležiniame vamzdyje ant seno mokyklos stogo, dabar turbūt patenkinta laižėsi.

Tarpais vieną mano ausį pasiekdavo kalnuose avis ganančio piemens balsas. Ten buvo mane apšmeižusio bendraklasio tėvas. O pačios mokyklos – nė ženklo, tarsi būtų išnykusi. Aplink jokio garso – tik laumžirgiai ant tvoros svirpė, šešėlyje zvimbė uodų spiečius ir tyliai šlamėjo saulėje džiūstanti žolė. Atrodė, visi tik ir laukė, kada pasigirs tas verksmas.

Kai pasklido kalbos apie bučinį su Aibeniza, ūmai pajutau, kad ji man pasidarė labai artima, ir jei netrukdytų amžius, tikriausiai ją vesčiau.

Mano nuotaika kaitaliojosi – čia buvo pakili, čia prislėgta. Jaučiau vidinį pasitenkinimą ir buvau pamiršęs viską pasaulyje. Bet kai Aibeniza pasakė, kad rytoj į mokyklą jai liepta atsivesti tėvus, pagalvojau apie savuosius. Prieš akis iškilo didelis plaukuotas tėvo kumštis, o ausys užkaito. Įsivaizdavau, kaip piktai, lyg pririšti buliukai, šnopuoja šeši mano vyresnieji broliai. Tarsi žiūrėtų intymias „netinkamų“ filmų scenas. „Argi galima apvesdinti jaunėlį, kai vyresnieji dar nevedę? Ką žmonės pasakys?!“ Žinoma, tuo metu pasaulis ir žmonės jau keitėsi. Bet mūsų neveikė nei Europos Sąjunga, nei Jungtinės Tautos – tada, ne taip kaip dabar, jos dar nebuvo mums nei auklėjimo, nei poelgių matas. Garbė Alachui, Aibenizos mama buvo armėnė. Nors sena armėnų ir musulmonų nesantaika buvo pamiršta, o naujoji dar neprasidėjusi, mergaitė vis tiek buvo žindyta ne mūsišku, o tai reiškė – „nešvariu“, pienu. Bet juk ji buvo nuostabi! Žinoma, tada aš nežinojau, kodėl vienas pienas „švarus“, o kitas – ne, man nerūpėjo, kokios tautybės moteris. Teisybę pasakius, man ir dabar vis vien. Ir, mano galva, išmintingasis posakis „Seksas – tarptautinė bendravimo priemonė“ turi būti įrašytas į pačias protingiausias knygas, iškabintas ant sienų, medžių vainikų, ant metro sėdynių – visur.

Vaikštinėjau sau, kad niekieno netrukdomas galėčiau laisvai pleventi malonių ir kiek drovokų svajonių pasaulyje. Jau buvau beužtraukiąs dainą. Visai kaip laimingi indiškų filmų herojai. Dabar aš niekuo nesiskyriau nuo filmo „Bobi“ laimingųjų.

Tikriausiai dabar kiekviename kampe buvo pasakojamos skirtingos mano bučinio versijos. Akimirksniu tapau mokyklos įžymybe ir jau planavau, kad šis įvykis būtinai taps vieno iš mano būsimų romanų tema. Dirsčiodamas į mokyklos langus taisiausi plaukus. Nors iš tikrųjų man patiko ant viršugalvio styrantis kuokštas, paseilėjęs ranką, vis stengiausi jį suglaistyti…

Baloglano paskleistą man tokią malonią, o kitiems gal ir nelabai, žinią aš aiškinausi savaip. Baloglanas sakė, kad Elnuras, t. y. aš, pabučiavau Aibenizą prie krosnies. Įsivaizdavau, kaip prieinu prie Aibenizos, pabučiuoju, kaip ji užsimerkia, nes jai irgi patinka toks mano meilinimasis, ir pats ėmiau tikėti Baloglano sukurta pasaka. Tačiau visi šie vaizdiniai radosi ne iš tikros aistros, o buvo sukonstruoti iš kine matytų vaizdų.

Tylą, teikusią man šią palaimą, staiga sujaukė direktoriaus balsas. Jis sklido pro išdaužtus langus. Mokytojai garsiai svarstė, kaip išvengti prie mokyklos galinčio prilipti „ištvirkėlių lizdo“ vardo. Iš susijaudinimo jie tikriausiai jau buvo apsiputoję, ištinusiais pilvais, suprakaitavusiom pažastim ir tarpkojais.

Kai įžengiau į klasę, mergaitės ir berniukai šnibždėjosi. Žinoma, dabar aš buvau pasaulio bamba, ir visi sužiuro į mane. Bet aš, į nieką nekreipdamas dėmesio, ėmiau deklamuoti dar vakar išmoktą eilėraštį. Nors visi atrodė pasipiktinę, man tai buvo tarsi šventė, ir aš jaučiausi tikras didvyris.

