Maždaug trys detektyvai
Nusprendęs apžvelgti, kokia vasarop ne virtuali, o reali lietuviška detektyvinės literatūros pasiūla, mečiau globaliai didelį, bet retą tinklą, artimiausiame knygyne pasirinkęs tris man nežinomų autorių maksimaliai naujausius detektyvinius romanus iš Europos, Amerikos ir Lietuvos.
Švedo Monso Kallentofto „Viduržiemio kraują“ (iš švedų k. vertė Mantas Karvelis, Vilnius: Nordina) nusipirkau dėl dviejų priežasčių. Pirmoji yra akivaizdžiausia – kai knygyne nėra dar neskaityto bet kurios iš keliolikos bričių rašytojų detektyvo, beveik visuomet verta imti skandinavų (iš germaniškos, ne ugrofiniškos dalies) autoriaus knygą. Antroji paskata atsirado pervertus romano puslapius, kai akis užsikabino už Linšiopingo, miestelio, kuriame viskas vyksta, pavadinimo. Aha, pagalvojau, Kallentoftas eina Stiego Larssono keliais ir savo tekste taip pat sugros variaciją Astridos Lindgren tema. Larssono trilogijoje ji ypač akivaizdi – pagrindinis herojus Mikaelis Bliumkvistas yra užaugęs seklys Kalis Bliumkvistas, o Lisbet Salander – mažosios analitikės Evos Lotos (seklio Kalio draugės) ir anarchistės Pepės Ilgakojinės kompiliacija. Lindgren herojai gyveno Linšiopingo miestelyje ir aš tikėjausi gauti smagių interpretacijų porciją – įkalinimą apgriuvusioje pilyje, artefakto (Mumriko) paieškas ir kokių nors netikrų ordinų ar sektų tarpusavio kovas. Juo labiau kad „Viduržiemio kraujo“ pradžia su Lindgren intonacijomis nedisonavo: miestelio pakraštyje randamas ant vienišo medžio pakabintas žiauriai sudarkytas pliko storulio lavonas. Policininkė ir trylikametės paauglės mama Malina Fors imasi tyrimo. Nuovados vadas siūlo nagrinėti vikingų laikų aukojimo imitacijos liniją. Policininkė su bendradarbiais vynioja ir viršininko pasiūlytą, ir kitas, mažiausiai tris, nusikaltimo versijas. Bet dinamiškai prasidėjęs siužetas po keliolikos puslapių įstringa paraleliniuose aprašymuose. Skaitytojas sužino viską apie Fors dukrą, buvusį vyrą, Ispanijoje gyvenančius tėvus, jos policijos ekipažo partnerio gyvenimą, policijos viršininko, Švedijos kurdo, bėdas, žurnalisto, lyg ir mylinčio Fors, profesinius ir emocinius konfliktus ir dar daug ką apie daugybę romane atsirandančių veikėjų. Ir džiugu tai, kad šis turbūt gylį ir psichologizmą „Viduržiemio kraujui“ suteikiantis klampumas nepaverčia knygos iš „detektyvo“ į „įtempto siužeto romaną“ arba – dar blogiau – į romaną „su detektyvo elementais“.
Jau perskaitęs gerą gabalą ir neradęs užuominų apie seklį Kalį, patikrinau enciklopedijoje – Kallentofto Linšiopingas yra realus miestas, o jaunasis Bliumkvistas gyveno išgalvotame Lilšiopinge. Praradęs vieno literatūrinio smagumo galimybę, atradau kelias kitas. „Viduržiemio kraujo“ autorius rašo ir kulinarinius gidus, todėl kurjerio atvežama pica jam tapo universaliu nuopuolio simboliu. Kai herojė įeidavo į kurio nors įtariamojo butą, ji apsižvalgydavo ir atrasdavo arba chaosą (visur mėtėsi dėžės nuo picų), arba tvarką (kambaryje nebuvo dėžių nuo picų). Aš romane suskaičiavau bent septynis identiškus nuosprendžius. Kita netikėta autoriaus ypatybė – labai tikslus architektūrinių stilių aprašymas. Jis užfiksuoja ypač subtilius niuansus, tarkim, šeštojo ir septintojo dešimtmečių daugiabučių siluetų skirtumus. Sudėjęs krūvon šiuos džiaugsmus ir faktą, kad „Viduržiemio kraujas“ yra pirmas 2007 metais parašytas Kallentofto detektyvas, įtariu, kad kitas šešias knygas apie Maliną Fors tyrimus perskaitysiu be prievartos.
Pirkdamas lentynoje „Detektyvai. Naujienos“ padėtą amerikietės Lisos Gardner romaną „Kita dukra“ (iš anglų k. vertė Vilma Krinevičienė, Kaunas: Jotema), padariau patyrusiam skaitytojui nedovanotiną klaidą. Knygos viršelyje buvo aiškus įspėjimas – „New York Times“ bestseleris“, nurodantis pirkėjui, kad „Kitą dukrą“ JAV perskaitė daug, gal net milijonai žmonių, o didelis tiražas beveik visuomet yra aiški žanro mišrūno diagnozė. Klasikiniai detektyvai, net patys kokybiškiausi, jau tapo „ilgos uodegos“ teorijos produktu: juos noriai skaito maža skaitytojų imtis. Štai praėjusiais metais Jungtinėje Karalystėje buvo išleistas puikus Roberto Galbraitho detektyvas „Gegutės šauksmas“ (The Cuckoo’s Calling). Romanas sulaukė labai palankios kritikos ir dosnaus, kaip debiutantui, pirkimo – 1 500 egzempliorių. Paaiškėjus, kad Galbraithas yra slapyvardis, o tikroji autorė – J. K. Rowling, tiražas padidėjo šimtus kartų, bet teorema jau tampa aksioma – grynus detektyvus skaito mėgėjai, o ne publika. Beje, birželio 19-ąją išleidžiama antra serijos knyga „Šilkaverpis“ (The Silkworm), išlaikant Galbraitho autorystę.
