Franzas K. ir kt.

Prabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Franzas K. pasijuto pavirtęs baisingu vabalu. Visi mes iš esmės esame kentaurai, slaptieji vabalai, tik kai kuriomis dienomis tai itin išryškėja. Reikia išgerti, pagalvojo jis, reikia atgauti ne tik jėgas, bet ir prekinę išvaizdą, gal kas štai užsigeis mane pirkti, kad paskui perparduotų turkų galeroms, o galerose visi turi būti kaip koks Robertas Redfordas.

Pinigų nebuvo, jie jau seniai investuoti žinom kur, tad Franzas K. paskambino penkioms merginoms, viena iš jų atvežė litrą resursų ir kažkokių banalių salotų. Kam tos salotos, tik ji viena ir žinojo, o Franzas K. tik dėjosi žinąs. Dėjosi talentingai, mergina nieko pavojingo nepajuto.

Kai atvažiuoja merginos, jos ne tik ko nors atveža, bet ir nori pasėdėti, netgi pagulėti, kas ne visada gerai, nes sukelia keistą priklausomybę, apie kurią įmanoma parašyti tik amfibrachiais. Taip ir buvo, pasėdėjo, pagulėjo, išėjo stovėdama kaip Eifelio bokštas, tvirtai dėliodama kiek pražergtas kojas, o Franzas K. pirmuosius gurkšnius nurijo dar horizontalus.

Filmo „Brazilija“ (rež. Terry Gilliam, 1985) filmavimo aikštelėje

Kaip būdavo gerai, kai turėdavau pinigų, galvojo Franzas K., dabar jų jau esu prisiskolinęs dviejų šimtų kilometrų spinduliu. O kadaise jų būdavo, pats skolindavau ar netgi – baisu pasakyti – duodavau. Vos nuėjus iki parduotuvės, ten subėgdavo lotofagai, kuriems reikėdavo „po litą“. Drąsesniems net po du. Duodavau, kitaip ir jie vabalais būtų pavirtę. Vienas nuolatinis interesantas sakydavo nebegeriąs, nes va jau ir nusiskuto. O nusiskusti yra tikrai rimta. Norėdavau duoti penkis litus, tačiau jis būtų nusipirkęs ne butelį alaus, o keturis ir vėl kurį laiką nebesiskutęs. Negerai, jo veidrodis man to nebūtų atleidęs, tad duodavau vieną.

Taip galvojo Franzas K., prabudęs dar vieną rytą iš neramaus miego. Ne, galvojo, reikia išgerti, nes neišgėrus pasaulis susiaurėja ir virsta kartuvių kilpa. Geriau jau būsiu nukryžiuotas ar suplėšytas arkliais.

Pinigų ir vėl nebuvo, visiškai neaišku, kur jie visi dingsta per valandą, tad Franzas K. pasiėmė turimą Gianfranco Ferre laikrodį ir nešė į lombardą. Lombardas nepriėmė, nesupranta lombardai tikrų dalykų, jiems tik auksas, bet juk savo dantų ten nepriduosi. O kadaise būdavo lombardų, kur galėjai užstatyti net vestuvinį kostiumą. Pagedo lombardai, galvojo Franzas K., galėtų jų verslą perimti picerijos.

Prisiminė vieną poetą sakius, kad pinigų trūkumas, siejamas su poreikiu išgerti, skatina kūrybines galias: ko tik neišsigalvoji tokiu atveju. Teko išsigalvoti, teko paskambinti net draugui, paskutinįsyk matytam prieš tik kalendoriams pavaldų laiko tarpą. Padėjo, draugas yra nepamainomai patogus atvejis, kalendoriai vėl galėjo tiksėti ant sienų (visi jie tiksi, vos girdimai), o Franzas K. nuėjo ir nusipirko.

Nuėjo sunkiai, beveik keliais, it eitų aplink stacijas, tokiais atvejais visada sunkiai eini, kojos tampa tarsi katedrų kontraforsai, bet nueini, nes reikia. Sunkiau pareiti, bet pareini, nes irgi reikia. Parsineši, ir kas tada? Vėl tas pats ar kažkas nauja?

Visada kažkas nauja, visada patiri, ko dar nepatyrei, o Franzas K. juk poetas. Poetai nepatirtus dalykus patiria kas dvi eilutės, net nieko nenusipirkę. Bet nusipirkus kažkaip saugiau, tuomet ir tas dvi eilutes parašai aukštai pakėlęs galvą, kuri šiaip jau kuris laikas gulėtų giljotinos krepšyje.

