Liaudiškas orkestras
Apie lietuvių būdą dangaus skliautuose būtų galima išskaityti daug palankumos – daug draugų muzikantų atšalusiomis kojomis tarsi paukščiai rudenį ten negrįžtamai išplasnojo. Jų sielos, atsikračiusios ant žemės vilkėtų susidėvėjusių kūnų, vargo nematydamos ir be trukdžių buvo įleistos. Ir tai, matyt, dėl nuolankiausio, susimylėto būdo niekam į akis nešokti, liejant prakaitą žemaitišką atkaklumą rodyti. Visko nesuminėsi. Tik retas veidan tėkštą sunkio lyg molis tiesą nenorom prarijęs į nugarą sulinko ir nebyliai nupėdino prašytis prieglobsčio žemiau. Vildamasis išsinarplioti padarytas nuodėmes ir sulaukti sau malonės.
Ne vien nuolankiu būdu, bet ir muzikalumu jie ir tenai tarp angelų dangaus tyrlaukiuose garsėjo. Šventas giesmes su šventuoju Petru retsykiais balsiai traukdami, širdies atgaivai dienas leisdami. Ir ten buvo šlovinami dėl praeityje paplitusio mokėjimo priversti prabilti ne tik taukšinčius besielius spragilus, kurie kai kam rodėsi tik rupūs ramybės drumstėjai, triukšmadariai, niekdariai, bet ir muzikalesnius. Kad ir nuo kaulų atšokusios odos rankomis pasigamintus, tačiau sielos darnai derančius. Anuomet pasigaminę rikdė juos kaip įmanydami. Joks prievaizdas neturėjo valios tų koserių užčiaupti. Suėję būrin tiesų ieškoti, vienas kitą palabinti, anuomet ne stiklo šukę prie lūpų kilnojo, bet dėl didesnio sutarimo visokių muzikų orkestrą įkūrė. Nes geidė muzikos plevenančiu skambesiu universalias tiesas reikšti, jas pagražinti, spalvomis nuspalvinti pilką baudžiauninkų buitį. Orkestrą kūrė, kuris ne žodžiais, bet garsais į širdį lįstų, ausis kutentų ir pasąmoniniame pakaušyje ištirptų. Taip širdį užkariaudami ir priversdami nurimti sulėtindavo jos mušimą. Draugai mena, kad buvę taip gražu, jog nesinorėję ausų užsikišti. Juk Dievas atlėpusius organus davė tam, kad grožį, plevenantį garsynu, sugautum, širdyje paslėptum ir lyg atgaiva juo mistum.
Sako, visokiausio būdo žmonių ir instrumentų orkestre anuomet buvę. Vieni niurzgaliai, kiti cypliai, rimtuolių visgi mažai pasitaikė.
Va, kanklė, įsikūrusi orkestro priešakyje, sielos stygas ne užanties palėpėje užkišusi, bet paviršinėje erdvėje atlapojusi. Net žiupsnio piktumo galvoje prieš nieką neturinti. Tokiu elgesiu susilieti masina. Broliautis kaip dangaus veikale, kuris vadinasi šventas raštas, moko. Todėl, kad iš gyvo medžio skobta, iš to, kuris su žeme ir dangumi nuolatinius ryšius turėjo. Ant medžio pliauskos plieno siūlai – stygos paviršiuje ilsisi. Jų daug, nes geranoriškai moka prabilti. Tik paliesk juos darbo nudirbta ranka – lyg karoliai pabirs. Ne gintaru žėrės, bet skaidriu balsu erdvėn pasklis. Siūlai lyg vienas vėrinys sulipę vienas su kitu kaip neperliejamos sesės ir broliai. Tik reikia vienam nutrūkti ir kitiems ėduonis pradės širdį ėsti. Šalia esantys be nuklydėlio nemoka gyventi. Suaugę tarsi meldai prie pelkės. Kai vėjas šiaušia, kiti paklusniai galvas lenkia. Šaknį išrovei, kitos šaknys kliba, bet tai ne dantis. Vienas styrantis kitus pakeičia.
