Nevykėlių gentis ir sutemos

…tą pačią dieną, kai atvažiavau į Londoną – patyriau kultūrinį šoką. „Kultūrinį šoką?“ – „Taip, – Romanas atsistoja, rodo drebančius kelius ir braukia sugrubusiais nuo statybų pirštais per skruostus, – pamačiau Tizianą!“

Iš anoniminės prozos „Gyvūno gauruose“

 

– Ė, ką čia veiki šitam rajone, gaidy?

Londono gatvės naktimis pilnos bepročių, užmigti negalinčių benamių, nuo visų įmanomų narkotikų apsinešusių bastūnų, nevykėlių gangsterių, kurie neužtaisytais ginklais grasina apiplėšti, ir pirmąsias dozes bandančių parduoti paauglių, tų pačių kvailiausiųjų, kurie net šitame išprotėjusiame mieste tiki, kad kažkokiu stebuklingu būdu galima lengvai visus apmauti, todėl vietoj marihuanos bando stumdyti katžolę, o vietoj hašišo – plastiliną, iki pirmojo slystelėjimo, kai juos pasiviję papjauna tokie patys vaikėzai – įsiutę, apsinešę, pilnomis akimis keršto.

Už triuką su plastilinu mano pažįstamas Čavesas pagauna vieną vietinį vaikiščią už pakarpos ir iš visų jėgų paleidžia į gretimo namo sieną. Atjungia.

– Fucking puta de madre pendejo¹. Normalių sąžiningų žmonių vis mažiau ir mažiau.

Čavesas iškrato be gyvybės ženklų gulinčio paauglio kišenes, pasiima žolės ir dvi vidinėj kišenėj rastas ekstazio tabletes, pinigus. Lėtai nueina, apsisuka, grįžta. Patikrina pulsą, skelia vaikiščiui antausį. Jokios reakcijos. Lyja.

Londono sutemos godžiai ryja kūnus, o prieš išauštant rytiniai šiukšliavežių automobiliai nuplauna pridžiūvusį kraują ir surenka liekanas. Šis miestas pilnas keisčiausių genčių – jo gyventojai susiskaidę į ištisas sektas su savais ritualais ir papročiais, didžiulis kūnų srautas vis plaukia metro linijomis, kol kiekvienas vis stengiasi priartėti prie savo gentainių. Rytais čia galima matyti realiuoju laiku vykstančią „National Geographic“ dokumentinę rubriką „Londono gentys“, kurioje dalyvauja bankininkai, verslininkai ir advokatai, kartu ir kas sau besislepiantys nuo smulkaus pilko lietaus po stoties stogu, siurbčiojantys rytinę kavą, besivalantys kokaino kristalų dulkes iš panosės, juos stebintys pavargę off licence pardavėjai iš Pakistano, besitrinantys paraudusias akis nudirbtomis, hašišu, pigiais smilkalais ir egzotiniais vaisiais iš tolo kvepiančiomis rankomis, kiek tolėliau statybininkai, vogčiomis rūkantys žolę ant pastolių viršaus ir kartais numetantys dar nebaigtą nuorūką, kurią greitai pakeliu ir prisidegu iš naujo. Šiukšliadėžės išspjauna šviežią, dar tinkamą vartoti maistą, drabužius ir keletą knygų, Londonas aprengia ir pamaitina kiekvieną bastūną, kad jį galėtų naktimis nužudyti. Visuomenė išsiskirsto gentimis ir atsitveria laikraščiais, kai metro traukinys švilpia miesto viduriais daugiau nei šimto mylių per valandą greičiu, jie vengia akių kontakto, nebent vakarais, kai metro priklysta psichodelinių medžiagų pririjusių keleivių, kuriuos kiekvienąkart įsimyliu, nes jie visada tokie pažeidžiami ir lengvai atpažįstami. Ta pati kaulus laužanti baimė – jie visi bando į kažką įsikibti: į savo draugą, kuprinę, turėklą ar savo paties kūną, jie stengiasi nesidairyti ir nepakelti akių, nes nieko nėra siaubingiau, kai traukinyje, skriejančiame tamsiais tuneliais, staiga pažvelgi į bad trip ir vietoj savo veido aprasojusiame lange pamatai varvančius ateivio vidurius. Tokie keleiviai jaučia menkiausius psichokinetinius virpesius, net žvilgsnį, jei jį sukoncentruoji ilgiau ir jie atsisuka – tie patys išsiplėtę vyzdžiai iš visų jėgų įsikerta į tave, įsikimba, tarsi sakydami „gelbėk“, tu nusišypsai ir linkteli. Jų siaubo iškreiptos kaukės vėl tampa veidais, psichonautai atsipalaiduoja traukinio sėdynėje ir perjungia savo būseną iš paranojos į laisvą kritimą.

