Jauno satyro dienoraštis

Valios žala

Pusė aštuonių ryto. Rimgailė ir Maiklas miega mano lovoje po 9 valandų siautimo po barus, Nemuno salas ir visas parduotuves, kurios dirba. Aš džiovinuosi plaukus. Gabrielė sakė, kad išsimaudęs žmogus prablaivėja. Gabrielė dar sakė, kad fluoras dantų pastoje naikina smegenų žievę, ir dėl to mes jos nekenčiam.

Per tabletą planšetinį kompiuterį groja Björk „Vespertine“.

Kiek aš vakar (ir techniškai šiandien) prataškiau pinigų?

17 Lt už kokteilius „Groovyje“.

10 Lt už cigaretes „BO’škėj“.

23 Lt „Alėjoj“.

Paskui cigaretes ir kebabą lyg ir Rimgailė pirko (žinau, kebabą, bet aš norėjau valgyti, plius man vaikus reikėjo parvesti namo).

Žinokit, taip vasara ir bėga. Nekenčiu vasaros, nes nežinau, ką veiksiu rytoj, kai R. baigs darbą, kad vėl eitume kokteiliauti kaip dvi nuostabios kekšės. Nekenčiu tokio beprasmio atostogavimo, kai neturi planų. Kai skirstai laiką tarp knygų ir knygos, kurią rašai, tarp žolės pjovimų sode ir pasivaikščiojimų dviračių taku su Jūrate, aptarinėjant mūsų dvylikamečių draugių studentus vaikinus, kurie neegzistuoja.

Kauno miestas yra namai, ir į tikrus namus nesinori grįžt, bet po penkių bokalų alaus ir vieno išlieto-neparagauto „Manhattano“ viskio bare tenka balnoti Laimos dviratį ir bandyt parsigauti namo. Truputį pagulėti griovyje, tada važiuoti namo, su puse sąmonės pastatyti dviratį į rūsį, pagaminti Rimgailei pusryčius ir eiti pamiegot tris valandas. Tada mūsų dirbančiųjų klasės herojė važiuoja į „Megą“ pardavinėti batų, o aš bandau suprasti, ką reiškia rašyti knygą angliškai.

Kalbant apie seksą (o kaip kitaip), po dviejų vyrų ir (beveik) vienos merginos aš prieinu prie išvados, kad manęs žmonės apskritai netraukia. Ar jūs kada nors bandėt čiulpti bybį? Kur smagumas? Kur esmė? Man tiesiog nusibosta. O ar jums kada nors čiulpė? Ar galima ką nors kitką veikt, jei ne žiūrėt į lubas ir svajot, kad tu greičiau baigtum?

Nežinau, vaikai, nežinau.

 

Mes „Kanklėse“. Po alaus mochitų „Alėjoje“ su flirtuojančiu Marium Padavėju mes judam toliau. Į „Kankles“ ateina vokietis ir mes jį įsimylim, nes jo 29 metų gyvenimas yra tobulas; jis buvo visur, jis viską matė, ir po keturių dienų viešnagės Kaune, kuri išsitęsė iki dviejų savaičių, nepažįstami žmonės požeminėj perėjoj pasakoja jam savo istorijas, o jis fotografuoja. Gyvenimas (dėl alkoholio poveikio) atrodo tobulas, bent jau kelias minutes. Mama sau rami sode, tėtis ką tik grįžo, ją užims. Niekas manęs nepasigenda. Klausausi filosofinių-fotografinių pokalbių apie atomines bombas. Su naujais draugais, kurie atėjo prašyti cigarečių, abu mirtinai girti, vienas su daug nuomonių, kitas kimarina ir kremtasi dėl nesąmoningai padarytų tatuiruočių – turėjo būti burbulas, tada bandė padaryti penį, išėjo šaukštelis.

Nenoriu sustoti, naktis priklauso mums.

