Skulptūra

Prieš dešimt metų man nutiko keistas dalykas – aš įsimylėjau skulptūrą. Galbūt šis žodis netinkamas – veikiau aš ją įsidėmėjau, nustebau, su ja nusifotografavau, apžiūrėjau, padėjau jai ant kelių galvą, o paskui atsimindavau, kai buvau jau toli nuo jos. Galbūt tai buvo dalis mišinio, kurį tuo metu buvau užmaišiusi su tikru žmogumi, vaikinu, ne skulptūra, galbūt visame tų įvykių paveiksle skulptūra buvo dar vienas įsimylėjimo dėmuo, kaip gėlės iškilminga proga. Nežinau. Dalykai pasikartoja, kai būni pamiršęs.

Autorės nuotrauka

Tuo metu mudu su vaikinu nutarėme „pabėgti nuo visuomenės“ į Šiaurę. Mums nereikėjo belstis Arktin, užteko savaitės Kanadoje, jos kempingų ir paupių; kartais užsukdavome į didžiuosius miestus, bet daugiausia laiko leidome prie laužų, palapinėse ir vandenyje. Kepėm grybus, vežiojomės dvi taures vakarais vynui gerti ir nors mūsų veidai dažnai buvo suodini, jautėmės karališkai. Tuo metu supratau, kad geriausiai jaučiuosi ne visai adekvačioje aplinkoje, smulkmenoms prieštaraujant viena kitai, kaip balta staltiesė ant žolės ir apanglėjusios bulvės ant jos, kaip Ontarijo vanduo, kuriame niekas nesimaudo, nes jis ledinis (žinoma, išskyrus mus), ir kai kiti su šypsena sutikdavo mus, saldžią porelę, ir pavadindavo balandėliais, išgirsdavo tvirtą ir aiškų – ne, mes šiaip draugai, ir tegu niekas tuo netikėjo, mes dėjomės tikintys.

Viename kempinge bandėme prisijaukinti bebrą, iš kito sprukome, nes jame viešpatavo solidus fermų dvokas. Dar kitame vieną šiurpiai žvaigždėtą naktį, kai ėmėm siausti palapinėje, nutiko stebuklinga nesąmonė, kuri būna tik knygose, kuriose veikėjai besimylėdami pamato „akinančią šviesą“, „ugninę saulę“ ar dar ką nors, kas geriausiai apibūdina jų ekstazę. Vidury nakties linksmi kaip margučiai išsiritome iš palapinės, vėl į ją įriedėjome, ir būtent tą akimirką, kai pagauti aistringiausios bangos išskridome, bandydami staugimu nepažadinti aplinkui miegančių vagonėlių, tą pačią akimirką mūsų triumfo riksmus nustelbė kažkur paleisti fejerverkai – mes rėkėm, jie šaudė – jie šaudė ir toliau, kai mes ėmėm juoktis, nes niekad dar nebuvom patyrę tokio kinematografiško sutapimo, ir niekas banaliau nebūtų galėjęs mums pritarti, nebent traukinys, sušvilpęs ir kur nors kitoje upės pusėje įvažiavęs į tunelį.

Aš juokiausi dar ilgai, tuo metu man užtekdavo iš naujo prasukti galvoje juokingo epizodo juostą ir juokas vėl imdavo burbuliuoti kaip pasakų košės puodelis, o mano vaikinas, seniai nustojęs juoktis ir visuomet santūresnis, kelis kartus per petį pažvelgė į mane; aš supratau, kad jis įtaria mane juokiantis ne šiaip iš fejerverko, bet iš mūsų ką tik pasibaigusio suartėjimo. Apskritai dalykai, susiję su artumu, jam niekad nebuvo juokingi, matyt, jis jautė didesnę atsakomybę už juos negu aš. Aš nusiraminau leidusi sau pašmaikštauti, kad bent jau šį kartą tikrai ne mes būsim pažadinę poilsiautojus, o ryte pabudome ant orą išleidusio čiužinio, čirškiant kažkokiam įkyriam paukščiui.

Autorės nuotrauka

Kitą dieną nedideliu laiveliu „Rūko mergelė“ nuplaukėme link Niagaros, jos pursluose mūsų plastikiniai apsiaustai pūtėsi kaip jūrų ežiai, kažkur valgėme ledus, aš vilkausi jo megztiniais, pirkome klevų sirupo, išvažiavome į Torontą.

Tuomet sutikau tą skulptūrą.