Adrenalino fanatikai mėgsta šokinėti su parašiutais, o psichonautai į savo pačių sąmones – visi jie turi vienodą šansą, kad kažkas gali nutikti ne taip ir šuolio metu galima mirti.

– Nieko neveikiu. Einu pro šalį.

– Versk kišenes, lochas!

Viktoras yra vienas iš tų liūdnų nevykusių juodaodžių „gangsterių“, kuriems septyniolika ir kurie iš kažkur sugebėjo gauti ginklą be šovinių, todėl jis medžioja telefonus ir pinigines, bet aš neturiu nei vieno, nei kito, tik skeptiškai žiūriu, kaip rankos naršo po mano kišenes ir randa tik pusę kažkada nesuvalgyto sausainio. Jis žiūri į mane stengdamasis atrodyti grėsmingai, o man jo darosi gaila.

Taip stovime jau pusę minutės viduryje kažkokio skersgatvio, Viktoras laiko į mane nukreipęs ginklą ir nežino net ką pasakyti.

– Nekas naktis?

– Užsičiaupk.

Vėliau mes sėdim prie Temzės ir rūkom jo žolę, Viktoras sako, kad nori gyvenime tapti kažkuo, nori, kad jį rajone gerbtų, ir pirmas dalykas, kurį jis nusipirks ką nors apiplėšęs, bus šoviniai. Šiandien jis pavogė tik dvidešimt svarų, juos išleido žolei ir dabar jam chujova, sakau, seni, visiems mums chujova, nes mes gyvename amžinoje kolektyvinėje vienatvėje, atsitvėrę televizoriais ir monitoriais, o jis atima iš manęs suktinę ir balsu ima svajoti, kaip pavogti „Corvette“.

Tipiškas nevykėlių genties atstovas.

Iš visų socialinių genčių nevykėliai yra pati įdomiausia ir tragiškiausia gentis, kuri apima visas subkultūras, išvengdama politinių ar religinių apribojimų. Šios genties žmones visada palieka moterys, jie nemoka rūpintis savimi, kenčia nuo milijardo kompleksų ir įvairių rūšių diagnozių, jie nemoka gaminti valgyti, gerai mylėtis, nemoka daryti nieko grakštaus, nes nevykėlių kūnai sumedėję, jie juda nerangiai, visur kliūva ir susiplėšo rūbus; ši gentis visada pražūva bandydama kokias nors medžiagas – išgėrę kelis bokalus tampa alkoholikais, pabandę LSD susiriečia gemalo poza, apkabina kelius ir išeina iš proto; jie neturi jokio saiko ir daro kvailiausius įmanomus eksperimentus su savimi, kurie peržengia bet kokią beprotišką logiką. Nevykėliai nemoka gyventi, nemoka nusižudyti, nemoka būti laimingi, sugalvoja pabandyti metamfetamino, kreko ar heroino ir subyra į gabalus klykdami, bandydami reabilituotis ir vėl paslysdami. Nevykėlių gentis gyvena trumpai, mokėdama didžiulius mokesčius kapinėms, beprotnamiams ir reabilitacijos klinikoms – aš esu vienas iš jų ir nežinau, kaip ilgai galėsiu išplaukti.

Vaikis vis dar nejuda. Perėję gatvę su Čavesu rūkom suktinę ir stebime gatvę. Palaukiam dar kelias minutes, Čavesas giliai atsidūsta ir pradeda rinkti greitosios pagalbos numerį. Pro šalį praskrenda laikraštis.

– 999, what’s your emergency?²

Visada mėgstu būti stebėtoju, todėl pačioje gyvenimo upėje plaukiu ganėtinai retai – negaliu net išdrįsti teigti, kad į ją brendu dažnai, todėl kartais mėgstu save sužaloti, kad pasijusčiau gyvas.

