Politikos perspektyva postpolitikos amžiuje
Į kalbėjimą apie politiką dažniausiai atsigręžiama nenoromis, ji tapo nepageidautina šiuolaikinio padoraus žmogaus gyvenime, ji nebėra viena iš pagrindinių postmoderno žmogaus diskurso dalių. Politikos bijomasi ir apie ją prabylama tada, kai būna per vėlu. XIX a. Friedrichas Nietzsche išpranašavo, kad ateinantį šimtmetį užsiliepsnos didžioji politika – XX a. Europoje liepsnojo du pasauliniai karai. Visi, iki galo neišgirdę Nietzschės, puolė ieškoti karo priežasčių.
Atsakymai dažniausiai yra genialiai paprasti – viskas aiškinama ekonomika, gerovės (welfare) nebuvimu. Tačiau politika, suvokiama tik tokiu būdu, nepaaiškina totalitarinio režimo prigimties, neatsižvelgia į režimo ontologiją. Todėl šiandienos Ukrainos įvykių kontekste nepakanka paprasto situacijos konstatavimo, kuris apsiriboja agresoriaus ir aukos perskyra. Neatmestina galimybė, kad čia esama kažko gilesnio ir iš pirmo žvilgsnio nepastebimo.
Viena vertus, Rytų imperija pasikeitė dar kartą. Iš carizmo mutavusi į komunistinę valstybę, dabar Rusija pasikeitė dar kartą. Politikos mokslininkas Michaelas Mannas yra išvedęs dviejų galios tipų teoriją: pirmoji – despotinė – galia reiškia galios koncentravimą viename asmenyje ar partijoje, antroji – industrinė – valdžios sugebėjimą kontroliuoti piliečius per tam tikrą infrastruktūrą – masinio informavimo priemones, kelius, ligonines ir pan.
Autoritarinei valstybei būdingas abiejų šių galių maksimumas. Kitaip tariant, tokia valstybė sumaniai išplečia savo infrastruktūrinį tinklą ir juo transliuoja sau palankią informaciją, kuri formuoja lyderio kultą. Despotinės Rusijos galios šaltiniu laikytinas imperinis laikotarpis, kai caro galia rėmėsi religijos ir Kremliaus simbioze, autoritetas buvo sukoncentruotas vieno valdovo rankose. Iš esmės tendenciją galima įžvelgti ir šiandien, kai Vladimiras Putinas save pateikia kaip tradicijų gynėją, kovotoją prieš supuvusią Vakarų kultūrą. Infrastruktūrinė galia yra Sovietų imperijos palikimas – joje industrializacija buvo viena iš priemonių kontroliuoti žmones ir plėsti propagandos transliavimo tinklus. Visas šis palikimas, žinoma, reiškiasi šiandien: jungdama savo praeitį, Rusija išveda trečią, kokybiškai naują, valdžios būdą. Trečioji Rusija peržengia carizmą ir komunizmą. Iš esmės tai yra viena iš jungčių su Trečiojo Reicho idėja, be tam tikrų politinės linijos panašumų.
Ne viskas, ką mąstydami apie politiką politikos mokslininkai laiko esminiais veiksniais, yra akivaizdu ir pastebima. Egzistuoja daug gilesnių ryšių, kurių visų neįmanoma susisteminti ir pateikti vienoje knygoje ar straipsnyje – visada egzistuoja klaidos ar nesusipratimo galimybė. Tas vertybinis neutralumas, kuriuo bandoma vertinti politiką, atsiliepia ir politinėje realybėje: visos partijos atrodo vienodos (o ir nesistengia būti skirtingos), nuomonės politiniais klausimais nebuvimas yra doro ir gerbtino piliečio bruožas. Politikos filosofas, vienas genialiausių klasikinės filosofijos specialistų Leo Straussas teigia, kad neįmanoma nešališkai vertinti koncentracijos stovyklų, taigi politinis pasirinkimas nėra vien tik politinis. Pirmiausia jis yra vertybinis nusistatymas, o dalyvavimas rinkimuose yra savo moralinės vizijos patikėjimas tam, už kurį balsuojama. Racionalizmas politikoje nėra pats tinkamiausias vertinimo metodas.
