Tarp talento ir lyties: moterų literatūros premijos

Dvi svarbiausios literatūros premijų atliekamos funkcijos yra kurti literatūros lauką ir formuoti viešą nuomonę apie jį. Literatūriniai kaip ir visi kiti už profesinį meistriškumą skiriami apdovanojimai yra profesionalų bendruomenės susitarimas dėl to, kas tuo metu jų gyvenamojoje ir kūrybinėje erdvėje laikoma gera literatūra. Šiuolaikinėse visuomenėse premijos nustato estetinius meninius literatūros kriterijus ir literatūros kanoną, bet sykiu yra galinga visos skaitančiųjų bendruomenės skonį formuojanti priemonė ir rinkodaros įrankis. Pastaroji literatūros premijų funkcija yra palyginti nesena, atsiradusi dvidešimto amžiaus antroje pusėje, įvykus literatūros komercializavimui ir įsitvirtinus rašytojo profesijai (dabar tai keičiasi ir ilgainiui gali išnykti, nors neatrodo, kad dėl to išnyktų ir literatūra). Istoriškai gera, t. y. elitinė literatūra neduodavo komercinės naudos ir jos nesiekė (pvz., Jungtinės Karalystės Blumsberio grupės, kuriai, be kitų, priklausė Virginia Woolf ir E. M. Forsteris, nariai buvo įsitikinę, kad masėms gali patikti tik meniniai niekalai, todėl nė nemanė savo kūrinių komercializuoti), tačiau didėjant finansiniam literatūros premijų kapitalui jos tapo svarbiausiu mechanizmu, užtikrinančiu ne tik rimtosios, brandžios literatūros komercinę sėkmę, bet ir literatūros prestižą visuomenėje bei jos įtaką kultūrinei sąmonei.

Per pastaruosius penkiasdešimt metų kultūrinės, pokolonijinės ir lyčių studijos įtikinamai pademonstravo, kad literatūros lauke ir kanone reikšmingai atsispindi bendrosios ne tik intelektinės bendruomenės, bet ir visos visuomenės vertybės ir kad estetinė meninė kūrinio vertė yra reikšmingai su jomis susijusi. Estetinės kūrinio savybės, pagal kurias jį laikome meniškai brandžiu arba ne, taip pat priklauso istoriniam, sociokultūriniam kontekstui, nėra universalios ir juo labiau objektyvios, o apie jų hierarchiją irgi gali būti diskutuojama, nes ji keičiasi, taikant kitus estetinio vertinimo kriterijus (žr., pvz., Pascale Casanovos knygą The World Republic of Letters). Taigi, literatūros premijas skiria žmonės, literatūros lauko dalyviai, specialistai − rašytojai, kritikai, literatūros tyrinėtojai, leidėjai, − o jų nuomonėms ir sprendimams nepriklausomai nuo jų profesionalumo lygio nevalingai įtaką daro visi jų asmenybės ir tapatumo aspektai − asmeninė ir šalies istorija, tautybė, lytis, seksualumas, kilmė, klasė, religiniai, politiniai ir ideologiniai įsitikinimai ir t. t. Todėl logiška ir natūralu, kad geriausią šalies universitetą kartu su rašytoju baigęs ir artimai su juo draugaujantis, kartu vakarieniaujantis ar pramogaujantis, vaikus į tą pačią mokyklą leidžiantis arba kartu atostogaujantis leidyklos direktorius, būdamas literatūros premijos žiuri nariu, veikiau balsuos už savo bičiulio romaną nei už dialektu ar jam neatpažįstama poetika kad ir labai talentingai parašytą knygą apie jam neįdomų, tarkim, depresija sergančios moters gyvenimą. Ir jis tai darys ne todėl, kad rašytojas yra jo bičiulis, o todėl, kad toje knygoje bus nagrinėjamos jam artimos ir jį dominančios problemos, vartojama jam suvokiama meninė kalba. Būtent tokia struktūriškai nelygiaverte sprendimų galia tradiciškai kaltinamos daugelio literatūros (ir ne tik) premijų žiuri. Psichologė ir lyčių studijų specialistė Hilary Lips teigia, kad literatūros premijų pasaulyje (ji tyrinėjo Bookerio, Nobelio ir Pulitzerio premijas) vyrai mėgaujasi privilegijuota struktūrine sprendimų priėmimo galia, nes žmonių sąmonė automatiškai fiksuoja vyrų sukurtą meninį produktą kaip geresnės kokybės ir hierarchiškai aukštesnį.

