Purvas, plienas ir rokenrolas
Slavojus Žižekas teigia, kad mums reikia mylėti purvą; šalin baltas sienas ir tabula rasa, nerkime ir mėgaukimės tuo, kas paprastai lieka už kadro. Ar istorijoje egzistuoja žižekiškai purvinesnis laikotarpis už XIX a. pramonės revoliuciją – anglis, siaubingą higieną, nesibaigiančią kasyklų tamsą? Nedrįstu sakyti „ne“. Reakcija į šį perversmą dvejopa: šlovinimas, darbą ir mirtį paverčiant būtinąja progreso kaina, arba elementarus pasibjaurėjimas.
Tačiau besižvalgant po Didžiąją Britaniją akivaizdu, kad šis laikotarpis tebeegzistuoja ir vis dar yra reikšminga britų kultūros dalis: prieš akis iškyla Birmingamo gamyklos, gatvės su šimtais vienodų siaurų dviaukščių namų – kuo daugiau žmonių, kuo mažiau vietos, po Thatcher mirties vėlei atsivėrusi Velso anglių kasyklų stigma… Pramonės revoliucija tebeegzistuoja; gyva istorija, gyva visuomeninė atmintis.
Jeremy Deller. Sveiki, šiandien jums laisvadienis. 2013
Būtent taip prasideda dabartinė Voriko meno centro Meado galerijos paroda „All That Is Solid Melts Into Air“ („Visa, kas kieta, ištirpsta ore“), kuruojama vieno garsiausių šiuolaikinių Didžiosios Britanijos menininkų Jeremy Dellerio. Delleris dirba tartum socialinis archeologas, parodą dėliodamas iš skirtingų, regis, vienas kitam prieštaraujančių komponentų: istorinių dokumentų, graviūrų, paveikslų, rokenrolo plokštelių ir videoinstaliacijų. Itin įdomi situacija – Delleris tiesiog komponuoja skirtingus objektus, žiūrovui nesiūlydamas „originalios kūrybos meninių objektų“, tačiau, beformuojant emocinius ir intelektinius ryšius tarp skirtingų istorinių laikotarpių, daiktų bei požiūrių, jo paroda tampa meniniu subjektu.
Parodos pavadinimas „All That Is Solid Melts Into Air“ yra citata iš Karlo Marxo Komunistų partijos manifesto, mus išsyk apginkluojanti istorinio materializmo skepticizmu (visa citata skamba taip: „Visi nusistovėję, aprūdiję santykiai su juos lydinčiomis amžių pašventintomis sąvokomis ir pažiūromis – suardomi, visi naujai atsirandantys santykiai pasensta, nespėję sukaulėti. Visa, kas luomiška ir sustingę, išnyksta, visa, kas šventa, išniekinama, ir žmonės pagaliau yra priversti blaiviomis akimis pažvelgti į savo gyvenimo padėtį, į tarpusavio santykius“). Paroda eksponuojama trijuose kambariuose, kuriuos norėčiau tematiškai suskirstyti į vietos, laiko ir atmosferos-muzikos kategorijas, tačiau jų ryšys stipresnis; vienas kambarys be kito – kaip ir istoriniai laikotarpiai – neįsivaizduojamas. Vos įėjus į galeriją, išgyvenama tiesioginė konfrontacija su Johno Martino paveikslu „The Destruction of Sodom and Gomorrah“ („Sodomos ir Gomoros sunaikinimas“, 1852). Šis monumentalus darbas – vienas ryškiausių Martino susirūpinimo Londono ir pramonės raida pavyzdžių; keleri metai iki šio paveikslo sukūrimo Londoną buvo ištikusi choleros epidemija, ji pasiglemžė milijonus gyvybių. Martinas Londoną regi kaip Sodomą ir Gomorą, miestus, pasmerktus žūčiai dėl savo gyvenimo būdo. XIX a. Londonas juda ta pačia linkme. Loto žmona atsigręžia ir pamato tai, ko neturėtų regėti žmogaus akis; regis, kraupi pramonės realybė, kraujas, prakaitas, mirtis – neregimas buržuazinio gyvenimo pagrindas – taip pat nematoma, ir Martinas užsibrėžia tikslą šias pamazgas iškelti į paviršių.
Ronald Riley. Plienas
Netoli paveikslo įkurdintas vienas įstabiausių parodos eksponatų – Ronaldo Riley filmas „Steel“ („Plienas“, 1945), prieš tai aptartą nešvarų ir pavojingą gamybos procesą paverčiantis nuostabiai gražiu estetiniu objektu; raudonas lydomas metalas virsta mase, nuo kurios negali atitraukti akių, idealiai koordinuoti darbininkų veiksmai virsta šokiu. Šis filmas yra paveikus industrinės propagandos pavyzdys, šlovinantis britiškąją plieno gamybą; 1945-ieji – šios pramonės klestėjimo laikas, kurį keitė lėtas ir sunkus merdėjimas. Tad „Steel“ galima laikyti elegija.