Į mintis grįžta Marijus, mano forsiukas, kurį pažįstu nuo pirmos klasės, bet jis mane ignoruoja, nes „taip gaunasi“. Sunku priprasti prie žmonių, dar sunkiau juos prarasti. Bet žmonės yra kaip sėklos, įsikeroja vienoje vietoje, palieka savo žymę, tada papučia vėjas, jos keliauja kitur.

Prisiekiu, čia ne ištrauka iš naujos knygos, kad ir kaip būtų panašu.

Mus saugo dylantis nukąstas mėnulis.

Pakrantė žavi kaip visada, dumblių ir šlapios žemės kvapas maišosi su mėtinėm cigaretėm ir tuo subtiliu, niekaip neatkartojamu vėsumos kvapu. Pamirštu, kad geriu myžalinį alų, kad alaus apskritai nekenčiu, kad jaučiuosi trisdešimties, kad mes uždavinėjam klausimus, nors atsakymų bijom. Kad bendraamžiai gyvena savo tobulame pasaulyje, bet būdami su manimi pradeda knebinėti draudžiamas temas, klausimus, nuo kurių gali nudegti; po kurių gali žvelgti toliau. Gal aš girtas, bet manau, kad evoliucija, tobulėjimas turi ateiti savaime. Kas, jeigu aš juos truputį stumteliu? Kas, jeigu paridenu temas, kurios turi iškilti pačios, kai jie pasiruošę?

Knygoje skaičiau, kad mes laukiame traukinių, kurie turi nuvežti į kitas vietas, bet kai kurie žmonės dar nepasiekę stoties.

Tas vokietis – iš retai pasitaikančių žmonių, kurie pakeičia kitus, įpučia naujų vėjų, naujų idėjų ir tada išvyksta. Bėga paskui vėją, niekur nesustoja, neturi namų; pastaruosius du mėnesius apie tai galvojau – arba nušokt nuo tilto, arba susikraut mėgstamiausias knygas ir pabėgt į naujas vietas. Apie tai rašyta daugelyje knygų (Joanne Harris „Šokolade“, „Ledinukų bateliuose“, „Persikuose ponui klebonui“); jis yra galimybė, kuri pasitaiko retai; bet jisai irgi ieško namų, ieško studijų Berlyne. Ar tai paskatinimas man pasilikti? Ar tai viltis, kad aš galiu iškęsti šituos dvejus metus, dvejus metus apgailėtinų žmonių ir jų nuomonių, įkalintų Gražulio ir visuomenės požiūrio?

 

Turbūt 4:30. Nuogi maudomės Neryje. Vokietį dievas rimtai apdovanojo. Valgom pusryčius blogiausiam senamiesčio bare (pica ir čeburekas iš mikrobangės), bet jisai bent jau dirba.

Tada viskas krenta žemyn, nes, kaip jau buvo ir su Maiklu, bičas pasirenka Rimgailę, o man telieka vilktis paskui, stebėti arba bloginti, arba klausyti „Vespertine“ ir nemiegoti, kol visi išsiskirstys.

Rimgailė miega, o mane vokietis Marko palydi iki stotelės ir pažada: „Rytoj tu kai ką sutiksi.“ Gal tai bus Juodasis vyras. Gyvenimo meilė. Gal tai bus bomžė, kuri prašys cigaretės.

Jis pabučiuoja man ranką.

Nežinau, tikėt juo ar ne.

 

Kalėdinis

Septynioliktieji mano gyvenimo metai buvo pilni Praradimų, Mirčių ir Draugų Netekčių, jei jau kalbėsime stojiškai. Mirė daug žmonių, ir mirė greitai, iš niekur nieko, dėl kvailų priežasčių. Nuo gripo pasimirė gimdytojos pusbrolis. Tokia mada, aš turėčiau mirti nuo slogos. Prie močiutės akių šalia konteinerio pasimirė jos draugė. Tiesiog taip. Miroleta pasakojo, kad šiais metais mirė keturi jos pažįstami, o tada apsiverkė. Mirė R. brolis. Mirė mano klasės draugės mama.