Kadangi istorinės socialinės aplinkybės lėmė, kad Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje (esu tikra, kad ir kitur) atsiradus pirmosioms literatūros premijoms literatūros isteblišmentą sudarė beveik išskirtinai vyrai, moterų kūriniai retai kada atsidurdavo tų premijų sąrašuose, o tarp apdovanotųjų beveik niekada. Iki šiol didžiosiomis premijomis apdovanotos moterys minimos kaip išskirtinės, pasiekusios daugiau nei apdovanotieji jų kolegos vyrai. Amerikiečių literatūros kritikė ir literatūros istorikė Nina Baym straipsnyje „Užguitų moterų melodramos“ tvirtina, kad trys svarbiausios priežastys, kodėl moterų kūrinių procentas amerikiečių literatūros kanone žemas ir kodėl jie rečiau apdovanojami premijomis, yra amerikiečių kultūroje įsitvirtinusi prielaida, kad vyrai yra autoritetingesni kultūros ir literatūros dalyviai, ir klaidingas įspūdis, kad moterys į kultūros, meno ir literatūros lauką jėga braunasi kaip priešai į svetimą teritoriją, nors iš tiesų jos tik siekia, kad jų kūriniams būtų suteiktos tokios pačios galimybės būti pastebėtiems ir įvertintiems. Tai liudija ir svarbiausių Europos moterų literatūros premijų įsteigimo aplinkybės − jos atsirado kaip protestas prieš nelygiavertę moterų padėtį literatūros premijų pasaulyje.

Viena šešių svarbiausių Prancūzijos literatūros premijų „Femina“ dar vadinama moterų Goncourt’ais (Le Goncourt des Dames), nes jos žiuri sudaro tik moterys, tačiau dėl jos varžytis gali visi. Pirmoji Goncourt’ų akademijos premija 1903 metais įteikta niekam nežinomam Johnui-Antoine’ui Nau, nors kandidatų sąraše figūravo ir tuo metu itin populiari poetė Anna de Noailles. 1903 metų Goncourt’ų premijos žiuri nariai papiktino Prancūzijos literatūros bendruomenę, ypač moteris, tuo, kad savo sprendimą viešai grindė labiau lyties, o ne literatūros argumentais. Panašiam scenarijui pasikartojus 1904 metais, grupelė prancūzų moterų rašytojų konstatavo, kad naujai įsteigta premija nieko gero nežada nei joms, nei jų kolegėms, ir 1905 metais įsteigė „Laimingo gyvenimo“ apdovanojimą (Prix de La Vie heureuse), vėliau jis tapo dabar prestižine „Femina“ premija. Atrodytų, jos buvo teisios, nes pirmasis Goncourt’ų akademijos apdovanojimas moteriai, Elsai Triolet už romaną „Dviejų šimtų frankų bauda“, įteiktas tik 1944 metais. Per visą Goncourt’ų ir „Femina“ premijų istoriją Goncourt’ų akademijos premija apdovanotos moterys sudaro tik 9 procentus, o „Femina“ apdovanotos moterys – beveik 42 procentus visų apdovanotųjų. Per du pastaruosius dešimtmečius, nuo 1993 iki 2013 metų, Goncourt’ų premija įteikta tik trims moterims, Renaudot − šešioms moterims ir keturiolikai vyrų, „Femina“ − dešimčiai moterų ir dešimčiai vyrų (nors per pastarąjį dešimtmetį ja apdovanotos tik trys moterys). Atrodo, kad „Femina“ premija reikšmingai prisidėjo prie didesnio moterų matomumo Prancūzijos literatūros lauke ir prie to, ką dabar laikome gera prancūzų literatūra.