Jau minėjau, kad tais metais susitaikiau su savo polinkiu į kažkokį neadekvatumą, į disproporciją, į kažką, kas „normaliam“ žmogui dažnai atrodo nenormalu ar tiesiog negražu – daiktai, kiti žmonės, faktai, aplinkybės. Jeigu kuri nors mergina pasakydavo: oi, koks negražus bičas – galėjau būti tikra, kad tuoj pat juo susidomėsiu. Netobulos detalės man tarsi sakė – šis žmogus yra labai savotiškas, jis turi paslaptį. Kuo „kitokesnis“ žmogus buvo, tuo mažiau teisės į jį aš turėjau, tuo labiau man norėjosi jį pažinti. Galbūt aš slėpiau tiesą, kad ir pati esu savotiška, nors jaučiausi normali, tik kartais, tarsi pamačiusi save iš šono, turėdavau pripažinti, kad elgiuosi neadekvačiai: per stipriai pritariu, kai žmogui reikia pritarimo, per greitai duodu atsakymą, kai manęs paklausia, pernelyg džiaugiuosi, kai man pasakoma gera naujiena. Juk ne kartą yra buvę, kad kokių nors šeimos dovanų dalybų metu padėkodavau neišklausiusi iki galo, jog dovana skirta ne man, bet kažkam kitam; ar, žmogui pradėjus pasakoti, nutraukdavau pagyrimu, nes man rodės, kad žinau jo istoriją į priekį, o ji, pasirodo, baigdavosi visai ne džiūgavimo verta pabaiga. Melancholiškomis akimirkomis bandžiau gilintis, ar šis mano spirgėjimas susijęs su tam tikru nervų silpnumu, nemeile pauzėms ir noru tuoj pat išspręsti padėtį taip, kad bendraujančiam su manimi nekiltų jokio diskomforto ir nekainuotų pastangų, bet iš tiesų žmogui sukeldavau tik dar didesnę paniką ir norą suspėti paskui mane.

Autorės nuotrauka

Kartais įtariai svarstydavau, gal tai yra greitai pasibaigsiančio gyvenimo nuojauta, gal toks skubėjimas reiškia nesąmoningą žinojimą, kad turiu mažai laiko, bet mane nuramino vėlesnė patirtis, rodanti, kad bėgant laikui entuziazmas mąžta ir noras būti kiekvieno sutikto žmogaus aidu (kai aidas netyčia užgožia patį šeimininką) pamažu nyksta. Tačiau tuo metu apie tai negalvojau, žavėjausi estetinėmis klaidomis, formomis, kuriomis pasireiškia gyvybė, ir jeigu priešingos lyties objektas neturėjo priekinio danties ir visai to nesigėdijo, galėjau būti tikra, kad juo susižavėsiu, kaip ir viena šleiva koja, mikčiojimu, kaulėtais pirštais, galėjimu kalbėti neišmetant iš burnos cigaretės, randu ant veido, iškrypusiu stuburu, vienu pakeltu petimi, trumparegišku poreikiu prisimerkti ar dar kuo nors, ką galėčiau vardinti be galo. Matyt, žmonės man buvo egzemplioriai, ir didesnė rūšinė jų įvairovė mane įtikindavo pačios rūšies išskirtinumu, visiškai nepriklausančiu nuo manęs, todėl tokiu žavingu.

Ilgą laiką šis naivus mokymosi ir knygų persivalgiusio žmogelio būvis man atrodė visiškai normalus, – nors kartą klasės draugai, radę mano užrašų knygutėje įrašą, kuris skambėjo taip: „Rugsėjo pirmoji. Į gyvenimą, į naujovę!“, garsiai ir ilgai žviegė, šūkaudami klasėje šią frazę, o aš trūkčiojau pečiais ir juokiausi kartu, vis vien nesuprasdama, kas čia juokinga, – iš tikro viena koja gyvenau Šervudo girioje, kita – Versalio rūmuose, o dabartis man atrodė tik neprasmingas ir baugus faktorius, kuriuo gyvena kokie nors suaugę nykūs žmonės, bet tik ne aš (ir ne „Sex Pistols“).

