Poezija Airijoje
Šiais metais festivalis „Poezijos pavasaris“ buvo jau 50-as. Man maždaug dar tik pusė tiek. O ir dalyvauju, kad ir kaip būtų keista ir šiurpu, jame ne nuo gimimo. Tačiau šiame festivalyje jaučiuosi visai pusėtinai, gal dėl to, kad man pusė tiek, o gal ir dėl kitų priežasčių. Vienaip ar kitaip pažįstu beveik visus šio festivalio dalyvius, o kurių nepažįstu, tai bent esu girdėjusi įvairaus plauko susibūrimuose tariamus jų vardus. Dalyvių daug ir visi jie jaučiasi svarbūs. Kai kurie galbūt neklysta arba neklysta taip labai, kaip galėtų pagalvoti greitus apibendrinimus daryti linkęs protas.
Festivalio metu didesnė dalyvių masė susirenka tik keliuose renginiuose, visi kiti skaitymai sukasi apie 4–6 dalyvių ekipažus, kurie važinėja po įvairias Lietuvos vietas; kai kas aplanko kitose šalyse įsikūrusias lietuvių bendruomenes. Kiekvienais metais žinomų vardų sąrašą papildo keli užsienio poetai ir poetės. Tiesa, dar vyksta visas spiečius literatūrinių vyksmų pačioje sostinėje. Leidžiamas festivalio almanachas. Šiais metais kiek vėlavęs, bet savo įvairove ir užmoju nenusileidžiantis praėjusių metų almanachams ir kai kuriais aspektais, drįsčiau teigti, net juos lenkiantis (ir ne vien tuo, kad į jį įtrauktas šio teksto autorės eilėraštis). Žodžiu, skaitymo vertas dalykas.
Jei manęs kas paklaustų, apie ką sukasi visas „Poezijos pavasaris“, greičiausiai nepradėčiau vardinti skirtingų pusamžių poetų pavardžių. Manau, svarbiausiais ir daugiausia plojimų bei padėkų nusipelnančiais žmonėmis galime laikyti dvi pagrindines šio festivalio organizatores – Janiną Rutkauskienę ir Deimantę Kukulienę. Man iki šiol sunku mintimis aprėpti, kad du žmonės gali suorganizuoti šitokią galybę renginių.
Pamenu, Janinai paskambinus beveik negalėjau prakalbėti – tuo metu sirgau ir kiekvienas Darto Veiderio balsu prašvokštas žodis man kėlė skausmą ir kitokį nesmagumą. Tad jai paklausus, ar šiais metais norėsiu skristi į Airiją skaityti savo poezijos, vargais negalais entuziastingai šniokštelėjau, kadangi ji to neišgirdo – teko dar kartą praverti girgždančias savo balso „duris“.
Sveika, Airija. Gegužės 22
Į antrą pagal dydį Airijos miestą Korką atskridome keturiese – aš, poetas Benediktas Januševičius, poetė Enrika Striogaitė ir bardas Leonardas Rinkevičius. Su Benu mes pažįstami jau gana ilgai, su Enrika prieš tai teko tik persimesti keliais žodžiais, o Leonardą mačiau pirmą kartą gyvenime. Mus pasitikusi Inga buvo maloni ir gražiai šypsojosi. Pasiėmė laisvą dieną darbe, tad turėjo laiko mus supažindinti su Airija. Iš oro uosto vaizdingu maršrutu ji mus vežė prie jūros.
Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Dangiška vieta, kurioje sustojome, vadinasi Old Head of Kinsale. Uola pakrantėje. Ant skardžio lizdus suko, aplink skraidė ir aštriais balsais dienos pilvą skrodė žuvėdros. Kur ne kur ant pilko akmens ryškiaspalvių žiedų bombas sprogdino išdykusios šaunuolės gėlytės. O į mūsų iš nuostabos atidarytų burnelių oro uostus leidosi sūrus vėjas.
Airija. Niekada nieko nesitikėjau ir nenorėjau iš šios šalies. Ji man buvo tik gražus svetimas garsas. Niekada nebuvau įtraukusi jo į must see sąrašą. Niekada neplanavau čia keliauti. Tačiau čia, šioje žuvėdrų išskrostoje dienos šviesoje, šioje žalių žolynų ir patrakusių smulkiažiedžių gėlyčių karalystėje, pajutau keistą, tolimą ir pavojingą kaip prieš mano akis atsivėręs skardis norą – pasilikti.
Svajonės. Gegužės 23
Jei jau pradėjau kalbėti apie tai, ko niekada nesitikėjau, tai negaliu susilaikyti nepapasakojusi apie poezijos skaitymus Korko lietuvių bendruomenei. Skaitėme prancūziškų delikatesų kavinėje, kurioje dirba mus iš oro uosto pasiėmusi ir kitaip maloniai globojusi Inga. Jaukioje kavinėje už poetų stalelio ant sienos kabėjo nustebusių šunų paveikslai. Matau tuos nustebusius šunis, kai pagalvoju, kad greta mano eilėraščių skambėjo: „O svajokli, mano mielas svajokli…“
Rožinis tvanas. Gegužės 24
Viename kambaryje visą šį laiką gyvenome su Enrika. Pradėjome juokauti, kad kur kas šauniau būtų nesutarti. Tada lengvai galėtume atsiriboti viena nuo kitos ir daugiau dėmesio skirti sau. Bėda, o tiksliau – laimė ta, kad mums kartu buvo taip gera ir lengva kalbėtis visomis įmanomomis temomis, jog pokalbis, trunkantis 3–4 valandas, prabėgdavo pro mūsų akis it medžiotojų pabaidytas elnias vos per kelias sekundes. Nė nespėdavome jo pastebėti. Tad miegojome mažai. O miegodamos sapnavome keistus sapnus. Šiandien susitarėme, kad ryte kalbėsimės mažiau – reikės susikrauti daiktus ir spėti į autobusą, kuris mus nugabens į Dubliną.