Aplink šarvojimo salę buvo tokia slogi atmosfera, kad dar jos neapkabinęs maniau, jog apsiverksiu; slogutis tvyrojo it šaltis, ir mums verkiant (tiesiogine šio žodžio prasme) reikėjo šildytuvo. Tada pamačiau ją ir nebesusiturėjau. Jūratė buvo it moteriškas mano variantas – kandi, mokanti atsikirsti, pesimistiška; absoliučiai nežinojo, ko nori ateityje. (Tik pažiūrėkit, kokius žodžius pradėjau vartoti. Lietuvių kalbos mokytoja apsidžiaugtų.) Belaukdamas savo eilės ją apkabinti, pradėjau galvoti – ką reiškia turėti tėvus, kuriuos myli ir kurie myli tave, ir taip staigiai juos prarasti? Kaip jinai turėtų jaustis? Ką jai pasakyti? Ar išvis verta ką nors sakyti? Galvojau apie daug iškalbingų užuojautos žodžių, bet tada mudviejų apsikabinimas išėjo visiškai keistas; jos veidas – šlapias nuo ašarų, todėl tesugebėjau išspausti: „Išgysi.“ Bet toks „išgysi“, kai aiškiai jaučiamas balso žemėjimas į žodžio galą, ir trys taškai jo gale. Toks „išgysi“, kurį bandydami vaidinti lietuvių aktoriai ilgesingai taria tuose apgailėtinuose serialuose. Tarsi „išgysi“ su nebaigta mintimi, tarsi jinai turėtų suprasti, ką tuo žodžiu norėjau pasakyti.

Ir jinai verkė, ir aš apsiverkiau, nes pamatyti J. be įprastų šarvų, verkiančią ir bandančią pajuokauti („Išgydysi?“) reiškė laviruoti ant savitvardos ribų. Girdėjau, kad jos mažesnis brolis (arba sesė, šito neišsiaiškinau) nustojo kalbėti. Tada ištaikiau progą išrėžti ilgai mintyse repetuotą kalbą, kad jinai stipriausia iš mano pažįstamų, kad ir kaip atrodo sunku, jinai ištvers, ir, tarp kūkčiojimų išgirdęs „ne, niekad“, žinojau, kad laikas išeiti.

Taip ir svarstau per dienas. Kas yra Mirtis (Ir Visi Jos Draugai)? Mirtis yra visa ko pabaiga ar nauja pradžia? Kodėl miršta geri žmonės, kurie, atrodo, to nenusipelnė, o ne masiškai besidauginantys dalbajobai? Kodėl aš apsimetu labai filosofišku poetu ir nagrinėju tokias „gilias“ temas? Ar tai pretenzingumas? Kodėl šitas įrašas neturi geros pabaigos?

 

Metaforos metaforos metaforos, arba „Surprise, Bitch!“

Prieš gal du mėnesius pasisėmiau įkvėpimo iš Bridžitos Džouns ir ne pirmą kartą pasižadėjau pradėti rašyti dienoraštį, bet čia tas pats, kaip pažadėt lankyti mokyklą ir daryti namų darbus – mokytojos vis dar laukia.

Svoris – daugiau, nei galėčiau suglamūrinti. Bet yra ir teigiamas dalykas: džinsai, kurie taip laimingai laikėsi ant lašinių, pradėjo smukti. Nežinau, ar dėl to, kad lašiniai sumažėjo, ar dėl to, kad džinsų liemuo prasitampė. Aš, aišku, amžinasis optimistas.

Cigaretės – apie 200 vienetų (per pastaruosius du mėnesius, be to, nesiskaito, nes pusę pakelio visada išdalinu kitiems).

Alkoholis – tarkim, 150 vienetų, kad neatrodyčiau taip blogai.

