Eilėraščiai

–

namas priešais – 21 langas,

3 TV antenos.

vijoklis per vidurį – kaklaraištis.

pirmajame aukšte gyveno tokia dovilė:

šokinėdavo gumą, kramtydavo gumą,

suspigdavo vien nuo mintyse ištarto žodžio „pelė“.

 

sidabriniai automobiliai priparkuoti kieme –

mėsingi rotveileriai,

apsikosėję miesto dulkėmis.

 

vieną iš jų aš užvesiu

ir važiuosiu karaliaus m. prospektu,

60 km/h, dešiniąja kelio puse:

tolyn, per tiltą,

aukštyn, tiesiai,

žemyn

ir t. t., ir pan.

važiuosiu tol, kol surasiu namą

su 21 langu ir 3 TV antenomis.

 

jame gyvena dar viena tokia dovilė ir gumą kramto –

laiko pelei šokinėjant ir graužiant metus.

 

 

–

Jacques-Fabien Gautier d’Agoty. Nudirtas angelas. 1746

arbatinių pilvai anksčiau būdavę erdvūs:

porcelianiniai, iš gerų medžiagų.

laisvas kritimas arbatžolėms – garantuotas.

dabar arbatiniai yra toks aparatas:

plastikinis korpusas

ir stūmoklis,

skirtas supresuoti, sustumti į vieną krūvą žemyn krentančiąsias.

klierikai ir ne tik jie apie eutanaziją diskutuoja:

„už!“ – „prieš!“

„prieš!“ – „už!“

o mes kas rytą įvykdome nuosprendį arbatžolių šokiui.

 

–

ką varnos randa smėlyje?

kriauklelių

pamestų auskarų

pakabukų

nuorūkų

vaiko šūdukų

danties gabaliuką

kamščių nuo vieno ar kito gėrimo (dominuoja šampanas)

šokolado

graužtukų

krokso korpusą

sumuštinių kąsnelių

kremo Q10 lašelių

maudymosi kostiumo dalį

raidžių iš žurnalų

smėlio pilių griuvėsių –

o tai yra tas pat smėlis,

kuriame varnos nuolatos kažką randa.

 

jeigu rastus daiktus varnos praryja,

esu rami:

visi daiktai saugiai guli juodose kranksinčiose saugyklose.

 

(P. S. turint omenyje, kad paukščiai daug laiko praleidžia aukštyje, tarsi tiktų skambiai pridurti: „…guli juodose kranksinčiose saugyklose arčiau dievo.“

P. S. S. o kas, jeigu aš dievo nesuvokiu esant danguje, o manau jį / ją esant visur? tuomet reiktų pabaigti: „…guli juodose kranksinčiose dieve“?)

 

net jeigu varnos nepraryja smėlyje rastųjų daiktų,

jie vis vien saugiai guli dieve.

 

–

paukštis išsirietęs,

pilnas burbulų melodingų –

buteliukas skysto muilo.

nusiprausiu jo giesmele 21 val. 42 min.

 

–

kai ima žydėti tos mėlynos uodegos,

tie mikrofonai,

kokardos

– turbūt vadinasi lubinai? –

maždaug apie birželį,

vasaros išvakarėse,

mes imam tvarkyti skyrybų popierius:

trinti

trankyti

parašų, padėtų ant kažkada išsakytų svaigių priesaikų.

dienos ilgėja,

kas minutę kasdien:

ilgina dilgina nervus.

 

aš prie upės viena.

 

ne viena!

su tuo, kuris gavosi iš kiaušinių, miltų ir cukraus.

 

suklykia antis –

pyragas pabyra į šipulius.

skruzdės supuola rinkti –

pyragas kaip ketinimas išsisklaidė.

 

ir aš vėl sukandusi dantis eisiu

iki kitų metų,

ta turbūtlubino uodega kartu sliuogsim.

 

vaipos mėlynas kuodas,

šaiposi mikrofonas –

neryžtą įgarsina.

 

 

–

 

žolė peraugusi du sprindžius.

erkės posėdžiauja.

palei trauklapį jų pirmininkas,

gavęs pavasario galių,

išrinktosioms perduoda enc. ir laim. nurodymus.

farmacininkai kabina reklamines iškabas,

skiepai įsiaudrinę poliklinikose už parankės griebia:

ei ei ei!

kartu su padidėjusiu skenduolių skaičiumi minėti pavojai

pavasario veidą bjauroja:

lyg gandras,

lieknasis naujakurys,

prie kojų turėtų pritvirtintą britvą

ir skrisdamas pažeme įpjautų nuogąstavimo žaizdą.