Kanklė su birbyne kaip vyras su žmona dera. Ta antrina iš pradžios, taikosi, gerumą rodo, oro gurkšnius geria ir į vamzdį leidžia. O šis pilką orą perdirbęs angelo balsu erdvėn išplevena. Skrieja kaip besparnis paukštis, kiekvieno ausy nutūpdamas, tarsi ketindamas ten lizdą susisukti. Tai vamzdžio talentingumas belstis į širdies slėpinius. Pajutusi pripratimą, birbynė galvą iškelia, krūtinę išpučia, gaidą kitoniškai užtraukia. Užteks prisitaikėliu būti, laikas solo groti. Nuo šiol viršuje plevens. Dabar kanklė turės taikytis, pritarimo ieškodama. Tai va kokia iš jų pora. Darni, tačiau ne lygių teisių draugėn sublokšta.
Lumzdelis šalia birbynės kaip kregždė virpauja, paauglys jis prieš pastarąją. Jo blauzdų silpnumas nulemtas prigimimo. Ir savivertės nebuvimas lyg nelabasis šaknis įleidęs tūno. Išrauti nesiseka, tad lygiomis dalimis su niekuo pleventi nelemta. Birbynojus mažesnio brolio už rimtą pinigą nepriima, savo tiesas rėžia, nes žino, kad galingesnius plaučius Dievas jam įteikė. Lumzdelio konkurentu nelaiko ir į rungtį išsibandyti nekviečia. Gurkšniais užgeria orą tam, kad pajutęs galybę lumzdeliui tiesą persakytų. O tiesa tokia – duok tobulesniam kelią. Paklauso lumzdelis ir viliasi vienądien tikru vyru užaugti, nes žino, kad tai ne stotas, bet subrendimas nulemia.
Būgnas – tingus. Nevalyvumą dangsto retsykiais nedraugiškai bumbtelėdamas. Turi gebėjimą kitiems ritmą diktuoti, sau per pilvą mušdamas. Atsiliekančiųjų, tokių kaip jis pats, nemėgsta, įsakmus tik kitus judinti. Kad ir tingus, bet įnoringas, pilvą užsiauginęs, mano ne vien svorio, bet ir vertės prieš kitus teikiąs. Didžiuojasi esąs tuščiapilvis, smegenys jam nė motais. Toks būdas jam palankus, verčiantis kitus stumdyti. Tačiau be jo orkestras apmirtų, nebūtų judėjimo, rytojaus.
Smuikė žino, kad yra gražuolė ir kad stotu nė vienas iš jų jai prilygti negali. Net kanklės jos balsą išgirdusios prityla. Susigūžia suprasdamos, kad ir kaip nuoširdžiai stengtųsi, negebės nustelbti smuikės suokimo. Panorėjusi ji su bet kuo rastų sutarimą. Ji – lanksti ir tokia saldžiabalsė. Lumzdelis slapčia mintį audžia, kaip jam su smuike viliotinį sugriežus. Tuomet jaustųsi išaukštintas ir palaimintas per amžius. Nebus iš jų dueto.
Skrabalai – tikri bambaliai, kai pradeda taukšti, nebesustoja. Trumpu kaukšinčiu balsu į aplinką užuominas mėtydami springsta. Tai tas jiems negerai, tai anas. Nieko gero nepasako, tik kliautis ir bruzdesį kelia. Tarsi iš paties dangaus nusileidę būtų, šalia Dievo kojas šildęsi. Nežinia, iš kur jie kalbos semiasi. Ant kelmo gyvendami pasaulio centru įsivaizduoja esą. Prityla tik saldžiabalsei smuikei užgriežus.
Daudytė garsą toliausiai skraidina. Tik reikia akis į mėlynus tolius nukreipti ir garsas pasigirsta, toks ištęstas, lyg per dangų būtų tiesiamas vieškelis. Tuomet orkestras nutyla ir klausosi, iš kurios pusės angelai atsišauks. Ir jie triūbas mėgsta pūsti.
Tokie skirtingi suėję, jie, instrumentai, bando savąsias tiesas rypuoti. Siekia į vieną dūdą pūsti ir pagarbiai vienas su kitu buvoti. Kad taip žmonės iš jų pasimokytų, kaip reikėtų gyvenimo melodijas derinti.
