Apie duoną ir Viešpaties žodį
Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė VIEŠPATS, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas buvo tavo širdyje, ar tu laikysiesi jo įsakymų, ar ne. Jis darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, kurios nei jūs, nei jūsų protėviai nežinojote, idant tave pamokytų, kad žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kad žmogus gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES lūpų.
Saugokis, kad tavo širdis neišpuiktų, užmiršdama VIEŠPATĮ, savo Dievą, išvedusį tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų, vedusį tave per plačią ir baisią dykumą, pilną ugningų žalčių ir skorpionų, – išdegusią ir be jokio vandens žemę, – davusį tau vandens iš titnago uolos ir maitinusį tave mana, tavo protėviams nežinomu maistu.
Įst 8, 2–3. 14b–16a
Pamaniau, kad ši dvasingumo pamoka iš Pakartoto Įstatymo knygos gali būti taikoma ne tik Kristaus Kūno šventei, bet ir šiaip vasarojančiam žmogui. Tolminkiemio klebonas Donelaitis, andai skaičiavęs ir lyginęs savo parapijiečių nuodėmes ir dorybes skirtingais metų laikais, dabar būtų suglumęs: vasara jau nė iš tolo nėra anie alinančių darbų mėnesiai, sulaikantys žmogų nuo bedieviškų kvailiojimų ir pasileidimo. Alus, ne prakaitas, nūdien aplieja mieste ir sodžiuje. O štai dar ir Joninės atūžia. Dvasinių vertybių puoselėtojui vasaras tenka atlaikyti sukandus dantis lyg kokią gamtos negandą. Bažnyčioje graudžiai vinguriuoja maldos už poilsiautojus, kad jie, girdi, nepamirštų pakelti akių į dangų.
Mozė, mokydamas savo tautiečius, nemini metų laikų ar atostogų. Bet ir čia yra tam tikri laikotarpiai, aiški perskyra tarp buvusių vargų, išbandymų ir dabartinės gerovės, kurią lydi įvairūs dvasiniai pavojai. Biblijoje gausu perspėjimų saugotis užmaršios ir todėl nedėkingos, nepasitikinčios širdies. Kad tokia liga ar yda tikrai reali, vėl užtektų apsidairyti aplinkui. Senojo Testamento pranašai, praradę viltį pakeisti žmogų, guodėsi, kad pats Dievas galų gale sukurs žemėje naują širdį ir naują dvasią. Tiek anuo metu, tiek dabar savo naudai „širdies užmaršumu“ sumaniai žaidžia politika ir verslas. Atmintis Biblijoje yra etinė sąvoka, todėl tiek daug nerimaujama dėl jos praradimo. Ne Dievas ar jo garbė nukenčia nutraukus atminties grandinę, bet pati žmonių bendruomenė pasmerkia save klystkeliams ir dvasios aklumui.
Girdėta ir nuobodu. Bet tai dalis Pakartoto Įstatymo teologijos. Visokiais pavidalais ir per visokius pavyzdžius siūlyta ir tebesiūloma kaip vaistas nuo daugelio blogybių. Tautos išlaisvinimo įvykis, apie kurį telkiasi Pakartoto Įstatymo knygos žinia, laikytas svarbia priežastimi įžvelgti lemtingas paraleles ir gauti amžių patikrintos išminties porciją. Dykuma, keturis dešimtmečius trukusios klajonės į Pažado žemę, alkis, nuovargis ir sočios vergovės pagundos, stebuklinga mana iš dangaus, dvasinė trumparegystė ir nedėkingumas, pagaliau naujo gyvenimo slenkstis – viskas, rodosi, kaip pirštu į akį. Galingas pasakojimas, kurį turėtum kartoti ir kartoti, kad būtum ne tik laisvas, bet ir patenkintas, atpažįstantis Dievo pirštą, kai ko išmokęs. Kodėl nei anksčiau, nei dabar tie dalykai mūsų ausims neviršija eilinio bažnytinio moralizavimo, anų beviltiškų prašymų atversti nedvasingus poilsiautojus?