Tie NYT suskaičiuoti milijonai palankių „Kitos dukros“ skaitytojų turbūt žinojo, kad autorė už knygą gavo Daphne du Maurier premiją. Aš tik gerokai vėliau panagrinėjau premijos tinklalapį – nuo konkurso taisyklių (vienoje nominacijoje aprašoma, kad galima teikti ir paprastus įtampos ar paslapčių romanus, be privalomų romantinių elementų; visose kitose nominacijose romantika būtina) iki emblemos – kaukolės raudonų lūpų fone, o šitas darinys dar įkomponuotas į raudonos rožės žiedo centrą.
Viskas tiesa – romantikos, mįslių, simbolių ir užuominų pilna ir Gardner romane. Dvidešimtmetė Melanė Stouks, labdaros vakarėlių Bostono aukštuomenei, kuriai ir pati priklauso, organizatorė, yra įvaikinta. Viskas klostosi puikiai, kol gyvenimu nusivylęs buvęs žurnalistas iš paslaptingo informatoriaus gauna bylą su sensacingomis detalėmis apie tikrąjį Melanės tėvą. Siužetas užsisuka. Jame dalyvauja buvę ir esami tėvai, krikštatėviai, sužadėtinis, nauja meilė, tetos, dėdės, pusbroliai ir pusseserės, ir dar daug žmonių. Autorė, pajutusi, kad net patyrę muilo operų gliaudytojai gali sutrikti, po kelių dešimčių puslapių herojės rankomis sudaro pradinį aktyvių dalyvių sąrašą, kuriame atsiranda keliolika pavardžių. Kiekvienas iš jų, jei nėra nužudomas, gauna įvairius siuntinius su užuominomis. Aš kovą su „Kita dukra“ baigiau knygos viduryje, kai vienas veikėjas atranda ant stalo krūvą kiaulių širdžių, raudoną obuolį ir užrašą ant veidrodžio „Tu už tai užmokėsi“, o kitas, išklausęs pirmojo skundą, papasakoja apie gautą paketą su stiklainyje užmarinuotu peniu. Perskaitęs epilogą, kuriame greitosiomis išrišamos visos gijos, sužinojau, kad vaisius simbolizavo patarlę „Obuolys nuo obels netoli terieda“.
Lietuviškas detektyvas „Vaivos juosta“ (Vilnius: Versus aureus) irgi turi stiprios egzotikos savybių, ypač jei jį skaitytų žmonės, kuriems Gardner romanų aplinka nėra svetima. Man gi Kazio Almeno romane aprašomas 1982-ųjų Kaunas nėra totaliai artimas, bet vis dėlto – atpažįstamas.
Almeno „Vaivos juosta“ yra trečioji serijos apie milicijos leitenantą Donatą Vėbrą knyga. Pirmąją, „Saują skatikų“, autorius parašė dar gyvendamas Amerikoje. Jo herojus 1977 metais atvažiuoja aplankyti savo pusbrolio ir išnarplioja seną, ankstyvame pokaryje užsimezgusią istoriją.
Antrojoje knygoje, „Lietingose dienose“, veiksmas vyksta jau 1980 metais Palangoje, ką tik prasidėjus sovietų invazijai į Afganistaną. Donatas Vėbra, vis dar leitenantas, ten įsipainioja į atostoginę spekuliacinę bylą, kurioje tampa įtariamuoju, sunkiai bendrauja su žemaičių milicininkais, daug laksto ir randa du lavonus.
Trečiojoje knygoje, „Vaivos juostoje“, intonacija šiek tiek kitokia. Vėbra bylą tiria gimtajame Kaune, vykdydamas savo tiesiogines pareigas. Tyrimas įrėmintas dviejų sovietinių švenčių – Gegužės pirmosios ir Lapkričio septintosios. Romane pasikeitė ne tik intonacija, bet ir veikimo laukas – pirmosiose dviejose knygose siužetas plėtojasi gana lokaliai, o „Vaivos juostoje“ autorius įveda labai stiprų sąmokslo elementą, visiškai natūraliai įpindamas svarbiausius tuometinius sovietinės Lietuvos veikėjus, tuometinę kibernetiką ir sovietinės ekonomikos keistenybes.
Birželio 3-iąją Vilniaus rotušėje leidykla „Tyto alba“ surengė dar vieno lietuviško detektyvo, Valdo Barto „Mirtinos meilės“, pristatymą. Po labai energingos knygos apie dešimtojo dešimtmečio Lietuvos kriminalinį pasaulį (su romantine gaida) aptarimo Almenas pasakė, kad leidyklai jau atiduotas ketvirtas romanas su Donatu Vėbra, „Trispalvė Iljičiui“. Ir šiaip daug naujienų išgirdau: buvęs policijos komisaras Alvydas Sadeckas viešai pažadėjo finansinę paramą rašytojui, kuris imsis rašyti realistinį romaną apie policijos darbą, o Lolita Varanavičienė pranešė, kad 2015 metų Vilniaus knygų mugės tema bus štai tokia – „Nenušaunamas žanras: detektyvas“. Atvažiuos mažiausiai šeši garsūs autoriai. Visa tai džiugina.