Užskvotintoje bažnyčioje temsta, užnugaryje didžiulis vitražas šviesą nudažo intensyviomis spalvomis, kas yra realybė, klausia sėdintis Markas, aš negaliu atsakyti, nes spalvos ima lietis, DMT mane išplėšia iš kūno ir aš nebematau nieko, nei bažnyčios, nei už nugaros tirpstančio vitražo šviesų, nei prieš mane degančios žvakės, tik skrieju keturių dimensijų erdvėje be krypties per kaleidoskopišką kontūrų ir linijų vandenyną, kol staiga viskas virsta didžiule raudona dykuma, kurioje laikas teka keletą tūkstančių kartų greičiau. Dykuma apsitraukia ledu, joje gimsta ir užauga keista civilizacija, kurios gyventojai turi keturias rankas ir tris voriškas kojas, karai ir revoliucijos ten vyksta per kelias sekundes, jie vystosi, evoliucionuoja ir išranda naujas technologijas, kol galų gale keistomis aštuoniakampėmis raketomis išskrenda į dangų, nes po kelių akimirkų į dykumą pataiko didžiulė kometa ir viskas pavirsta į pelenus, iš kurių ima augti žolė ir stiebiasi medžiai. Dykuma virsta slėniu, didžiulis lietus nuplauna buvusio pasaulio liekanas ir laikas sustoja. Tarp sprogusių pastatų liekanų ganosi šešiaragiai elniai ir neįtikėtinai didelių šernų pulkas, ornamentuotas pėsčiųjų tilto kaskadas lipniais tinklais apipina milžiniški vorai, keičiantys spalvas paukščiai sutupia banguojančioje girioje ir slėnyje tampa tylu. Visas pasaulis ištirpsta ir virsta didžiuliu vibruojančiu tuneliu, į kurį mano kūnas ima kristi atbulai, kol pataiko įkristi į patį save. Atmerkęs akis pamačiau, kad tebesu bažnyčioje, tik jau guliu ant grindų, antrame aukšte, priešais žvakę, sutemos beveik nepasikeitė ir Markas iš karto užpuola klausdamas, ką tokio mačiau, kad šitaip šypsojaus.

Kas buvo tos būtybės? Ar jie buvo mūsų protėviai? Kas yra realybė? Kas, po velnių, esu aš?

– Amico mio, come on, don’t be upsetti, let’s have some spaghetti.³

Markas tempiasi mane už rankos laiptais žemyn į virtuvę, o virš altoriaus kybantis didžiulis užrašas rėkte rėkia per visą bažnyčią: „God is squatting with us.“⁴

Nevykėliai yra ne visai šios realybės gyventojai – jie nemoka gyventi palaipsniui, vienmatiškai, viena mintimi po kitos, todėl nieko neišmoksta atlikti iki galo, vaikosi iliuzijas, pamesdami savo paties prasmę, ir dėl to kenčia, ryja tabletes, pjaustosi bukais duonriekiais ir deginasi delnus cigaretėmis. Gyventi iliuzijomis yra smagu, nes iš karto matai pasekmes. Tikriausiai vienintelis dalykas, kurį nevykėlių gentis mokėtų tinkamai atlikti – pasislėpti kalnų olose ar apleistuose metro tuneliuose su atitinkamu psichodelinių medžiagų kiekiu ir nebegrįžti iš intensyvių haliucinacijų. Jiems nelemta pasveikti, nes pasaulis telaukia galimybės įsiterpti į pokalbį, jis nesiklauso ir nereaguoja. Bet kokie santykiai su žmonėmis žlunga, nes nevykėliai negauna atgal tiek, kiek duoda, stengiasi per daug, pernelyg rūpinasi, pavydi, leidžiasi išnaudojami, praryja visą galaktiką trankviliantų, laukia savo partnerių grįžtant iš meilužių tikėdamiesi, kad rytoj viskas bus geriau; perdozuodami, virsdami į vėmalų ir seilių balose tįsančius lavonus arba keliaudami į ligonines garsiai kaukiančiuose greitosios pagalbos automobiliuose plauti skrandžio.

Nes kad ir ką jie nuveiktų gyvenime, visos pasekmės galų gale atsisuka prieš juos, prieštaraudamos bet kokiems karmos dėsniams ar logikai. Sanitarai vaikį krauna į greitosios automobilį, Čavesas palinguoja galvą ir lėtai nueina šalin:

