Dvi knygos

Kūniški tekstai ir jausmų istorijos

Artūras Tereškinas. Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai. Monografija. K.: Kitos knygos, 2013. 202 p. 

Artūras Tereškinas Lietuvoje yra toks truputį Slavojus Žižekas – turiu omenyje jo populiarumą, skaitytojų auditoriją ir rašymo stilių. Knygos „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ pasirodymas taip pat nebuvo praleistas pro akis, pradedant provokuojančiu pristatymu sausakimšoje salėje (knygą reklamavo benamiai ir kiti marginalai) ir baigiant recenzijomis bei prieštaringais pokalbiais feisbuko grupelėse. Tai jau daug, turint omenyje dažniausiai vangias reakcijas į tekstus ir dialogo apie juos trūkumą viešajame diskurse.

O viskas prasidėjo beveik prieš dvidešimt metų, kai pasirodęs tekstas apie falologizmus Maironio poezijoje sukėlė skandaliuką tarp akademikų (autorius užsitarnavo išsišokėlio vardą ir veržlesnių studentų pagarbą). Praėjusiais metais išleistoje monografijoje Tereškinas ir vėl provokuoja – homofobus, snobus, konservatorius, gyvenančius taip, tarsi pasaulyje dar nebuvo gimęs Michelis Foucault; kai kuriuos kairiųjų pažiūrų šalininkus (gaila, daugelio jų reakcijos taip ir lieka feisbuko komentaruose).

Monografijoje naudojamas autoetnografijos metodas, kuriuo popkultūros reiškiniai analizuojami susiejant su pačiu tyrėju – kokie jo interesai ir emocijos sutampa su tyrinėjama kultūra. Neįprasta ir netgi truputį drovu, kai autorius drąsiai rašo apie savo paties santykį ne tik su klausoma muzika, kuri kartais pravirkdo, bet ir su savo kūniškumu. Tekste apie vyriškumo protezus lietuviškuose serialuose autorius bravūriškai analizuoja savo paties vyriškumą: „Aš miegojau su nemažai žmonių, moterų ir vyrų. Žinoma, nepralenksiu sekso galiūnų, tačiau mano žudantis vyriškumas kaip neišdildomas randas: kartais net trys sekso partneriai per dieną. Po sekso ilgai stovėdavau duše norėdamas nusiplauti svetimo kūno kvapą, nes kvapai mane erzina. Kūnus ir veidus užmiršdavau jau kitą dieną, nors kvapą prisimindavau dar ilgai. Jo kūnas kvepėjo tarsi eglišakiai, kurių buvo gausiai barstoma per laidotuves Žemaitijoje. Jos kūno kvapas – kaip pelkės karštą vasaros dieną, o tiksliau – kaip vyriškų Narciso Rodriguezo kvepalų „For Him“. Svaigsta galva“ (p. 71). Būtų galima ginčytis, ar tikrai tie eseistiniai inkliuzai, pradedantys kiekvieną skyrių, organiškai sukimba su tyrimo objektais ir padeda juos geriau suvokti skaitytojui. Sakyčiau, tos dalys veikia tarsi žiūrėjimas pro rakto skylutę į patį autorių, tarsi savo atvirumu jis pats pretenduotų į popkultūros stilistiką.

Knyga sudaryta iš septynių skyrių. Pirmajame Tereškinas nagrinėja kentėjimo rinką ir skausmo terapiją laidoje „Bėdų turgus“. Šis skyrius pasirodė gana akivaizdus, norėjosi daugiau pavyzdžių (kad ir apie laidą „24 valandos“), kurie būtų galėję lemti platesnius apibendrinimus, ne vien tik apie skausmo pardavimą ir mėgavimosi juo įprotį. Antrajame nagrinėjama įžymybių kultūra ir jos bruožai Lietuvoje, padaromos įdomios išvados apie Lietuvos ir Vakarų įžymybių skirtybes bei žiūrovų santykį su jomis. Trečiajame skyriuje pateikiamas vyriškumo tyrimas lietuviškuose serialuose pasirodė jau pažįstamas iš autoriaus ankstesnių tekstų apie maskulinizmą.

Paminėtuose skyriuose pagal pateiktus pavyzdžius daromos gana akivaizdžios išvados, o ketvirtasis ir penktasis – patys netikėčiausi. Autorius kalba apie pornoeleganciją, kuriai atstovauja „Olialia pupytės“. Jis teigia, kad „feministiniai riksmai“, jog pupytės menkina ir žemina moteris, yra klaidingi. Pasak jo, jei „Olialia pupyčių“ kūnuose ir įmanoma įžvelgti moters paniekinimo, tai yra akivaizdus saviniekos maskaradas, kuriame nei moters dvasingumas, nei individualumas nėra svarbūs. Visai tai tėra „mėsos principas“, kuriam nesvarbu nei lytis, nei amžius, nei socialiniai statusai. Manau, kad iš dalies prieštaravimas kyla tarp to, ką autorius vadina seksualiniu maskaradu bei monstriškumu („pagal fonogramą žiopčiojančios moterys-monstrai su didžiulėmis, akivaizdžiai silikoninėmis krūtimis, kolageno ar kitų medžiagų pripumpuotomis lūpomis, ryškiu įdegiu nudažytais kūnais – gąsdinančios ir kartu viliojančios“, p. 107), ir to, kaip tą galbūt supranta panašumo į tas merginas siekiančios kitos moterys bei pačios „pupytės“ – Lietuvoje tai nėra maskaradas, nes šie „kostiumai“ dėvimi rimtais veidais ir konstruojami tarsi sėkmingesnio gyvenimo bei sėkmingesnių santykių pažadas.

