Tarpinis variantas
Grandinėlės saugiai keletą metų gulėjo mažame porcelianiniame puoduke, iš kurio seniai niekas nebegėrė kavos (užklydusiems svečiams išdėliodavau kitus, kaip man atrodė, gražesnius ir patogesnius indus). Auksinė ir sidabrinė – abi pertrauktos į dvi dalis, abiejų ta pati liga, abi netinkamos nešioti. Kaklo puošyba įmantriais vėriniais arba šilko skarelėmis ir juostomis būtų kita tema. Grandinėlės kantriai laukė savo valandos – taip eilėje ligonis laukia priėmimo pas gydytoją: talonai bus tik po mėnesio, bet ne rytoj, ne dabar. Mėnesiai nejučia virto metais. Jas prisimindavau tik tada, kai reikėdavo pridengti kaklą (keista, bet plonyčiai metalo siūleliai kažkokiu magišku būdu padėdavo apsiginti nuo įžūlokų žvilgsnių, bandymų tyrinėti mano kūną ir sielą). „Kūnas sensta, siela ne“, – sakau visiems, kuriuos sutinku po ilgo nesimatymo, kai net ir nunerdama akis spėju užfiksuoti veiduose atsiradusius naujus griovius ir griovelius, raukšles ir raukšlytes – anties ar vištos kojelėmis sąžiningai išvaikščiotus skruostikaulius ir paakius. Kažkodėl visi pritaria. Tikriausiai ir patys jaučia nepageidaujamas kūno metamorfozes: virtimą į sraiges, miltuotas, pilkas naktines peteliškes, kurių sparnai nutriušę ir trupa tarp pirštų. Būtų galima išvardinti ir daugiau gyvūnų, bet juk jie dėl tokių asociacijų nekalti. Kai vis dėlto vieną dieną abi grandinėles įsimečiau į rankinę ir jau stovėjau tamsokoje patalpoje prie juvelyrės langelio, labiausiai bijojau išgirsti klausimą, kas atsitiko papuošalams. Ačiū Dievui, juvelyrė buvo viskam abejinga: skaičiams, kuriuos užrašė pasvėrusi grandinėles, grąžai, mano balsui, net įsiveržusiam tarsi viesulas nekantriam klientui – jis nervingai prakaituotame delne gniaužė ir maigė žiedą su iškritusiu brangakmeniu. Visiška meditacija. Įlindimas į savo kiautą. Kontaktas tik per langelį – ir saugu, ir patogu.
Ryto Jurgelio nuotrauka
Mano prancūzų buldogo, kuris labiau priminė kitos veislės šunį, įprotis pasitikti namiškius šokinėjant iš džiaugsmo nieko gero nežadėjo nei pėdkelnėms, nei, kaip jau supratote, papuošalams. Atrakinusi duris, stengdavausi neužmiršti, kad lenktis ir glostyti geriausio žmogaus draugo negalima. Reikėdavo išlaukti keletą šuolių į viršų ir mosikavimą letenomis. Trečias kartas jau būdavo nepavojingas, nes mano šuo, kaip ir dera širdininkams, pradėdavo dusti, tada mes jį ramindavome ir liepdavome nerodyti jokių emocijų. „Pati kalta“, – pasakė man vyras, kai ištiesiau ranką su sutraukyta auksine grandinėle. Kai po savaitės pasikartojo tas pats ir mano saujoje jau buvo sidabrinė grandinėlė, nutariau apie praradimą neprasitarti. Nutylėjimas turėjo ir kitą potekstę – sutraukytos grandinėlės tapo trūkinėjančio gyvenimo simboliu. Mažytė grandinėlės detalė į visumą jungė man artimus žmones, daiktus, augalus (net po mano langais žydėjusią ir šiemet nukirstą ievą) – viską, prie ko prisiliečiu, kas dūla ir nyksta kartu su manimi arba be manęs. Nutylėjimas – bandymas išsaugoti negrįžtamą virsmą, apsimetimas, kad viskas yra gražiai ir tvarkingai sukabinta ir surikiuota. Papuošalų saugojimas porcelianiniame inde buvo pasaulio tvarkos užtikrinimas. Paskui dvi nutrauktos grandinėlės tapo šuns priminimu – vieną naktį jo širdis sustojo miegant, nereikėjo net du kartus stryktelti į viršų.