Į klasę įlingavo „storalūpė“, „keturakė“, kreivakojė auklėtoja. Ji nužvelgė visus ir priėjo prie manęs, o aš lyg niekur nieko nekreipiau į ją dėmesio. Savo raudonai lakuotais nagais purvinom panagėm ji stvėrė nuo suolo knygą ir, kreipdamasi į mane, iškošė:

– Donžuanas!

Aš nežinojau, ką tai reiškia, bet supratau, kad taip ji įvardijo tariamą bučinį, ir mano lūpos vėl užsiplieskė.

Ką tik buvo prasidėjusi matematikos pamoka. Jaunas mokytojas vis dėbčiojo į Aibenizą, ir mane suėmė pavydas. Man atrodė, kad mokytojas galvoja apie mudviejų, t. y. mano ir Aibenizos, šventus santykius, gal net jaučia jos skruostų šilumą.

Aš nenorėjau, kad jis taip galvotų. Nes to „nelaimėlio Medžnuno“ strėlė ne sykį buvo atsitrenkusi į akmenį, juk šis kalės vaikas, nesugebėdamas kaip reikiant įtempti timpos, nemokėjo ir tiesiai iššauti. Jis nepaleisdavo iš rankų šukų, vis gražindavosi kaip koks Holivudo aktorius, o praeidamas pro veidrodį, lango stiklą ar šiaip kokį blizgantį daiktą kas kartą pasišukuodavo. Žodžiu, jis buvo visuotinis patyčių objektas. Ir dabar, ko gero, bus sumanęs mane aplenkti. Mintyse pasižadėjau pakeliui į namus atrišti kieme jo vestuvėms paruoštus buliukus.

Kartais ir aš žvilgčiojau į Aibenizą. Ji vis dar buvo užsikniaubusi ant suolo. Man buvo jos nuoširdžiai gaila, norėjau prieiti, paglostyti plaukus, paguosti. Išgyventi tą mūsų bendrą nuoskaudą likimo buvo skirta man. Ir niekam nereikėjo to įrodinėti. Aš vaizdavausi, kaip vakarais kviesiu Aibenizą į pasimatymus, kaip klube, kuriame anksčiau būta arklidės, kartu žiūrėsime filmą, kaip visi mums pavydės, o paskui mes kartu išvažiuosime į miestą studijuoti, ten leisime nuostabias dienas; o jei mūsų neišleistų, galvojau, pagrobsiu ją, kartu pabėgsime iš namų ir iki gyvenimo pabaigos laimingai gyvensime kurioje nors kalnų oloje arba medžių viršūnėje įsitaisytoje lapų pašiūrėje.

Taip užsisvajojęs pamokai baigiantis vėl žvilgtelėjau į raudonus Aibenizos skruostus. Buvo paskutinė pamoka, ir ji dėjosi į portfelį nuo ašarų sudrėkusias knygas. Mokytojas dar nebuvo išėjęs iš klasės. Įkaitę Aibenizos skruostai buvo tokie nuostabūs, tokie skaistūs, kad aš priėjau, suėmiau jos mažas it karvelio kojytės rankutes ir atsargiai, švelniai pabučiavau į žandą. Visi apstulbę nustėro, o aš susikišau rankas į kišenes ir švilpaudamas, nesidairydamas išdrožiau iš klasės.

2000 m. gruodis

Karvelis

Ant mano buto apmušalų buvo pavaizduotos Pragaro kančios. Trūko tik iš dangaus krentančios liepsnojančios karietos. Mudu su žmona pirkome apmušalus Baku „8-ojo km“ mikrorajono turguje ir buvome tokie laimingi, kad net nepastebėjome piešinio. Ir svečiai žavėjosi mūsų, o ne apmušalus pagaminusių vokiečių skoniu. Iš apmušalų į akis tvieskė geltoni liepsnos liežuviai.

Pasikeliu. Mano gerklose tūnantis Velnias, rodos, ėmė vizginti uodegą, ir mane ištiko kosulio priepuolis – tikra patrankos papliūpa… Dūstu. Guluosi. Pamažu krentu į kažkokią prarają. Hieroglifai mano akyse verčiasi kūliais.

Ropščiuosi aukštyn, trūksta jėgų. Kalno viršūnėje sėdi Buda.

Sensejus Akutagava tiesia man ranką:

– Laikykis, tu pajėgsi!

– O Buda? Iš kur atsirado Buda? – klausiu.

– Tu juk pats norėjai. Sakei, kad pasirinktum budizmą, jei tai priklausytų nuo tavęs. Budizmas – pati tobuliausia žmonijos religija.

– Taip… kažką prisimenu…

Mėginu pasiekti ranka, tačiau verčiuosi ore ir vėl krentu žemyn.

Iš kažkur atskrieja dukters balsas:

– Tėti, tave prie telefono!

Kepurnėjuosi kunkuliuojančiame ežere, dūstu… Tirštai garuojančio vandens paviršiuje linguodamos plūduriuoja lelijos.