Spontaniška taurė brendžio, kai esi vienas namie, sukelia labai jau keistus sapnus – M parašo man, kad mūsų atsitiktinis „susibėgimas“ buvo tik šiaip. Prisimenat M? Mano geriausią draugą nuo pirmos klasės iki šešioliktojo gimtadienio, kai protą atėmė pigus šampanas ir paaugliški hormonai? Jaučiu, tas sapnas buvo mano pasąmonės bandymas paaiškinti man, kad su viskuo susitaikiau, tipo, „I moved on“. Bent jau tikiuosi.

Tada viskas baigiasi tuo, kad pabundu nuo Gintarės žinutės: „Geros dienos, meile!:*“ Suprantu, kad šita Valentino diena bus kažkas tokio.

Kadangi neturiu draugų, kompo ar gyvenimo, pradėjo sektis mokslai, ir iš kiekvienos mokytojos girdžiu, kad „<Slapyvardis> yra labai įdomus žmogus“. Aišku, lietuviškame kontekste būti įdomiam yra savotiškas įžeidimas, kaip ir būti „prie meno“. Ar bent jau jie taip galvoja. Įpaišė mane į du lietuvių rašinius, haiku konkursą, nacionalinį diktantą ir geografijos olimpiadą. Nors iš vienintelio rašinėlio, į kurį atėjau šiais metais, gavau 3 (126 žodžiai iš 400, suck it). Ne veltui man tinka ta citata iš „Ir velnias dėvi „Prada“: „Pranešk, kai visas tavo asmeninis gyvenimas subyrės; vadinasi, atėjo laikas paaukštinimui.“ Atrodo, pasiekiau tai, ko visi iš manęs taip norėjo – net kūno kultūra, kurios nekenčiu kaip Gražulis gėjų (nepagrįstai ir nelogiškai), įskaityta. Bet, iš kitos pusės, teta manęs nekenčia, niekas prie manęs seksualiai nepriekabiavo jau nuo gruodžio, tėtis sakė: „Pyzdink iš namų arba aš pyzdinsiu“ – ar tai reiškia, kad jau suaugau?

(Planai buvo parašyti segmentą apie įvairius popkultūros reiškinius ir kaip jie yra mano gyvenimo metaforos, bet aš labai apsvaigęs.)

 

Vulvos monologai

Cigarečių – 174 vnt. (Bet čia nuo tada, kai paskutinį kartą rašiau dienoraštį.) Rimtai skaičiuoti, kiek surūkai, buvo bloga mintis.

Alkoholio – 26 vnt. (Kaip nuostabu, kad stikliukas ar butelis vyno skaičiuojamas kaip toks pats vienetas.)

Mėsainiai „Hesburgeryje“ – 5 vnt. (Edvino įtaka, plius, juk suprantat, munchies.)

Picos – 2 vnt. (Neturiu pasiteisinimo.)

Pusryčiams – seksas (du kartus).

Jei norite atrodyti kaip pretenzinga hipsterių šiknaskylė, bandykit prisidegti nepopuliarios rūšies cigaretę degtuku iš dekoratyvinės dėžutės, kurią nupisote nuo Rimgailės balkono palangės.

 

Kovo galbūt 14 d.

Edvinas turėjo būti sode penktą; mūsų romantiškam pabėgimui iš miesto. Dabar po septynių, aš geriu jo alų ir kuriu pirtį, o jisai veža man mano cigaretes.

19:17 Vis dar jokių cigarečių.

20:27 Valgau troškintos jautienos konservus. Nėra jokių cigarečių.

21:30 Cigaretės jau pakeliui.

1:40 Aš esu sekso dievas su labai išdykusiu vyru tarp savo šlaunų! (Perfrazuojant Bridžitą Džouns.)

 

Vėliau nei kovo 14 d.

Kai tik pamatau prie „Kultūros“ durų gay friendly bar lipduką, mes su Edvinu atsisėdame pusės metro atstumu viens nuo kito, nes mūsų nekaltybės diržai atsirakins tik po vestuvių. Pasirodo, visiems trukdo mūsų PDA – public display of affection – net ir Rimgailei, bet prisipažįstu, kad man sunku atitraukti nuo jo rankas, ypač kai žinau, kad jis supis visus, kurie kreivai į mus pažiūrės. Po to lipduko ant „Kultūros“ durų jaučiu, kad tai taps mano nuolatine vieta, nors Kamilė sakė, kad ten renkasi nacionalistai.