Konservatizmo teoretikas Michaelas Oakeshottas yra pasiūlęs tris tikrovės pažinimo modusus. Tikrovė skirtingai reiškiasi teoretikui, praktikui ir menininkui. Teoretikas pasaulį konstruoja, įsprausdamas į griežtus rėmus, sukurtus mąstymu. Jis gali siūlyti alternatyvas, kaip ateityje konstruoti tikrovę. Teorijos taikymas praktikoje aiškiausiai buvo matomas vykstant Prancūzijos revoliucijai, tai buvo Švietimo epochos iškrova politiniame gyvenime: norėta pertvarkyti laiką, erdvę, konstruoti mąstymą, sukurti revoliucijos religiją. Teorijos minusas tas, kad ji arba viską siūlo pradėti konstruoti nuo nulio, arba nusako esamą situaciją, iškeldama iš esmės neišsprendžiamas problemas. Ji tėra mikroskopas, pasakantis, kokia yra būtis, bet tuo ji ir apsiriboja.
Menininkas žaidžia vaizdiniais. Jis atsiriboja nuo tikrovės ir, tęsdamas romantizmo mokyklos tradiciją, konstruoja alternatyvų pasaulį žaisdamas įvaizdžiais. Kiekvienas menininkas yra visų pirma romantikas, kurio nedomina griežta teorija ar sudėtinga praktika, jis nori surasti joms alternatyvas. Teorija ir menas panašūs tuo, kad sukonstruoja alternatyvas pasauliui, tačiau teorinis konstruktas yra tiesiogiai išvestas iš pasaulio patyrimo ir įspraustas į tam tikrus rėmus. Menas yra nepriklausomas, jis kuria vaizdinį, atsietą nuo šio pasaulio – Jacksono Pollocko drobės yra grynas minties konstruktas, įprasmintas įvaizdžiu ir neįžvelgiamas gamtoje.
Šiuolaikinis politikos subjektas gyvena hėgeliškos dialektikos amžiuje. Jis nori būti racionalus, bet kartu yra įvaizdžių vergas ir kūrėjas. Politika, pateikta kaip racionali teorija, nebedomina, o George’o Orwello „1984-ieji“ padeda pažinti totalitarizmą geriau, nei tai padarytų tūkstančiai traktatų apie tironiją. Postmoderno žmogus yra vaizdo, garso ir įspūdžio žmogus, todėl apie politiką, pagrįstą praktika ir ją apipavidalinančia teorija, kalbama vis mažiau. Tai galima įvardinti postpolitikos amžiumi.
Postpolitinėje sąmonėje lieka vis mažiau politiškumo. Politika kaip visuma nustoja egzistuoti, ji fragmentuojasi, politikos lauke veikia kitos disciplinos, kurioms politika paklūsta. Ne politika grindžia ekonomiką, teisę ar administravimą, bet pastarieji sukuria politikos vaizdą. Politika yra tik įvaizdis, pagrindinis modusas, kuriuo ji reiškiasi, yra menas. Tokia politika pasiduoda populizmui, kurio pagrindas yra žaidimas emocijomis, tam tikras viešas visuotinis spektaklis. Viešųjų ryšių specialistai konstruoja politikų portretus, rinkėjais manipuliuojama skelbiant vizijas, sujaudinant jautriausius ir neapsisprendusius.
Praktika, anksčiau suprasta kaip patirties, lojalumo ir įgūdžių reikalaujantis politikos suvokimo modusas, nebežavi. Politika tapo karjera ne politiniu, bet viešojo administravimo požiūriu. Sprendimai postpolitikos amžiuje priimami mechaniškai.
Politikos uždanga nusileidžia. Po didžiosios – Nietzschės požiūriu – XX a. politikos įžengiama į nykų ir netikrą postpolitikos – administravimo, emocijų ir biurokratijos – amžių. Individualizmas lėmė, kad kiekvienas domisi tik savo reikalais, o viešieji sprendimai perkeliami tai išmanantiems, su tuo dirbantiems, politikais save vadinantiems biurokratams. Politika jaudina tik kaip žaidimas vaizdiniais, ji tampa alternatyviu pasauliu, kuris neturi jokio jį suvokti ir pajusti leidžiančio pagrindo. Politika tampa meno disciplina, joje nebedalyvaujama, bet ja džiaugiamasi kaip meno kūriniu.