Nė kiek nekeista, kad, šlitinėjant po Torontą, privalėjau sustoti ties suoliuku ir keista skulptūra. Bronzinis senis sėdėjo ant suolelio su kepure, šaliku, paltu, viena ranka parėmęs kaktą žiūrėjo į tolį, o aš žiūrėjau į jį ir kartojau savo draugui – geras… Senis atrodė tikras, kiek pavargęs, veide lyg šypsena, lyg rūpestis, o aš mintyse (galbūt ir garsiai) jau dariau išvadą, kaip laisvai gali reikštis menas Kanadoje, va jie ėmė ir sukūrė skulptūrą elgetai ar šiaip tipiškam nuvargusiam miesto žmogėnui, ir jis sėdi čia, matyt, yra populiarus, nes jo nosies galas blizga nuo prisilietimų, ir aš norėjau jį paliesti, todėl prisėdau šalia.

Išlikusioje nuotraukoje lyg sėdžiu, lyg guliu, padėjusi galvą skulptūrai ant kelių, bet iš tikro žiūriu į kamerą ir blizginu akis vaikinui už kadro, o ant mano kaklo, kaip buvo (ne)madinga, odinė virvelė su rožiniu akmenuku, motinos padovanotu, kad sektųsi meilėje, – man tą vasarą meilėje sekėsi ir be amuletų, bet akmenukas ir virvelė vis tiek kabojo kaip nelabai stilingas elementas. Mano baltos po galva sudėtos rankos, palyginti su senio žalsvu rudumu, buvo lyg pamoka kaminkrėčiui, sakanti, kas yra gyva ir švaru ir kas negyva ir nešvaru.

Autorės nuotrauka

Atrodžiau laiminga, iš tiesų ir buvau, juk mūsų meilės apogėjų ką tik lydėjo fejerverkai ir kiekviena diena žadėjo vis kitą nuotykį. Nuotykis mums buvo viskas – zuikiai gatvėse, Kvebeko kavinės, blynai, kepti ant laužo, įžūlios voverės, gatvių muzikantai ir piešiniai, o labiausiai mes patys, nuolat aptinkantys kažką, ko tikriausiai iki mūsų niekas nebuvo aptikęs – „Formulės-1“ trasą, Monrealio butų-inkilų šedevrą Habitat 67, bebrų užtvankas ir taip toliau. Aš turėjau bendražygį, kuriam buvo linksma su manimi, tai suteikė naujų jėgų ir visa apimantį galios pojūtį, užnugarį kiekvienoje kovoje su pasauliu, zuikio drąsą būti zuikiu, ko nejutau nuo to laiko, kai lipdama laiptais nustojau laikytis tėvams už rankų.

Brukausi į rožyno vidurį, kad vaikinas galėtų mane nufotografuoti su rožės žiedu, basi vaikščiojom po parką, įlipdami į ančių paliktą minkštimą, tada braidėm fontanuose. Pagaliau gyvenimas leido grįžti į vaikų darželį, iš kurio, matyt, ir nebuvom išėję, ir niekas negalėjo iš mūsų šaipytis, nes buvome du suaugę žmonės, kurie gali elgtis kaip nori, juo labiau įsimylėję. Tik tą vieną popietę Toronte, ties skulptūra, kaip kartais būna linksmumo akimirką kažkokiam lengvam šešėliui užkritus, mane apėmė ilgesys, suvokimas, kad iš tikro nežinau, kas bus toliau nei su manimi, nei su mano draugu, man pasidarė graudu ir dėl skulptūros, kuri rodės tokia gyva, viena ranka parėmusi kaktą; juk tai galėtų būti tikras žmogus. Bet jeigu jis šitaip sėdėtų, visi praeitų pro šalį, o kai sėdi tokia „gyva“ skulptūra, visi prie jos lenda ir ją čiupinėja. Jie apsirengę vasariškais rūbais, linksmi ir atsipalaidavę, o jis su paltu, palinkęs, pats sau vienas, savotiškai laisvas, bet ir graudus, kažkoks beviltiškas geležies klaustukas, paliktas klausimo gale, tik klausimas neparašytas, o klaustukas vis viena sėdi.

Likus kelioms dienoms iki atostogų pabaigos, ėmėme spręsti, ką daryti toliau – norėjosi į Halifaksą, kraštinį miestą, kur vienišas švyturys žvelgia į Atlanto vandenyną, bet laiko buvo mažai, o vaizdiniai, kaip mes prie Halifakso krantų su harpūnais medžiojame banginius arba trenkiam šimtapūdes žuvis į valties dugną, atrodė nelabai tikri, todėl nutarėm grįžti namo, paskutinį vakarą prie laužo dalindamiesi viskiu ir vienu cigaru lyg vaikai, atidarę tėvo stalčių. Maistas, keptas folijoje, jau buvo atsibodęs, ėmė lyti, paskui griaudėti, naktį turėjom tempti palapinę gilyn į tankmę, o ryte buvo priliję visur, net į palapinės kišenę dantų šepetėliams. Mes buvome sausi, tik tylūs.