Kai pagaliau pasipuošiau kaklą kiek sutrumpėjusia grandinėle, įsivaizdavau, kad vėl viską sulipdžiau, sudėliojau, surikiavau į lentynėles, suvaldžiau sąmonės ir pasąmonės srautus. Vis dėlto tenka nuleisti galvą prieš psichologus ir psichiatrus, jie baigia į smegenų vingius įkalti mintį, kad kiekvieno reiškinio priežastį galima rasti vaikystėje. Na taip, būdama maža dėl blizgučių alpėte alpėjau. Pas kaimynę atvažiuodavo dvi giminaitės. Provincijos miestelyje, kur beveik visi gyventojai tvirtomis proletariato gretomis žygiavo į dar šviesesnę ateitį, vogdami iš fabriko siūlus ir megzdami abejotino grožio, bet nešančius pelną sijonus ir kojines, auksiniai papuošalai buvo ženklas, kad esi šio to vertas. Kaimynės giminaitės buvo turtingos ir gražios, jų suknelės gėlėtos ir šviesios. Neapsikęsdami, kad moteriškės iškrenta iš pilkos kasdienybės konteksto, suaugusieji atvykėlėms prilipdė pravardes – vadino Inteligentėmis. Visos mergaitės joms pavydėjo, svajojo užaugusios tokiomis pat poniomis būti. Mes trys, neišskiriamos pradinės mokyklos draugės, nusprendėme, kad atėjo metas ir mums keistis: nutarėme atsisakyti žaidimų su vaikėzais, nebesikarstyti po medžius. Kažkuri sugalvojo, kad iš pradžių reikia išmokti inteligentiškai valgyti. Nelabai supratome, kas tai yra. Pirmas žingsnis tobulybės link – išbandymas su saldainiais, nes ką tik buvome gavusios po „Voveraitę“. Užduotis atrodė paprasta ir lengva – mažyčiais kąsneliais atsikąsti skanumyno ir jį lėtai kramtyti. Lėtai, lėtai… Jausti riešutų skonį. Lėtai ir elegantiškai. Kiek pamenu, aš pirmoji neiškenčiau ir beveik visą saldainį susikišau į burną – taip skaniau, tik taip galima mėgautis gyvenimu, vaikyste, laisve! Ką gali reikšti grūdeliai! Pagundai pasidavė ir mano draugės. Mūšis buvo pralaimėtas. Iliuzijos ir viltys kaip išsprūdęs iš rankų neužrištas oro balionas sekundę kilo į viršų ir čia pat skuduro pavidalu tėškėsi žemėn. Vėliau mano viską žinanti sesuo be jokios ironijos paaiškino, kad, šiaip ar taip, mums nelemta tapti inteligentėmis, nes tikrieji inteligentai būna tik trečioji karta – ir tik tada, jeigu jų tėvai ir seneliai būna baigę aukštąsias mokyklas – visi kišenėje privalo turėti diplomą. Taip man buvo užtrenktos durys į inteligentų pasaulį. Dabar ruošiu dirvą savo vaikui. Saldainius valgyti išmokau. Lėtai, lėtai. Stengiuosi sukramtyti kiekvieną mikroskopinę dalelytę.
Tarpinis variantas, kai pagalvoji, nėra jau toks blogas. Vieną dieną gali priartėti prie brangakmenio – jo akinantis spindesys nušviečia ir tavo pilką pavidalą. Tiek ir tiek karatų, toks ir toks atspalvis. Nors ir ne soste, bet šalia jo: matai visų palydų lankstymąsi, girdi fanfarų – kas, kad ne tau – dieviškus garsus. Ir apima tokia saldybė! Bet gali būti ir atvirkščiai – atsiduri vos ne bedugnėje, nematomoje pusėje. Pavyzdžiui, šalia grandinėlės užsegimo. Tačiau tada tu gelbsti pasaulį – įsitempęs laikai brangakmenių svorį, savo pusbrolius ir pusseseres, artimus ir ne tokius artimus, svetimus ir ne tokius svetimus žmones. Jeigu jau reikėtų kalbėti rimčiau, vis dėlto tektų prisipažinti, kad, iškritę iš gimtosios terpės, atsidūrę prie bedugnės krašto ar pakilę iki neregėtų aukštumų, jaučiamės nesmagiai. Taip nutiko ir man vienoje kelionėje. Kartu su sūnumi viešbutyje laukėme, kol visi autobuso bendrakeleiviai gaus raktus ir išsiskirstys po savo kambarius. Kadangi kiekvieną naktį praleisdavome vis kitoje vietoje, kambarių jau buvome regėję įvairių įvairiausių. Norėjosi tik išsimiegoti švariose