Jungtinėje Karalystėje didžiulį darbą viešinant moterų literatūrą atliko ir iki šiol atlieka 1973 metais įkurta leidykla „Virago“, kuri leidžia tik moterų kūrinius ir kurioje dirba tik moterys. Ji sumanyta kaip feministinė leidykla − „atsiradusi tam tikrame laike, vietoje ir iš tam tikros politikos“. Leidyklos tikslai buvo ir lieka „sureikšminti moterų kūrybą, domėtis dar nepapasakotais jų gyvenimų ir istorijos pasakojimais, nutraukti daugelio moterų patirtį gaubiančią tylą, leisti kvapą gniaužiančią naują literatūrą kartu su ilgu iš naujo atrastos klasikos sąrašu ir − svarbiausia − ieškoti naujų moterų talentų“. „Virago“ skaitytojams padovanojo tokias dvidešimto amžiaus literatūros figūras kaip Maya Angelou, Michèle Roberts, Sarah Waters, Margaret Atwood ir Linda Grant. Ji išleido Angelos Carter „Sado moterį“ ir Åsnės Seierstad „Kabulo knygininką“. Apie „Virago“ leidinių kokybę byloja ir 2000 metais laimėta Bookerio premija (Atwood „Aklas žudikas“) bei tai, kad jos išleisti romanai neretai atsiduria trumpuosiuose ir ilguosiuose šios ir kitų didžiausių šalies premijų sąrašuose. Būtų naivu manyti, kad tik dėl šios leidyklos darbo Jungtinėje Karalystėje lyčių pasiskirstymas literatūros premijų lauke per pastaruosius dvidešimt metų yra labiau lygiavertis nei Prancūzijoje, tačiau būtų lygiai neteisinga teigti, kad ji tam neturėjo jokios įtakos. Nuo 1993 iki 2013 metų Bookerio premiją laimėjo aštuonios moterys ir trylika vyrų, o antrą pagal svarbą Jungtinės Karalystės literatūros apdovanojimą „Costa“ − devynios moterys ir vienuolika vyrų.

Dabar, galima sakyti, vyrauja sveika pusiausvyra, o 1991 metais trumpajame Bookerio premijos sąraše nebuvo nė vienos moters ir tai pagrįstai supykdė daugelį ne tik Jungtinės Karalystės, bet ir tarptautinės literatų bendruomenės narių. Taip gimė britų moterų literatūros premija „Orange“, pasikeitus rėmėjui ji vadinasi „Baileys“. Jos žiuri sudaro penkios moterys, bet, skirtingai nei „Femina“ atveju, dėl jos gali varžytis tik moterų parašytos knygos. Premijos tinklalapyje aiškinamos premijos įsteigimo aplinkybės ir principai. „Orange“ premijos steigėjai pastebėję, kad nors per metus moterų parašytų knygų Jungtinėje Karalystėje (galiu pridėti, kad ir Prancūzijoje) išleidžiama daugiau, jas vis tiek aplenkia didžiosios premijos, o tai reiškia, kad kasmet labai daug itin geros kokybės, įdomios ir reikšmingos moterų kūrybos lieka nepastebėta − iki 1992 metų tik 10 procentų Bookerio premija apdovanotų knygų parašė moterys. Ar tai svarbu? Jie mano, kad taip. Todėl nutarta įsteigti moterų kūrybingumą vainikuojantį tarptautinį apdovanojimą ir 1996 metais pirmoji „Orange“ moterų literatūros premija įteikta Helen Dunmore už romaną „Žiemos kerai“.

