Pasirašau, Jurgi K.

Prisiminimai apie mūzą perskaičius visą J. K.

Taip, Jurgi K., nieko nepeši gyvendamas tvarkingai ir saikingai, pasirašau po visa šita tavo mintimi nuo pirmos iki paskutinės raidės, nes tai yra tiesa, kuriai nereikia didelių komentarų.

Kam visos tos premijos, apdovanojimai, pagerbimo ceremonijos?

Alui ir vynui! Bet juk tai atlikti galima ir laisvesnėje aplinkoje.

Kam tos pergalės, vienadienės ir daugiadienės?

Tam, kad senatvėje galėtum laidoti tuos, kurie gyveno netvarkingai ir nesaikingai, lankyti jų kapus ir rengtis amžinybei, melsti priešų atleidimo, kaip tu jiems esi atleidęs, tik ar jų turėjai, paklaustum tu, ar gali turėti priešų, jei esi prispaustas šlovės? Tai ne priešai, tai pavyduoliai, tuštybės pranašai.

Aha, kasdien į karą.

Paskui ašutus iš kasdienybės švarko be perstojo pešiokis.

Taip, Jurgi K., pritariu tau ir tavo požiūriui į kasdienybę.

Kaip ir tu, nenorėčiau kankintis dėl neišsipildžiusių siekių, prarastų iliuzijų.

Dieve, tos iliuzijos, jau dabar pergyvenus tik Antoną Čechovą, pagal amžių, žinoma, į sapnus atrėplioja pačiais gražiausiais pavidalais ir bando mane sugraudinti.

Nors, tiesą sakant, ne tik Antoną Palyčių. Ar mažai buvo mūsiškių, kurie nesulaukė gilios senatvės, o gal ir nelaukė, nei laurų, nei triumfo eisenų, nei minios garbinimo nereikėjo jiems, bet kas sakė, kad jie negyveno arba kad jie gyveno va taip – tvarkingai, saikingai?

Bet tęsiu savo chimeriškus matymus ir stebiuosi tuo vaizdu.

Netgi, sakyčiau, susiradusi visai šiltą vietelę veterinarijos klinikoje (čia toks sapnas, koks nutinka, kai nieko negali suprasti, arba, kaip savo antropologinėje studijoje apie žemaičius rašė Povilas Višinskis, toks sapnas, iš kraujo einąs, toks trečiarūšis, pagal kraujo grupę (čia autorius apie save, ne apie J. K., jeigu ką…), bet ne krauju rašytas, ne, krauju rašė Faustas, o spjaudėsi Antonas Palyčius, ir ne jis vienas).

Niekada nežinojau turint tave tokių gabumų veterinarijai, pasakiau sapno moteriškei, kuri yra mūzos simbolis neaiškiame ir suktame kaip Delfų orakulo ištarmė sapne.

Raustydama mano sužeistam šunėkui blakstienas (Dieve, juk čia kūrybos aktas, kūrybinis, skausmingas gimdymas), bandė sugydyti perrėžtą kaklą (o čia jau destrukcija, prasidedanti gyvenimui įspyrus į užpakalį) ir postringavo apie gyvenimą (tą mes irgi galime, ne tik mūzos).

Tai čia tik vienas anapusybės įsiveržimas (jei mūzą galima laikyti tokia), o jeigu iš kokios nors blanchisserie išlįstų, iš skalbyklos su žaliom putom iš burnos, tai kaip tada su tokia asaba kalbėtis įsakysite?

Sapnų moterys (mūzos) tikresnės atrodo negu tos, kurios kaip paštininkės kokios guli rašytojo lovoje, atvėrusios skvarbiam žvilgsniui daugiau, negu reikia, ir nuo to reginio norisi dainuoti linksmą kalambūrą:

Mėgstu šampaną, mėgstu kokteilį,

Mėgstu į sieną mėtyti peilį…

Bet jos net sapne atrodo tokios, kokių nepamatysi, kai jau būsi tapęs trikojis padaras, žiūrintis po kojomis.

Bet jos vis tiek įkvepia kasdieniams žygiams į karą.

Čia jau nei kilnojamosios stotys ten visokios rentgeno nepadėtų, nei baltųjų sūrių naktys, ne, ir nepasislėptum nei Užupyje, nei Žvėryne, nebent žemaitiškam Žvėrinčiuje, jurtoje tokioje vipinėje, o kam to reikia? Niekur tu nepasislėpsi, jei esi mūzos ieškomas.

Tai kas toliau būtų, Jurgi K., jeigu imtum sapnuoti dar visokių chimerų, kurios išvirstų iš tų neįgyvendintų norų, kurtų ir neparašytų siužetų, egzistuojančių gal pasąmonės, o gal ir gilesniuose, dar neatrastuose sąmonės sluoksniuose, juk archeologinės psichologijos dar nėra, yra tik archetipinė.

O juk aš gyvenime nesu turėjęs jokio tokio sušikto šuns, todėl, kad esu visiškas vienišius, mano vienatvei nereikia jokio gyvio, todėl, kad manęs paties man kartais būna per daug, nors rėk ar laukais lėk, bet ar nuo savęs pabėgsi, ar save nuo savęs kur nors išvarysi, o kad kokią nors tūlą prisišauktum, nors jau šikšnosparniu kabėdamas kur, kad nors taip va, bet…

O sapne gelbėju šunį, kad išklausyčiau tave, savo mūzą, ar kad pagalvočiau apie amžinybę, truksiančią iki rytojaus?

Nors paskui atrodė, kad tas šuo esu aš, autorius, ir kai raustė (nežinia kam) tuos antakius, man skaudėjo, jutau skausmą… vadinasi, mūza bandė mane, mano gyvulišką pradą veterinarinėmis priemonėmis panaikinti. Ne, čia ne Michailas Bulgakovas…

Ne, neatsisakau aš tvarkingumo ir saikingumo, pasirašau tavo gyvenimiškąją peticiją, Jurgi K.

Geriau jau kasdien į karą arba glisono kilpą kur nors užsinerti, negu apimtam pax romana būsenos gulėti ir virškinti buitį arba laukti, kol ta buitis ims tave ir suvirškins, visuotiniam tarakonų džiaugsmui.

Kodėl tarakonų?

Todėl, kad jie netvarkos ir nesaikingumo apaštalai yra, va.

Gerai pakalbėjau, nei pridėsi, nei atimsi.

Tik matyt, kad niekad meilės negana yra, nes kartais jautiesi tokiu menestreliu, maksi paltu apsirengusiu ir pasirengusiu žygiams, tik kad nėra kur nueiti.

Gyveni kaip kokioje pasienio zonoje, žingsnis į šalį ir šūvis neperspėjus, o juk sumažinus karinius biudžetus reikėtų iškabinti skelbimus, kad dėl taupymo įspėjamųjų šūvių neatliekame, net į ateitį, o juk kas nešauna į ateitį, į tą ateitis…

Girdžiu tavo klausimą: o ar yra ta ateitis?

Įpilk, yra atsakymas.