lovose, svajojome apie tylą, kad už sienos niekas netriukšmautų, nes pietiečių paauglių neišsenkanti energija sykį vos neišvarė iš proto. Vaikui norėjosi kuo didesnio televizoriaus. Pakilome liftu į reikiamą aukštą. Nustebino tuštutėlis koridorius su vienintelėmis mūsų kambario durimis. Jos buvo stiklinės, už permatomos užuolaidėlės matėsi didelis stalas, baltai paklotas gultas. Susinervinę atrakinome duris ir apstulbome – mudu atsidūrėme dar niekad neregėtoje patalpoje, panašioje į holą su daugybe durų: už vienų buvo sauna, vonios kambarys, už kitų – virtuvėlė, didžiulė svetainė ir atskiras miegamasis, už trečių – slaptas išėjimas į restoraną ir barą. Abu nustėrę žiūrėjome į minkštus kilimus, įmantriai išdrožinėtus tamsius baldus ir nesiryžome krautis daiktų. Rodės, kad tuoj koks nors tarnautojas pasibels, mandagiai atsiprašys, kad supainiojo raktus, ir palydės į kitą kambarį. Ir tikrai. Už durų pasigirdo nedrąsus krebždenimas, tačiau vietoj viešbučio darbuotojo išvydome dvi savo bendrakeleives su vyno buteliu rankoje. Sutrikusios paaiškino, kad ieškojo ne mūsų. Neklausėme, ko. Gal autobuse buvusių kelių vyriškių, gal gido, gal šiaip linksmesnės kompanijos. Negi svarbu. „Bet jūs čia ir įsitaisėte“, – abiejų veiduose šmėkštelėjo nuostaba. Mudu išdidžiai aprodėme savo apartamentus. Mačiau, kaip abi moteriškes ėmė graužti pavydas. „Tai gal mes eisime“, – išlemeno. Aš vos neištiesiau rankos atsisveikinti – jaučiausi it valdovė. Turėtų viešnios bent linktelėti. Bet iliuzijoms, kaip jau minėjau, lemta žlugti. Paaiškėjo, kad saunoje daug įrenginių sugadinta, vonioje padėtas didžiulis šampūno butelis atrodė įtartinas, įmantriai išdrožinėtų spintų durys ne visos atsidarė, o atsidariusios nebeužsidarė. Langai su stoglangiais buvo supuvę ir sunkiai laikėsi ant surūdijusių vyrių. Į realybę grąžino šaldytuve rastas didokas rūkytų lašinių gabalas – vadinas, ir iki mūsų čia gyveno mirtingieji. Gal net iš Lietuvos – kas dar vežasi į kelionę tokių gardumynų?! Ramiai įsitaisėme skirtinguose kambariuose. Naktį lijo. Ir aš truputį bijojau, kad pro stoglangį ant mano prašmatnios, sunkios ir nepajudinamos lovos nepradėtų kristi lietaus lašai. Bet trumpai pasidaužę į stiklą lašai slyste nuslydo tik jiems žinomais keliais. Palikti ant sienos senesnių liūčių pėdsakai išdavė, kaip viskas čia sudūlėję. Žaizdų maskavimas prašmatniais minkštais kilimais priminė pagyvenusios moters įgeidžius atrodyti jaunai – grimas, deja, jau nieko nepakeis. Ne taip seniai praūžęs karas mieste dar žvelgė iš visų pakampių. Niekada jo nematę, nepatyrę, visa esybe jautėme naikinančią jėgą. „Gal ir mūsų viešbučio sienos buvo apšaudytos?“ – paklausė sūnus, kai kitą dieną klaidžiojome po Sarajevą, kuriame liko daug praėjusio karo ženklų. „Nesuprantu turistų, – pasakė pilku kaip žemė veidu vietinė gidė, rodydama į suvenyrus, padarytus iš šovinių tūtelių. – Kaip galima žavėtis tokiais dalykais?“ Jautėmės nepatogiai, nes mano vaikas dar kelionės pradžioje buvo nusipirkęs iš šovinio padarytą rašiklį ir juo labai didžiavosi. Gyveni, klysti, mokaisi ir vėl klysti.
Dabar, kai vis geriau suvokiu būtąjį kartinį laiką, tarpinis variantas atrodo pats geriausias – yra erdvės atsitraukti, yra erdvės eiti pirmyn, kas, kad tų dienų vis mažėja. Tikiuosi, jas, net ir pilkas, iš pirmo žvilgsnio beprasmiškas, kažkas saugiai sudės į gėlytėmis išpieštą porcelianinį kavos puodelį, o paskui, jeigu reikės, nuneš jaukiai už langelio įsitaisiusiam juvelyrui ir paprašys suverti į vieną vėrinį.
