Sąmonės transformacijos sąlyga

Mozė tad atsiskėlė iš akmens dvi lenteles, tokias kaip buvo pirmosios, ir, atsikėlęs anksti rytą, pakilo kopti į Sinajaus kalną, nešinas dviem akmens lentelėmis, kaip jam VIEŠPATS buvo įsakęs. VIEŠPATS, nužengęs debesyje, buvo ten su juo ir ištarė savo vardą „VIEŠPATS“. Ir VIEŠPATS praėjo prieš jį, tardamas:

„VIEŠPATS, VIEŠPATS,

esu gailestingas ir maloningas Dievas,

lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės.“

Mozė tuojau pat nusilenkė lig žemės ir pagarbino. Jis tarė: „Jei radau malonę tavo akyse, prašyčiau, Viešpatie, teeina Viešpats su mumis, nors ši tauta ir yra kietasprandė. Atleisk mūsų kaltę ir mūsų nuodėmę, priimk mus kaip savo paveldą.“

Iš 34, 4–6. 8–9

Šiose eilutėse minimo įvykio neįmanoma tiksliai identifikuoti – hebrajiškas tekstas toks lakoniškas ir be aiškių skyrybos ženklų, kurie leistų nustatyti atskirų žodžių sakinyje atliekamą funkciją, kad tenka tik spėlioti, kas gi iš tiesų turėtų čia būti įvykę. Pirmiausia kontekstas – jis visiškai aiškus. Tai tas sunkus laikas Mozei kaip izraelitų vadui, kuris vedė juos – didžiulę, dar iki galo nesusiprotėjusią minią buvusių prispaustųjų, egiptiečių išnaudojimo išvargintų žmonių, kurie nebuvo augę nei suaugę su Tora, t. y. laikydamiesi Įstatymo, duoto Toroje, nelabai ir pažįstantys – nebent iš nuogirdų, – koks tas jų protėvių – Abraomo, Izaoko ir Jokūbo – Dievas. Ir štai ypač šiurpulingu būdu: per dešimt Egiptą ištikusių „rykščių“, kurių paskutinė – visų jo pirmagimių mirtis – egiptiečius aplenkė, nes šie aukojo Pesacho avinėlį ir jo krauju žymėjo savo durų staktas, per bėgimą prieš juos prasiskyrusios jūros dugnu, per didingą apreiškimo reginį prie Sinajaus kalno – tas protėvių Dievas jiems prisistatė visa galybe, duodamas didžiausią dovaną – Įstatymą. Ta die-na, judėjų švenčiama kaip Šavuot (pažodžiui – Savaičių), Toros priėmimo šventė, kuri kartu reiškia ir Izraelio kaip Dievo tautos, bendrijos steigimo šventę, krikščionims tapo Sekminių švente, kurią šie savo ruožtu švenčia kaip Naujojo Izraelio, naujos Dievo tautos, Bažnyčios šventę (ji buvo steigiama per Šventosios Dvasios atsiuntimą, nužengimą). Tačiau tam, kad įvyktų tikra vidinė visų ir kiekvieno izraelito, kurie dalyvavo tuose įvykiuose, transformacija, nepakako vien kolektyvinio anoniminio stebėjimo ir mitinginio entuziazmo priimant Torą. (Tiesa, pabrėžiama, jog svarbu akcentuoti tai, kad Tora buvo priimta, o ne gauta, nes tiesiog gavimas neįpareigoja asmeniškai, kaip ir tiesiog gimimas kokioje nors šeimoje, giminėje, gentyje, tautoje, kad ir kaip kai kurie šių darinių norėtų asmenį pasiglemžti, asimiliuoti, paversti kolektyviniu būdu identifikuojama anonimine persona, t. y. kauke, kurią privalu būtų dėvėti, su ja suaugti, į savo aiškiai apibrėžtą vaidmenį įsijausti ir savo ribotą funkciją tobulai atlikti. Priėmimas reikalauja asmeninio įsipareigojimo, kurį gali atlikti tik pats asmuo, priimdamas ir sutikdamas laikytis ištikimybės priimtam įsipareigojimui.) Kolektyvinis individas pagal apibrėžimą negali asmeniškai priimti Toros įsipareigojimų, net jei ji priimta nuščiuvus ir drebant iš patirto sukrėtimo ir šiurpo. Biblinis pasakojimas čia labai subtilus – šita minia teištvėrė dešimties ištarmių (t. y. Dekalogo) apreiškimą, o visa Tora Mozei buvo apreikšta vienumoje. Ir štai, vykstant tam asmeniškam Mozės ir Dievo susitikimui „veidas į veidą“, kuris užsitęsė tiek, kad liaudis ėmė nerimauti, jog