Įsteigus moterų literatūros premiją radosi ir abiejų lyčių jos priešininkų. Bene ryškiausia jų − 1990 metų Bookerio premijos laureatė A. S. Byatt, uždraudusi siūlyti šia premija apdovanoti jos knygas ir pavadinusi ją seksistine. Svarbiausi argumentai prieš moterų literatūros premijas – kad jų steigėjai diskriminuoja kitus autorius, kad, atkreipiant dėmesį į kūrėjų lytį, sumenkinamas jų profesionalumas, kad sugrūdant daugelį moterų į savotišką kūrybinį getą eskaluojama idėja, jog egzistuoja visoms moterims būdingas moterų rašymas, o ne suvokimas, jog kiekvienos moters kaip ir vyro kūryba yra originali, individuali ir savita. Taip, moterų premijos yra seksistinės, diskriminuoja vyrų kūrybą ir pradiniu etapu remiasi lyties, o ne menine kategorija, tačiau taip elgiamasi todėl, kad visos kitos literatūros premijos žemesniu lygiu daro tą patį moterų atžvilgiu, tik to nedeklaruoja, nes dažnai to nė nesuvokia. Be to, lyties, o ne kokybės kategorija remiamasi tik atrenkant kandidatus, o ne vertinant jų kūrinių kokybę. Iš visų apdovanoti šia premija pateiktų moterų romanų žiuri narių sutarimu išrenkami geriausios kokybės, meniškai brandžiausi, kitaip tariant, tokie, kuriuos vertinimo komisijos narės laiko gera literatūra. O moterų literatūros premijos vertinimo komisijos narės pirmiausia yra išsilavinę, apsiskaitę, išprusę, kompetentingi ir artimai su literatūra susiję žmonės, kurių nuomonės turėtų būti paisoma nutariant, kas sudaro šiuo metu kuriamą vertingą literatūrą. Tarkim, šių metų „Baileys“ moterų literatūros premijos vertinimo komisijos narės yra buvusi leidėja Helen Fraser, trylika metų dirbusi leidyklos „Penguin“ vykdomąja direktore, rašytoja Denise Mina, žurnalistė ir feministė, knygos „Kaip būti moterimi“ autorė Caitlin Moran, Kembridžo universiteto klasikinės filologijos ir istorijos profesorė, intelektualė Mary Beard ir BBC žurnalistė Sophie Raworth. Moterų literatūros premijos yra moterų, kaip visuomenės grupės, pastanga aktyviai kurti šiuolaikinės literatūros kokybės standartus ir geros literatūros žemėlapį užtikrinant, kad jame būtų vietos ir fikciniam moterų pasauliui bei kritiniam to pasaulio apmąstymui. Paklausta, ką mano apie tai, kad tik 20 procentų šių metų Kanų kino festivalyje parodytų filmų sukūrė moterys, vienintelė per visą jo istoriją „Auksinę palmės šakelę“ laimėjusi moteris, šių metų festivalio žiuri pirmininkė Jane Campion atsakė: „Nesuteikdami erdvės moterų kinematografiniam žvilgsniui, netenkame galimybės pasaulį pamatyti jų akimis ir jį matome kur kas skurdesnį, mažiau įvairų ir nevisavertį.“ Patirtis rodo, kad kol kas vienintelis būdas suteikti erdvės moterų kinui, literatūrai (ir kitoms meno šakoms) yra steigti moterų premijas, leidyklas, festivalius ir rūpintis tų institucijų prestižu bei aukštu profesionalumu. Be to, manau, kad visiems svarbu suvokti, jog tokios priemonės nėra skirtos užgožti, nutildyti ar kitaip sumenkinti vyrų kuriamą literatūrą (kiną ar kitus menus), o tiesiog sudaryti sąlygas moterų kūrybai reikšmingiau ir matomiau egzistuoti tame pačiame kūrybos ir tos kūrybos platinimo bei vertinimo lauke.

Kadangi žinia apie trumpojo „Baileys“ premijos sąrašo paskelbimą paskatino rašyti šią apžvalgą, tačiau jam pačiam nebeliko vietos, siūlau lakonišką kiekvienos knygos pristatymą. Chimamandos Ngozi Adichie Americanah: gabi moksleivė Ifemelu iš Nigerijos atvyksta į JAV po Rugsėjo 11-osios įvykių ir suvokia, kad yra juodaodė. Mary Beard įspūdį padarė netikėtai išradinga romano proza. Hannah Kent „Laidojimo papročiai“ (Burial Rites): devyniolikto amžiaus Islandijoje už dalyvavimą brutaliame savo vyro nužudyme myriop nuteista Agnes paskutiniams gyvenimo mėnesiams ištremiama į Džon Džonsonų šeimos ūkį; ten visi jos šalinasi, kol patiria, kad jos istorija visai ne tokia, kokią jie įsivaizdavo. Jhumpos Lahiri romanas „Žemumos“ (The Lowland) įtrauktas į praėjusių metų trumpąjį Bookerio premijos sąrašą. Jį keliais sakiniais apibūdinau 2013.IX.20 „Šiaurės Atėnų“ numeryje, galiu tik pridėti, kad tai išties dėmesio verta rašytoja. Audrey Magee „Pasižadėjimas“ (The Undertaking): įspūdingas Antrojo pasaulinio karo pasakojimas apie tai, kaip Piteris ir Katarina fiktyviai susituokia − taip jis laikinai išvengs fronto, o ji gaus pensiją − ir netikėtai įsimyli. Pirmasis Eimear McBride romanas (ji ir paskelbta šios premijos laimėtoja) „Mergaitė yra pusiau susiformavęs daiktas“ (A Girl Is a Half-formed Thing): iš paauglės perspektyvos jautriai ir originaliai papasakota brolio, kenčiančio nuo smegenų auglio, ir sesers santykių istorija. Caitlin Moran sako, kad McBride yra naujasis britų literatūros fenomenas, ir ji gali būti teisi. Donnos Tartt „Dagilis“ (The Goldfinch): Niujorke pasimetusio ir gerų žmonių išgelbėto trylikamečio našlaičio istorija, kurią visi mano skaityti literatūros žurnalai lygina su Dickenso romanais ir kuri jau laimėjo Pulitzerio premiją.