 

Pirmadienis, kovo 21 d.

Uh, kaip man reikia cigaretės. Ar nėra globaliai priimto įstatymo, kad po sekso cigaretė visada turi, netgi privalo kažkur netoliese iš niekur nieko mėtytis? Uh.

 

Antradienis, kovo 23 d.

Sėdžiu Čiurlionio muziejuje kaip ir prieš 2–3 metus, šalia dvylikamečių stervų su vietomis balintais plaukais ir raštuotom timpom, kurios šleikščiai apglaudžia drebančias šiknas ir šlaunis. Vardais Džastina ar Andriana (legaliai pase įrašyti).

Visa diena buvo labai keista, dar niekad nebuvau sutikęs tiek pažįstamų. Iš pradžių Ieva, kuri klausė, ar turiu paskolinti trečią „Fifty Shades“ dalį, tada Laima, su kuria Edvinas labai rimtai pasikalbėjo apie psichologiją. Tada M (taip, TAS), kuriam pamojavau, o jisai palinksėjo (?!?).

 

Kovo 28 d.

Laima sugalvojo, kad nori į „Jūratę“. „Jūratė“ yra vardas „Kauno undinei“, à la pirmajai Lietuvos boulingo salei, kurį daviau būdamas apsinešęs ir truputį girstelėjęs. Tada Laima spjovė per balkoną iš penkto aukšto ir numetė savo akinius. Čia prieš „Jūratę“, pas Rimgailę namie.

Bijau mokyklos. Jau 4 pamokas nebuvau lietuvių, o informatikoj kaži kada reikėjo pristatyt kaži kokias skaidres. Uh.

 

Kovo 29 d.

Nežinau, kas vyksta, bet einu iki Rotušės su midi dydžio kava (tik tokią „Caif cafe“ duoda su tais štampukais, o aš, aišku, subankrutavęs) pasitikt Rimgailės. Pažadėjo plotą, kur su Edviu galėsim nusidėjinėti (daug kartų). Perklausiau „Ray of Light“ ir nusprendžiau pirmą kartą mieste išsiimti ausines, pasiklausyti miesto. Miestas neturi ką pasakyti. Miestas serga. Pagal viešojo transporto reklamų rodiklius, užterštumas viršija normas kasdien. Be to, mes tiek tolerantiški, kad visokios fashionistos pradėjo rodytis viešai, kaip ir senbuvės fyfos, swegiukai su fikseriais, senutės su trečiojo dešimtmečio „Chanel“ kostiumėlių padišovkėm ir segėm su raudonos spalvos stiklais à la rubinais ir mažos mergaitės, kurios mano, kad viešoje vietoje rodytis su kasa ant viršugalvio yra priderama.

 

Balandžio 8 d.

Tingiu gyventi, tingiu judėti, tingiu eiti į mokyklą, tingiu kalbėtis su Edviu apie santykius, tingiu mesti svorį, tingiu nustot valgyti, tingiu taupytis pinigus, tingiu rašyti rašinėlį, tingiu baigti aprašyti Amazonę, tingiu daryti skaidres, tingiu filmuoti klipą, tingiu rašyti kalbą kažkokiai etikos filosofijos konferencijai. Tipo, galima sakyti, kad depresija grįžo. Tiesiog pavargau nuo visko, pavargau nuo nieko, žinot? Noriu į Ameriką, pamirkti dieną baseine, o tada eiti pažiūrėti, kaip gyvena mano Bazilikas bei Citrininė ir Šokoladinė mėtos, kurias pasodinau pirmosios viešnagės metu.

Teta buvo ligoninėje dėl aukšto spaudimo ir netgi man parašė, bet jaučiu, kad vis tiek manęs nekenčia.

Tiesiog uh.