Nelabai seniai Franzui K. buvo atsitikęs labai nemalonus dalykas – nebesirašė. Tad jis nuėjo į neonais trykštančią parduotuvę ir nusipirko raudonus krokodilo odos batus, ir išsyk po to, žiūrėdamas į tuos batus, parašė septynis eilėraščius, nes batai labai įkvepia. Puškinas rašė, kad galima būti poetu, bet galvoti apie nagų grožį. Nagai Franzą K. ne visada įkvėpdavo, o štai batai – taip. Batai yra tarsi paukščiai, tik gerai, kad neskraido ir nečiulba.

O tada atsitiko kai kas. Izraelio Knesetas skyrė Franzui K. šimto tūkstančių šekelių premiją už jo neįmanomus pamiršti tekstus. Nukritus iš dangaus tokiai sumai, poetas kiek sunerimo, paskui nusipirko dar vienus batus, nes reikia iš kažko rašyti, ir galvojo, ar prie parduotuvių tvyrantiems lotofagams ilgesingomis raudonomis akimis galės atsiskaityti šekeliais. Gi žiūrės kaip ožka į afišą, anot Majakovskio. Na, jei kas, batus atiduosiu, pagalvojo Franzas K. ir parašė dar kelis eilėraščius, net daktiliniu rimu.

Bet juk ne, jis dar nusipirko tiek resurso, kad į jį, velkantį viską iš parduotuvės, kaip žaltys plaktuką, žiūrėdamos stojo visos mašinos. Atrodė, kad čia Ivanas Susaninas vėl veda lenkų armiją į pelkes. Banalu galvoti, kad žmogui pakanka tik batų, reikia ir ugninio vandens, o ir dešra plius sūris yra žmogaus draugai.

Grįždamas su šia nepakeliama našta jis kartojo Ernesto Hemingwayaus frazę: Write drunk, edit sober. Įdomu, kada bus tas sober, mąstė Franzas K., bet gal dar sulauksiu, keliasdešimt gyvenimo metų dar mano dispozicijoje. O kol kas – write.

Įdomu būtų pagyventi Lisabonoje, toliau mąstė Franzas K. Ko man ta Lisabona, sunku suprasti, tačiau kažkokie žmonės ir ten išgyvena, o jei taip, tai ir man gal reikia. Štai išgersiu ir pagyvensiu vidinėje Lisabonoje, žvelgdamas į azulejo plyteles. Kas nors ateis ir kalbins nesuprantama kalba, o kai taip, telieka šypsotis, šypsnys po šypsnio virstant paukščiais ir gėlėmis.

Ir tada Franzas K. išgėrė nemažą dalį resurso, užsigerdamas asilų šlapimu, rinkodaros specialistų apibūdintu pačiais gražiausiais žodžiais. Dešra plius sūris taip ir liko vieniši, nes kažkaip neprireikė, vidinė Lisabona nušvito visom vaivorykštės varsom, tačiau veiksmai pakirto ir kojas, ir rankas, ir strėnas. Galvos ne. Giljotina liko neaktyvinta.

Kaip čia yra, galvojo Franzas K., kas dvi savaitės pasaulyje išnyksta po vieną kalbą, o jei ir mano išnyks? Kaip aš tada rašysiu ir kas tai skaitys? Paukščiai ir gėlės? Tą jis galvojo visomis aštuoniomis savo kojomis šliauždamas į suprantamiems reikalams skirtą paralelinį kambarėlį. Paraleliniai pasauliai jau buvo savaime atsivėrę. Kai jie jau atsiveria, tai ilgai neužsivers.

Paskui vėl pasidėjo batus ant stalo ir, žvelgdamas į juos, parašė dar keletą eilėraščių, dabar jau jambais ir rimuodamas vyriškai: cak – cak. Jambai padeda žmogui išgyventi, galvojo Franzas K. Jie kaip traukiniai, jų nenustumsi nuo bėgių, jie veš ten, kur egzistuoja šviesa tunelio gale.

Išgėręs Franzas K. niekada netapdavo agresyvus, nors analogiškoje situacijoje kai kurie jo draugai virsdavo kriviais su kirviais ir pakankamai priskaldydavo malkų. Atvirkščiai – jis labai pamildavo pasaulį, jo žmones ir net vabzdžius. Jis tam pasauliui mėgdavo skambinti, nesvarbu kam, kad tik kas atsilieptų. Atsiliepdavo, tuomet Franzas K. paskaitydavo kečujų meilės lyrikos arba kažką savo, nes ir pats buvo slaptasis indėnas, skaitydavo ilgai, tad sąskaitos už telefoną ateidavo šešių metrų ilgio ir mokėjimo kortelė net spurdėdavo nuo nenusakomų kančių.