– Hijo de puta, idiota maricón.⁵

Iš keistų prakeikimų ir intensyvaus puvimo ciklo retai kas randa kelią pabėgti. Viktoras pridega antrą suktinę ir sako, žinai, Londone yra tankas. Iš pradžių pagalvojau, kad jis mane išdurnino, bet, pasirodo, tankas yra realus, paslėptas už didelės lentų tvoros, nudažytas žydrai su mėlynais taškais. Aš atsisėdu ant liuko ir sakau Viktorui, kad mane pasaugotų, bandau jam paaiškinti kažką apie psichodelines keliones ir ką dabar ketinu daryti, bet jis įsitempęs kartoja, jog rūko tik žolę ir daugiau nieko apie kitas medžiagas neišmano, aš jam liepiu mane prižiūrėti penkiolika minučių. Antrą kartą šią naktį mano kūnas išspjauna sąmonę į pulsuojančią hipererdvę, tik atsidūriau kitokioje vietoje – didžiuliame degančiame kambaryje, kuriame snigo liepsnojančiais puslapiais. Jie krito virsdami juodais besisklaidančiais šešėliais, kurie, pūstelėjus neegzistuojančio vėjo gūsiui, pakilę sutrupėdavo ore, iš jų suodžių skleidėsi pilki ornamentai ir pamažu virto į formą keičiančius veidrodžius. Virš ugnies plaukiojantys akmeniniai veidai kalbėjo kažkokia povandenine kalba, kaukės apsiverkė ir jų ašaros užgesino liepsnas, paskandindamos visą kambarį, kurio sienos sprogo, ir visos nuolaužos ištirpo melsvose, išsikonstruojančiose dalelėse, realybei virstant judančiomis tąsiomis gijomis, smingančiomis į kiaurai per jas skriejantį mano Suvokimą, nes šitame lygmenyje jokio kūno nebėra, nebėra net pojūčio, kas esu, tik žinojimas, keista nuojauta, kad dabar aš nebesu žmogus, tik šviesos dalelė, keliaujanti per tobulą, kintantį Reginį.

– Iliuzijos, haliucinacijos, regėjimai ir svajonės buvo patys pirmieji filmai, nuolat projektuojami sąmonės, kol kažkas sugalvojo, kad galima juos atkurti ir įrašyti. Mūsų istorija yra neatsiejama nuo beprotystės, nes tik iškreiptos bado, askezės, šamaniškų ritualų, įvairių ligų ir pasitaikiusių medžiagų pavienės sąmonės įsivaizdavo atradusios tikrąją Tiesą ir Dievą, taip pagimdydamos religijas ir ideologijas, kurios prievartavo ir žudė visus, atsisakiusius sapnuoti tą patį sapną, nors galų gale viskas tebuvo tik panašus vaizdinys, viso labo kolektyvinė nuomonė.

– Fuck. Duok ir man parūkyt, ką rūkai, – aš irgi noriu.

Nevykėlių gentį geriausiai iliustruotų atgal į kūnus iš savo sujauktos pasąmonės grįžtantys psichonautai, apsižergę niekada iš vietos nebepajudėsiantį išniekintą tanką. Pažįstami veidai, gyvenantys praeitimi, tėvų ir senelių prisiminimų liekanomis, svajojantys nusikelti į Vudstoką, šeštąjį, septintąjį ar aštuntąjį dešimtmečius, kai narkotikai buvo grynesni, kai didžiulė psichodelinė banga pakilo, išdrįsusi mesti iššūkį sąmonei, kolektyvinėms taisyklėms ir tabu, kol galų gale lūžo ir prarijo didžiąją nevykėlių genties dalį, išvarydama juos iš proto ar fiziškai nužudydama perdozavimu, taip apgaudama kelias kartas netikrais pranašais ir tikėjimu, kad substancijos gali išspręsti žmonijos problemas ir pakeisti jos evoliucijos kryptį.

Šitos genties ginklai – be šovinių, ji stoja akis į akį su savo priešais tik kompiuterinėse imitacijose, kosėdama pūvančias plaučių liekanas į tas pačias užnuodytas Londono gatves, ieškodama naujos krypties, naujos bangos, kuri bent kiek galėtų suvienyti ir padėtų užmiršti paprastą faktą, kad gyvename betono ir stiklo namuos nepažinodami savo kaimynų ir vienintelis pašnekovas, geriausiu atveju, yra šuo arba nuo vaikystės iki gyvo kaulo įgrisęs pažįstamas, amžinai nuviliojantis trokštamas moteris, išgeriantis paskutinį alų ir vagiantis žolę, kai pasilieka nakvoti.

Taip dviese beviltiškai sėdim ant tanko, kažkur netoli Elephant and Castle, kol sutemų pozicijas perima naktis ir miestas atkosti naują bepročių masę, kuri į skirtingas puses nuneša mūsų išvargusius byrančius kūnus.

___

1 Sukruštas kalės vaikas / šiknius (angl., isp.).

2 999, kuo galime jums padėti? (angl.)

3 Drauge mano, nereikia liūdėti, einam pasigaminti spageti (angl., it.).

4 Dievas skvotina su mumis (angl.).

5 Kalės vaikas, idiotas, pederastas (isp.).