Autorės nuotrauka

Vėliau mūsų keliai išsiskyrė, tiksliau, mus išskyrė skirtingos šalys, ir nors tuo metu su dideliu optimizmu savo draugą mokiau, kad gyvenimo yra tiek daug, nereikia nusiminti, viskas, kas gražiausia, netrunka ilgai, ryšiai kinta, svarbiausia kartu praleistas laikas ir taip toliau, ir taip toliau, jis nieko nesakė, tik supratingai linkčiojo. Nepaisant visų pamokymų, oro uoste atsisveikinus su juo ir matant, kaip jis lieka už saugumo juostos, kai aš einu pro apsaugos vartus, man ėmė darytis bloga, tarsi pilve šachtininkai būtų pradėję darbą algos dieną. Kai galiausiai palengvėjo, pastebėjau, kad vienoje iš patikros dėžių palikau megztinį, grįžau atgal, megztinį radau tebegulintį dėžėje, o vaikiną vis dar rymantį už apsaugos juostos, ir tuomet man ėmė spausti viską. Ėmiau raminti save, kad jis tiesiog budi iš pareigingumo ir svarsto, ar neprireiks spręsti kokios nors problemos, nes jis tuoj ir imtų ją spręsti, visada toks atsakingas. Kai pamatė mane grįžtant, jo akys išsiplėtė, kogi jis stebisi, kam jis liko tuomet stovėti, kad dabar stebisi? Aš pamojavau ir nusišypsojau per stipria Rugsėjo pirmosios šypsena, o jis pamojo atgal, kilstelėjo smakrą klausdamas, bet aš nusisukau ir nuspaudžiau tolyn.

Visai neseniai gavau kolegos laišką su nuoroda į filmuką, siūlantį mėgautis meistriškomis Bacho variacijomis, 1981 metais įrašytomis studijoje geriausio jų atlikėjo. Pasileidau ir klausau, už lango kankinasi eilinės kovo valandos. Netrukus kažkas ėmė trukdyti, nesupratau kas, kol įsižiūrėjau į grojantį pianistą. Per lekiantį klavišų skambėjimą išgirdau keistą mykimą ir supratau – jis groja niūniuodamas, lyg norėtų uždainuoti, bet valdosi, argi ne juokinga niūniuoti improvizaciją? Tada kamera parodė jo rankas, jo kėdę, žemą krėslą pjaustyta nugara, jį patį, jo didelius akinius, plikę ir palinkusią nugarą. Tada, lyg vėjui papūtus ir pakėlus šiukšles, aš pajutau seną jausmą, kuris tarsi išgaravo kartu su užrašų knygelių naivumu, – tą patį, niekur nedingusį, iš neaišku kur kylantį susidomėjimą ir sumišimą, kai prieš save matau keistenybę, ir baisų ilgesį, kad greičiausiai aš į jį neturiu teisės, kaip net ir turtingiausias kolekcininkas neturi teisės į vienintelį pasaulyje kūrinio egzempliorių, išdidžiai paliktą muziejuje, kad jis priklausytų visiems. Žiūrėjau ir mačiau, kaip pianistas lyg skruzdė bėga per klavišus, girdėjau, kaip jis kvėpuoja, ir dar po 10 minučių atitokusi ėmiau aiškintis, kas jis toks.