Kadaise jis yra turėjęs žmoną, dar ir dabar ant jo piršto likęs vestuvinis žiedas iš juodo volframo karbido su aukso juostele aplink. Auksas yra banalus, galvojo Franzas K., kasdien žvelgdamas į savo žiedą. Apie auksą rašė beveik visos knygos, o apie volframą turbūt nė viena, nors tai tvirčiausias žemės metalas. Bet žmona, nepriklausomai nuo žiedo tvirtumo, nutolo, lyg būtum pažiūrėjęs į ją pro apverstus žiūronus, priartėjo kitos merginos, įvairiaplunksniu klegančiu būreliu. Žmonos jis pasiilgsta, tačiau tuo pasiilgimu, kuriuo ilgimasi baroko epochos ar, tarkim, prerafaelitų. Panašiai ilgimasi tik vaikystės.

Kas apskritai yra ta meilė, galvojo Franzas K., vėl žvelgdamas į gulinčius ant stalo batus. Kodėl vienu atveju ji gali tęstis ne trejus metus, o dvidešimt penkerius ir ilgiau, o kitu atveju ji ima ir pranyksta be pėdsakų? Štai mylėjai merginą, žudeisi dėl jos beveik tiesiogine prasme, o staiga meilė ištirpo kaip cukrus arbatoje ir mergina tapo „nebyliosios daugumos“ dalimi. Galvok tu apie ją, negalvok, tačiau ji jau ištrintas SMS’as. O štai kita, kurią vis palikdavai, nuolat išnyra vėl ir vėl ir vis iš naujo žodis tampa kūnu. Ir tas kūnas su laiku tampa plienu, volframo karbidu. Kaip čia yra, balsu mąstė Franzas K., kalbėdamasis su batais. Batai nelabai ką atsakė, tad Franzui K. pasidarė dar neaiškiau.

Jau neberašė eilėraščių, kartais jie tampa itin atgrasūs, eilėraščiai yra agresija, kas trečioj eilutėj napalmas. Pažiūrėjo pro langą ir pamatė, kad lyja dar ne itin smarkiai, tuomet nuėjo ir užsiplikė arbatos, joje ištirpusi gulėjo jau minėta mergina. Graži mergina, galvojo poetas, jos burna kvepėdavo kaip jazmino krūmas, o jos kūnui aprašyti neužtektų ir jaučio odos. Ir ji pati gi kažką parašiusi, kažkas tai skaitė, net recenzavo. Tai kodėl ji negrįžtamai ištirpo ir dabar turiu vis išmaišyti ją šaukšteliu?

Kaip čia yra, galvojo Franzas K., jau nebeturėdamas temos galvojimui, tik šį amžinąjį klausimą. Apsiavė visus keturis savo nebyliuosius batus ir išėjo į miestą, kurio nekentė dar nuo to laiko, kai įgavo galimybę ką nors mylėti, o ko nors nekęsti. Mieste beveik jau nebelijo, tad lijo gretimuose miestuose, kurie Franzui K. nelabai rūpėjo, išskyrus, žinoma, Lisaboną. Mieste buvo jauku, tarsi visi žmonės būtų kažkur išvažiavę, o paukščiai parskridę.

Kad tik vėl nenusipirkčiau batų, eidamas galvojo Franzas K., kad tik vėl nenusipirkčiau. Bet nusipirko. Ir ne vien batus, bet ir keletą peilių, vien tam, kad galėtų palaikyti rankoje. Rankoje gi reikia ką nors laikyti, kitaip kam ta ranka.

Parėjęs paskaitė mokslo žurnalą, kur mokslininkai aiškino, kad mus sudaro ne tik atomai, bet ir tarpai tarp atomų. Jei jų nebūtų, visa žmonija galėtų tilpti į cukraus kubelio dydžio erdvę. Mat kaip įdomu, galvojo Franzas K., vadinasi, ir mano batus, ir mano degtinę beveik šimtu procentų sudaro tarpai. Aš aviu ir geriu tarpus, faktiškai – tuštumą. Paskui atsuko gėrimų kamštelius, nes taip reikėjo. Išgėrė nemažai tuštumos. Užmigo vėlai ir sapnavo keleto senų filmų baigiamuosius titrus.

Ir kitą rytą, prabudęs iš neramaus miego, pasijuto pavirtęs baisingu vabalu.