Į autobusą spėjome. Vietoj vieno jų buvo net keturi. Visuose knibždėte knibždėjo iš anksto bilietus užsisakiusių airių paauglių, spurdančių ir nekantraujančių susitikti su savo dievinama grupe, kurios koncertas šįvakar turėjo vykti Dubline. Atvykusius į sostinę mus pasitiko nuostabioji Valentina. Mums žingsniuojant netrukus paaiškėjo, kad visos gatvės pilnos rausvai išsidabinusių paauglių. Dairiausi aplink ieškodama Nojaus, kuris būtų siųstas išgelbėti gyvybę Žemėje nuo šio rožinio tvano, bet kur tau. Vakarėjančio Dublino dangų skrodė nebe žuvėdrų, o airių Justino Bieberio garbintojų naiviai demoniški klyksmai.
xxx
Tą pačią dieną skaitėme savo poeziją krikščioniškuose namuose. Pastatas su dvejomis durimis: vienos į mūsų skaitymus, kitos – į benamių valgyklą. Prie pastarųjų būriavosi kur kas daugiau žmonių.
xxx
Restorane prie stalo pataikiau atsisėsti greta Dublino lietuvių bendruomenės pirmininko Arūno Teišerskio. Chemiko ir visaip kaip tik įmanoma išprususio žmogaus, dirbančio Trejybės koledže. Per vakarienę išklausiau net tris jo paskaitas: apie chemiją, nanotechnologijas, Airijos istoriją, keltus, mitologiją. Net daugiau nei tris. Pokalbio metu staiga suvokiau, kad daugiau nei prieš mėnesį teko skaityti interviu su šiuo nuostabiu žmogumi. Pamenu, tada pagalvojau, kad norėčiau su juo pasikalbėti. Štai ir pasikalbėjau.
Sportas. Gegužės 25
Ryte skubėjome į autobusų stotį. Tačiau eidami pro Jameso Joyce’o skulptūrą neatsispyrėme pagundai greta jos visi nusifotografuoti. Tvarkingai išrikiavome šypsenas ir – žengte marš! Tačiau ties trečiu čikšt fotografas ėmė rėkti, kad trauktumėmės šalin: iš karto išgirdau čiurlenimą ir žingsnius – atsigręžusi spėjau pamatyti tik labai greitai tolstančią moterį. Tenka pripažinti – apsisukta tiesiog profesionaliai. Aristokratiškai išdidi, meistriškai apšlapinta skulptūra toliau žvelgė į tą patį tašką, it nieko nebūtų nutikę.
xxx
Monaganas labai gražus senas miestelis. Čia, bare, vyko tretieji, paskutiniai, mūsų skaitymai. Airiai gėrė alų ir pamaldžiomis akutėmis stebėjo sporto kanalus. O į vieną kampelį susispietę lietuviai – klausėsi mūsų. Ir visiems užteko vietos.
Polas ir kojinės. Gegužės 26
Arūnas mus vedžiojo po Trejybės koledžo senovinių knygų biblioteką. Patyriau milžinišką malonumą, tokį, kokį tik gali patirti žmonės, jaučiantys keistą svaigulį, matydami daugybę į tolį besidriekiančių, knygų pripildytų lentynų. O žiūrėdama į VIII a. šventraštį – žymiąją Kelso knygą – jaučiau, tarsi ji pulsuotų, tokie nuostabūs buvo jos miniatiūromis nusėti ornamentai.
xxx
Valentinos draugas Polas sutiko mus pavedžioti po Dubliną. Buvo nuostabi diena, pilna keisčiausių įdomybių ir gaivališko kvatojimo. Netrukome sužinoti, kad netoliese esančiame viešbutyje durininku dirbo Hitlerio sūnėnas, kad „Guliverio kelionių“ autorius ne tik kunigavo šalia esančioje bažnyčioje, bet ir įsteigė pirmąją iki šių dienų veikiančią Dublino psichiatrijos ligoninę, kad du Airijos prezidentai buvo poetai ir kad „airiai yra patys liūdniausi žmonės, kurie sugeba garsiausiai iš to pasijuokti“.
xxx
Prisėdome vienoje prabangiausių Dublino aludžių. Įrengta bažnyčioje su dailiais vargonais, ji nustelbė net prieš tai pamėgtąjį „Banką“, kuriame iš tiesų anksčiau buvo bankas, ką liudijo greta tualetų palikti milžiniški seifai.
Mudviejų su Enrika batai po ekskursijos buvo visiškai permirkę. Visa laimė, kad Enrikos buvusi grupiokė, garsioji dainos „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje“ atlikėja Eurika Masytė atgabeno sausas kojines. Mūsų trijų dar ilgai nesulaukė viršuje, nes kokį pusvalandį rankų vėjeliais mudvi su Enrika džiovinomės batus, movėmės kojines, garsiai kikenome ir kitaip trikdėme prabangiosios aludės klientes.
Joyce’o liemenė. Gegužės 27
Atsikėlėme anksti. Kad prieš kelionę į oro uostą spėtume aplankyti Jameso Joyce’o bokštą, kuriame įrengtas muziejus. Mane tiesiog pakerėjo rašytojo iš tėvo paveldėta medžioklės liemenė su bembiais.