Žmogus yra gyvas ne viena duona, žmogus gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties lūpų. Šis sakinys, vienas žinomiausių biblinių aforizmų, atsiduria pačiame Mozės pamokslo centre tarsi svarbiausias argumentas už nuolankią ir dėkingą širdį. Du krantai susijungia: buvusi išbandymų, nelaimių patirtis ir naujos, gerovę žadančios ateities horizontai tampa viena, nes viskas priklauso tam pačiam šaltiniui. Turėtume perskaityti čia užuominą, kad Viešpats saugo nepadalytą ir nesupriešintą žmogaus gyvenimą, visus jo etapus, ieškojimus, lūkesčius. Deja, šios geros ir švarios eilutės, Dievo palaiminimas žmogui, einantis pirma bet kokių aplinkybių, ilgainiui tapo prakeiksmu ir grasinimu. Biblinis autorius nesukiršina duonos ir Dievo žodžio, vadinamųjų materialių ir dvasinių dalykų, žmogaus gerovės ir dieviško įstatymo. Hebrajiškame tekste netgi nėra nuorodos į žodį, kalbama tiesiog apie kiekvieną dalyką, apie visa, kas išeina iš Dievo burnos ar lūpų. Daiktavardis žodis atsiranda tik Septuagintoje, graikiškajame Senojo Testamento vertime, galbūt siekiant patikslinti ar sukonkretinti Dievo burnos turinį. Nežinia, kiek dėl to kalti vertimai, bet vėliau paplitęs šio sakinio interpretavimas ir pritaikymas iš palaiminimo virto grėsmingu kumščiu kiekvienam, kuris pirmiau paprašo duonos, ne katekizmo. Taip, evangelinėse gundymų scenose, atmesdamas velnio siūlymą akmenis paversti duona, Jėzus pažodžiui cituoja Pakartoto Įstatymo knygą. Bet nejaugi norėta pranešti, kad visi, užsiminę apie duonos alkį, bus verti atmetimo kaip piktoji dvasia?
Nesunku įsivaizduoti, ką sukurtume savo pasaulyje, jei virš labdaros valgyklų būtų parašyta, kad žmogus gyvas ne vien duona, o vietoj sriubos vargšai gautų po šventą paveikslėlį. Arogantiška veidmainystė, kuri supriešina duoną ir Dievo žodį, yra didesnis dvasingumo priešas negu vasariniai alaus upeliai.
Spekuliuoti šioje vietoje tariamu dvasinių dalykų viršumu turėtų neleisti ir ta aplinkybė, kad pasakojama apie dykumoje žmones maitinusį Dievą. Galima vienaip ar kitaip aiškinti manos kilmę, tačiau tai yra maistas, ne dvasingi pamokymai. Mana, kaip ir žodis, išeina iš Viešpaties burnos, nes iš ten išeina visa, kuo gyvas žmogus. Raudų knyga, ieškodama atsakymo, kodėl Dievas leido parblokšti ir kankinti savo mylimąją Jeruzalę, pasako dar daugiau ir giliau: iš Aukščiausiojo burnos ateina gera ir bloga. Tik tas Dievas, kuris parodo savo rūpestį ir duoda žmogui duonos dykumoje, paskui kviečia nuolankia ir dėkinga širdimi priimti visa, kas kyla iš jo šventos valios. Mana visuomet bus Dievui įmanomos neįmanomybės simbolis. Ir jeigu dykumoje buvo leista gyventi be jokių žmogiškų prielaidų, tai kodėl turėčiau suabejoti, kad ir toliau viskas iš jo burnos kažin kokiu būdu ves į gyvenimą?
Ačiū Dievui, miesto žvirbliams negalioja nei Biblijos citatos, nei rypavimas dėl sugedusių vasaros papročių. Jie turbūt gauna visų gatvės kavinių adresus ir noriai dalijasi tarp savęs ta informacija. Vos spėji nutūpti prie stalelio ir gurkštelėti kokio skystimo, o tas pilkasis brolis sparnuotis jau šalia, kraipo galvą ir ragina užsisakyti ko valgomo. Sakau jam, kad nieko nebus, net primenu Viešpaties išmintį, kad mes vertesni už tūkstantį žvirblių. Bet gretimais, žiūrėk, kas nors jau gnaibo kasdien vis brangstančią bandelę ir žeria po snapu auksinius trupinius. Tikrai auksinius. Pagal Įstatymą, kuris kartosis.
-tj-