Mozės tiesiog nebėra gyvųjų tarpe, ji pasidirbo sau dievybės stabą veršio pavidalu, į jį suprojektavo visus tuos šiurpulingus įvykius, per kuriuos ji buvo išgelbėta, švęsdama su juo savo išgelbėjimą ir keldama orgijas. Juk ne taip lengva nuolat išlaikyti sąmonę atvertą visiškai kitokybei, transcendentiškam, visus pavidalus pranokstančiam Dievui. Sąmonė, net ir mistikų, ir pranašų, nuolat naudoja juslinės imanencijos pavidalus, kvapus, skonius ir tik per juos patiria, kaip kai kas teigia, tą visišką kitokybę. Lygiai kaip ir kalba, kuria kalba žmonės, yra tas mediumas, per kurį sąmonę pasiekia ta už-kalbinė kitokybė ir kuris suteikia jai prasmingą turinį. Tačiau aukso veršis buvo ne tas pavidalas ir orgijos – ne tas atsakas į patirtą išlaisvinimą. Priėmus Torą reikėjo prisiimti ir atsakomybę už jos sulaužymą. Ir ta atsakomybė pareikalavo gyvybės tų, kurie buvo atsakingi už šį ištikimybės laužymą. Nes pirminiame Toros priėmimo akte Dievas buvo paskelbęs įsipareigojimo patvirtinimo garantą: „…nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta…“ (Iš 20, 5) „Pavydumas“ taip pat siejasi su savybe „greitai supykti“. Tai turėjo reikšti nedviprasmišką, greitą Dievo įsiveržimą į žmonių gyvenimą, pernelyg ilgai nelaukiant, kol „nusidėjėliai“ persiauklės, susipras ir pasuks teisingu keliu. Tačiau nebuvo ko norėti, kad liaudis tiesiog imtų ir pasikeistų, išoriškai patyrusi kad ir sukrečiančius įvykius. Pirmiausia pačioje sieloje, sąmonėje turi kažkas įvykti, o tai jau kiekvienam asmeniui vyksta tik jam vienam žinomu būdu ir nebūtinai tada, kai vyksta didingi istoriniai įvykiai. Ir štai šį kartą, apreikšdamas Mozei iš naujo pirmųjų, sudaužytų, lentelių turinį, atnaujindamas sandorą su turinčia transformuotis tauta per Mozę, Dievas apreiškia save kaip pirmiausia ir galutinai gailestingą, nepuolantį pykti, kupiną besąlygiškos meilės, „pakeliantį nuodėmę“ (čia – „atleidžiantį“). Rabinai šiose eilutėse (kurių viena čia yra praleista) skaičiuoja 13 Dievo gailestingumo savybių (middot, pažodžiui – veikimo būdų, aspektų). Kelis kartus paties Dievo pakartotas savasis vardas (nors sintaksė leidžia priskirti Mozei), kuris gali būti suprantamas kaip sveikinimasis jo vardu, nusileidimas debesyje, buvojimas šalia ar su Moze, praėjimas priešais jo veidą, – tai jau nebe grėsmingas, ugningas, šiurpinantis pasirodymas, o intymus dieviškos transcendencijos įsitarpinimas žodžiais ir vyksmais, kurie užtikrina nuo šiol steigiamą visiškai kitokį, pirmiausia bičiulišką dieviškos kitokybės, transcendencijos santykį su žmogumi. „Veidas į veidą“ ir kartu nepagaunamas, nesulaikomas, nuolat kitas ir kitoks – praeinantis, taip lyg kviečiantis sekti paskui. Vardindamas savo savybes, veikimo būdus, kurie, prisiminus Maimonidą, yra Dievo „sekimo“, t. y. tapimo panašių į jį, giliausios galimos vidinės transformacijos kelias. Nepraktikuojant, neveikiant, o vien kontempliuojant ir ieškant jausmų patenkinimo, traumų užgydymo, vidinės tuštumos užpildymo, egzistencinių patirčių, transformacija nevyksta. Jai reikia asmeniško įsipareigojimo, kuris reikštų ėjimą tam tikru keliu, veikimą, konkrečius veiksmus keičiant šį pasaulį, kad jis taptų vis panašesnis į vietą, kurioje žmonės vieni kitiems nebebūtų išnaudojimo įrankiai, manipuliacijos priemonės, fermos gyvuliai, kurie vertinami tik pagal vislumą ir naudą valstybei duodantį produktyvumą, bet asmenys, turintys savyje Dievo paveikslo žymes.

-akp-