Videoinstaliacija – bene stipriausia parodos dalis, joje praeities kontekstas vėl paveikiai gretinamas su dabartimi. Šių laikų moteris skaito apie siaubingas XIX a. moterų šeiminio gyvenimo sąlygas, vis ironiškai nužvelgdama kamerą; moksleiviai skaito vaikų darbo kasyklose ataskaitą; pervargusi moteris, apsupta virtuvės prietaisų, skaito propagandinį technologinės pažangos manifestą. Visgi bene įspūdingiausiai atrodo minėtas Riley filmas, rodomas skambant britų sunkiojo metalo grupės „Saxon“ dainai atitinkamu pavadinimu – „Wheels of Steel“. Efektas – rokenrolo klipas parodos žiūrovus priverčia šokti.
Delleris puikiai gretina netikėtus eksponatus: šalia vėlyvojo XIX a. laikraščio kabo „Judas Priest“ albumo „Unleashed in the East“ viršelis. Netikėtas posūkis: anot Dellerio, septintojo dešimtmečio metalo grupės buvo neišspręsto angliškojo maskulinizmo apraiška; vyrų, netekusių darbo kasyklose, gamyklose, sužalotų Antrajame pasauliniame kare, sūnūs turėjo rasti naujų išraiškos priemonių. Metalo muzika, odinės kelnės, nuostabiai sunkios gitarų partijos. Šiame kontekste sužiba Adriano Streeto, vieno ryškiausių parodos personažų, gyvenimas. 1956-aisiais Streetas paliko Brinmauro kasyklas ir lydimas tėvo bei kolegų šūksnių išvyko gyventi į Londoną. Ten, besisukiodamas Soho rajone ir užsiimdamas kultūrizmu, rado pinigus ir šlovę. Streeto persona – ekscesyvi, androginiška, ironiška. Po 17 metų jis grįžo aplankyti senosios kasyklos Velse, tarsi atnešti žinios, koks gi yra hedonistinis gyvenimas postindustrinėje visuomenėje; tėvas žiūri į jį tarsi slėpdamas šypseną, o Streetas, vilkintis glamūriniais drabužiais, atrodo it iš kitos eros atklydęs ir koketiškai pučia lūpas fotoaparato link. Ši Denniso Hutchinsono nuotrauka – Dellerio argumentuojamos jungties tarp pramonės revoliucijos ir britiško roko gimimo simbolis.
Motorola WT2400
Parodoje puikiai žaidžiama progreso idėja. Galima teigti, kad „All That Is Solid Melts Into Air“ atakuoja Nietzschės monumentalios istorijos idėją – istorijos, kuri egzistuoja kaip neliečiamas tautos įkvėpimo šaltinis. Atskleisdamas grožį, anot Žižeko, purve, Delleris dėmesį visgi atkreipia į nūdienos problemas. Tai ryškiausia trečiajame, laikui skirtame, kambaryje. Į akis išsyk krinta du objektai: Dellerio sukurtas masyvus plakatas, teigiantis „Hello, today you have day off“ („Sveiki, šiandien jums laisvadienis“), – SMS žinutė, kuri neseniai buvo išsiųsta vadinamųjų „nulio valandų“ darbuotojui pranešti, kad jo paslaugų tądien nereikės; šalia jo – „Tower Yard Engine House“ gamyklos Pointone, Mančesteryje, varpas, naudotas 1835–1935 m. Šis varpas tartum atliko „objektyvaus“ darbo laiko arbitro vaidmenį, nes individualus darbininkų laikas gamykloje paprasčiausiai neegzistavo.
Ši idėja plėtojama eksponuojant XIX a. vandens malūno laikrodį iš šilko gamyklos: įrenginys matavo „iššvaistytą laiką“, jeigu malūnas nesisukdavo pakankamai greitai, ir tai turėjo būti kompensuojama viršvalandžiais. O štai pamėkliška plastikinė iš sienos kyšanti ranka – „Motorola WT4000“ įrenginys, leidžiantis prekybos koncernui „Amazon“ sekti savo darbuotojų, dirbančių prekių sandėliuose, efektyvumą.
Šių objektų sugretinimas yra itin subtilus kvietimas permąstyti tradicinę gamybos progreso paradigmą. Žvelgdamas į XIX a. gamyklų darbą vaizduojančias miniatiūras, gali bjaurėtis nežmoniškomis darbo sąlygomis ir darbininkų priespauda, tačiau, žiūrėdama į kraupiai sterilias ir, rodos, begalybėn nusidriekiančias „Amazon“ sandėlių lentynų eiles, mintyse girdžiu motorolų pypsėjimą – apima nuojauta, kad tepasikeitė šio proceso pakuotė. Purvas, geležis ir smalkės dingo, juos pakeitė švara ir rūpinimasis darbuotojų psichologine būkle. Todėl Dellerio paroda siūlo marksistiško skepticizmo ir rokenroliško maišto kokteilį, efektyviai kritikuodama industrinį ir istorinį idealizmą. Ir, svarbiausia, duodama itin daug peno mintims.