– Tėti, tave prie telefono… – dukters balsas dabar visai čia pat.

Velnias gerklose vėl sumano pažaisti. Vėl trata patranka…

– Tave prie telefono!

Aš vartau akis.

Duktė kelias akimirkas pastovi prie galvūgalio, paskui išeina iš kambario, trinktelėdama durim.

Durų trinktelėjimas nuaidėjo mano galvoje kaip žvangantis puodas. Prieš savaitę mano duktė sirgo lygiai taip pat. Aš vykdžiau visus jos įgeidžius, kad bent truputį palengvinčiau kančias. Kai ji skambindavo man į darbą, ašaros pačios pasipildavo man iš akių.

– Ar tu ko nors norėtum, dukrele? – klausdavau jos.

– Nieko, – atsakydavo ji. – Vis vien visos parduotuvės uždarytos, kai tu išeini iš darbo, greičiausiai ir bananų neberasi… – valandėlę patylėjusi, pridurdavo ji.

– Rasiu! – patikindavau dukrą, o tada, nepaisydamas lietaus, ieškodavau daržovių parduotuvės ir būtinai parnešdavau namo kelis bananus.

– Įdomu, kodėl vaikai nemyli savo tėvų taip, kaip tėvai myli juos? – klausiu aš Demono juodu paltu.

– Tėvai duoda gyvybę savo vaikams ir visaip tą gyvybę saugo.

– A… suprantu…

Pagalvoju, kad tas Velnias gerklose turbūt irgi juodai apsirengęs.

– Daktare, tėvas miega… – atsklinda dukters balsas iš virtuvės.

Toliau kalba žmona:

– Labai įtarus… Dabar įsikalė sau į galvą, kad serga netipine pneumonija. Šneka apie Japoniją, Kiniją… Budą… Hieroglifus…

Valandėlę – tyla, paskui ji nusijuokia ir padeda ragelį.

– Daktaras sako, kad taip sirgdamas, tai yra peršalęs ir turėdamas tokią aukštą temperatūrą, žmogus gali pliurpti visokius niekus, – žiūrėdama į mane sako žmona ir klausia: – Gal norėtum ko nors?

Purtau galvą. Ji tylomis išeina.

„Nejaugi aš vis dar ją myliu?“ – šmėsteli galvoje.

Velnias gerklose nusikvatoja, ir mane vėl suima dusulys.

– Sensejau Akutagava?

– Žodis „sensejus“ man nepatinka. Aš ne šventasis, – sako Akutagava.

– Kodėl jūs visą laiką dvejojate dėl savo meilės? – klausiu.

– Noriu suprasti savo jausmus…

– Jūs norite pasakyti, kad …

– Taip taip, meilė – tai jausmas. Kai jausmas baigiasi, meilė dingsta…

Tiesiai priešais langą vėjyje siūbuoja platanas. Ant šakos tupi karvelis: čia paslepia galvą po sparnu, čia tingiai kažką kapnoja. Jau penktą dieną matau tą paukštį. Mus abu kankina nemiga. Man miegoti trukdo smarkus kosulys ir temperatūra. O ko nemiega karvelis?.. Gal jam patinka suptis ant šakos? Todėl ir neskrenda. Gal stebi mane ir šaiposi? Pasuku galvą kairėn, ir jis padaro tą patį, pasuku dešinėn, ir jis pasuka. Tikriausiai po mirties būsiu karvelis. Reinkarnacija… Tą žodį prisimenu vargais negalais, tik po ketvirto bandymo teisingai atgaminu mintyse.

Kai mes tik susituokę įsikėlėme į šį butą, žmona kartą parodė man karvelių porą ant platano šakos ir pasakė:

– Žiūrėk, įsimylėjėliai!

Paukščiai ulbėjo ir kartkartėm dziubsėjo vienas kitą.

Žmona atneša arbatos. Priėjusi prie lango, pažvelgia į gatvę.

– Liko tik vienas karvelis. Kaip manai, kur kitas? – paklausiau jos.

Mudu abu įdėmiai sužiurome į medį.

– Iš tikrųjų… Aš net nepastebėjau…

Žmona žvilgtelėjo į mane, paskui vėl į paukštį, priėjo prie lango ir užtraukė užuolaidą.

– Gal karvelis… – ji nebaigė sakinio. Jos veide aš vėl pastebėjau tą amžinai kiek ironišką šypseną.

– Reikia pakeisti apmušalusǃ – šūktelėjau jai įkandin, net nežvilgtelėjęs į išeinančią pro duris, ir ėmiau galvoti apie Akutagavos kūrinius, kurių motyvais pjesę man buvo užsakę prieš kelias dienas…

2003 m. balandžio pabaiga

 

Iš azerbaidžaniečių kalbos vertė Halina Kobeckaitė
ir Mahiras Gamzajevas