Kai po valandos pakilau vandens, man atrodė, kad aš pati kaip ąsotis, bandantis be kojų judėti po kambarį. To, kuris grojo, jaunystės nuotraukos man sakė viską, ką jau esu girdėjusi pati iš savęs, – man patinka tokie, jis man patiko, jo ausys buvo atlėpusios, jo veidas iš vieno šono rodės žavingas, iš kito – klaikus, aš verčiau ir verčiau jo nuotraukas, kurios kartojosi, bet man atrodė, kad niekad nenustosiu į jas žiūrėti. Ypač į tą, kur jis jaunas juokiasi kažkokiame kabinete ties fortepijonu užvertęs galvą, styrančiais plaukais, kaip kartais būna, kai ilgai kasaisi galvą, arba į tą, kur jis kažkokioje laidoje apie Beethoveną kalba nutaisęs rimtą veidą, ir iš žvilgsnio matyti, kad jam nejauku. Jis buvo toks, kokie man visada patiko, jis buvo nenormalus, ir įrodymų buvo daugybė – neva jis grodavo iki begalybės, motinai patarus, „dainavo“ viską, ką grojo, o įrašų studijos liepdavo liautis, nes klausytojams bus nemalonios jo „dejonės“; stengėsi nespausti žmonėms rankų ir mūvėjo pirštines, jam buvo nuolat šalta, ir grojo tik prikaitintose patalpose, nuolat baiminosi dėl savo gyvybės, rašė savo kraujo spaudimo dienoraštį ir tapo priklausomas nuo vaistų; dėl jo moteris su dviem vaikais paliko vyrą, apsigyveno šalia ir apibūdino jų romaną kaip gan kūnišką, nors jis pats atrodė tik atsitiktinai žmogus, juo labiau atsitiktinai vyras. Kažkas jo veide man sakė, kad panašiai atrodytų sužmogintas katinas. Truputį įkypos šelmiškos akys, 12 slapyvardžių ir pomėgis rašyti piktus straipsnius apie savo paties koncertus, vis iš naujo nugalint muzikos Niagarą. Jis buvo nuo visų atsiskyręs, bijojo pokalbių ir žvilgsnių, nerado tilto tarp praeities ir ateities ir buvo vadinamas paskutiniu puritonu, trenktu genijumi. Kartą Floridoje jį, besislepiantį po dideliu paltu, kurį dėvėjo kiaurus metus, norėjo areštuoti palaikę elgeta.

Kai pagaliau perkopiau jo variacijų aprašymus, įrašus ir koncertus, ėmiau ridenti ašaras ant klavišų, tai yra ant klaviatūros, nes vieną 1982-ųjų dieną jam labai skaudėjo galvą ir jį ištiko priepuolis, ir nors draugai kalbėjo, kad daugelį ligų jis tik įsivaizdavo, vyrukas mirė ir yra palaidotas kape numeris 1050, 38 kvartale, 1088 eilėje, Maunt Plezanto kapinėse, Kanadoje.

Tai jam buvo skirta skulptūra, kurią mudu su vaikinu aptikome vaikštinėdami susikabinę rankomis. Tai ant jo bronzinių kelių aš padėjau galvą priešais Kanados transliacijų centrą Toronte. Tai jo, palaikyto elgeta dėl savo palto ir kepurės, man buvo gaila, nes nenutuokiau, kad tai nėra tik paminklas benamystei. Ir kai prisimindavau tą vasarą su vaikinu, prisimindavau ir jį, tarsi jis priklausytų tam pačiam rinkiniui, sudėtam į dėžę ir jau atimtam iš manęs.

Žiūrėjau, kaip jis groja ir niūniuoja, stebėjau gyvą žmogų, nors jis buvo seniai miręs. Iš kitos pusės, tik dabar man atgijo jo skulptūra, kuri niekad ir nebuvo gyva ir kuri nebyli iki šiol sėdi Toronto parke. Sustabdžiau filmuką, žiūrėjau į kovo dieną už lango, tebegalvojau apie šį epizodą ir bandžiau išmatuoti sužinojimo svarbą, užčiuopti dalykų sužinojimo matą, ir tuo pat metu man tai atrodė visa lemiantis ir visai bereikšmis dalykas. Glennas Gouldas nepakeitė mano gyvenimo, ir tai, kad tik dabar apie jį sužinojau, reiškia tik viena – aš jį jau du kartus įsidėmėjau, du kartus jis priminė mano trauką keistumui, bet gal jos niekada ir neneigiau, gal ji niekada nenustojo manęs veikti.

Gal niekad nepražiopsojau žinojimo, gal viską, kas svarbiausia, aš sužinojau laiku, ir neiššvaisčiau gerų dalykų – juk ir Kanados kempingai, likę kažkur toli, vis dar išnyra mūsų kalbose, mano ir vaikino, tuo metu fotografavusio kiekvieną mano užgaidą, o dabar vyro, kuris kartais pajuokauja, kad jeigu ne Kanada, būtume laimingi vienišiai. Jo lūpose tai skamba neįtikinamai, tikras vienišius, man rodos, gali būti tik bronzinė skulptūra, sėdinti viena ant suolelio. Betgi ir jai daugybė rankų kas dieną atsigula ant pečių ir įžnybia į nosį. Iš tiesų, net ir skulptūra kartais neturi ramybės.