Penktajame skyriuje kalbama apie Džordaną Butkutę – pertekliaus moterį. Konstatuojama, kad Butkutės gyvenimo būdas taip pat esąs moteriškumo maskaradas, leidžiantis kitiems matyti, koks jis dirbtinis ir suvaržytas. Dainininkė savo pertekliaus troškimu tarsi mėginanti pranešti, esą besaikiai malonumai – nesąmoningas pasipriešinimas socialinei kontrolei. Prisirišimas prie tikėjimo, kad esame verti geresnio gyvenimo (kurį atspindi nesaikingas vartojimas), padeda mūsų gyvybiniam varikliui suktis. Tai, žinoma, įdomi išvada, tačiau nepalieka jausmas, kad visa tai manęs asmeniškai neįtikina. Be to, lyginimas su Madonna taip pat neatrodo adekvatus vien jau dėl to, kad Butkutė jokios visuomenės normas griaunančios žinios (be neriboto vartojimo, susinaikinimo ir kilimo) neatnešė ir patriarchato neprovokavo.

Šeštajame skyriuje autorius eseistiškai pateikia šlaistymosi po Vilnių ypatumus – miesto popkultūros aspektu. Įvedami du lietuviškame diskurse nauji terminai: „žydroji teorija“, pakeisianti žodį queer, ir „kreisavimas“ – cruising. Žodis queer Vakaruose kadaise buvo paniekinamai vartojamas apibūdinant LGBTQ asmenis; vėliau, pačios LGBTQ bendruomenės pasisavintas, šis terminas prarado neigiamą atspalvį. Gražu, kad ieškoma ir lietuviškų atitikmenų, tačiau žodis „žydras“ Lietuvoje dažniausiai vartojamas gėjams, taigi nėra labai tikslus apibūdinant LGBTQ, ypač turint omenyje, kad queer terminas yra kur kas platesnis. Septintajame skyriuje kalbama apie teorijos panaudojimą ir kuo ji padeda tyrinėjant lietuvišką popkultūrą.

Džiugu, kad Tereškinas domisi lokaliais reiškiniais, geba rašyti įdomiai, įtaigiai ir asmeniškai. Skaitytojai pratinami prie naujų tyrinėjimo prieigų, stebinami netikėtomis įžvalgomis, o autorius rašo puikiu stiliumi – tad belieka laukti juokais ar visai rimtai pažadėto romano.

 Apelsinai 2

Jeanette Winterson. Kam būti laimingai, jei gali būti normali? Romanas. Iš anglų k. vertė Aušra Simanavičiūtė. K.: Kitos knygos, 2013. 222 p.

Jau pirmąjį šios apžvalgos sakinį norisi pradėti žodžiais „kaip gaila“. O gaila dėl to, kad antroji Winterson knyga lietuviškai yra būtent ši. „Apelsinai nėra vieninteliai vaisiai“, išversta prieš porą metų, intrigavo sugestyvia autobiografine istorija ir neblogu stiliumi, o šioji yra tarsi apdžiūvęs pyragėlis, į kurio vidų prikaišiota popierėlių su sentencijomis.

Trumpa priešistorė: romane „Apelsinai nėra vieninteliai vaisiai“ pasakojama apie religinės fanatikės šeimos įvaikintą mergaitę, iškentusią traumines patirtis (pavyzdžiui, velnio varymą dėl to, kad yra homoseksuali). Vėliau, būdama šešiolikos, ji pabėga iš namų, mokosi Kembridže ir parašo savo pirmąjį romaną, šis pelno jai pripažinimą Anglijoje ir už jos ribų. Kartais atrodo, kad rašytojas, kad ir kiek knygų parašytų, visada pasakoja vis tą pačią istoriją. Tai galioja Winterson atveju – ankstyvosios patirtys, giliai įsirėžusios į kūrybą, driekiasi tarsi šleifas ir prasiveržia net trumpuose interviu, kuriuos duoda jau subrendusi, daug gyvenime mačiusi ir pasiekusi moteris.

Romane „Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“ primenama pirmosios knygos parašymo istorija, dar kartą permąstomas siužetas, ištraukiant iš atminties naujų faktų ir papildant jau papasakotas detales. Su-žinome, kaip autorė gyveno, kai išleido knygą, ir kaip pagaliau susitiko su savo biologine motina. Šis autobio-grafiškumas pasiteisintų, jeigu Winterson nedaugiažo-džiautų ir vengtų tokių banalybių: „Kiekviena knyga – tai raštelis butelyje. Atkimšk jį“; „Siekti laimės – ne taip lengvai apčiuopiama, tai trunka visą gyvenimą ir nėra sutelkta į tikslą“ ir t. t.

Gaila, nes skaitant šią knygą tarsi nematyti tos Winterson, kuri per daugelį metų ištobulino savo rašymo stilių; lyg knyga tiesiog būtų užstrigusi vietoje ir virtusi prastesne pirmosios reprodukcija. Žinoma, pasakoti ir kurti galingus vaizdus rašytoja sugeba. Taip pat ir charakterizuoti veikėjus, tokius nepaprastai keistus, nors pasiskolintus iš realybės.

Skaitant tikrai buvo galima atrasti stiprių epizodų, vis dėlto nepaliko įtarimas, kad autorė naudojasi literatūra kaip terapija, nė nesistengdama būti originalesnė. Tad knygos pasirodymas buvo svarbus kaip galutinis sąskaitų su skaudžia autobiografija suvedimas ir realijų pavertimas fikcija. Nuoširdumas kartais paperka skaitytojus, nesiginčysiu.