Maskuotės

Ilzė Butkutė. Karnavalų mėnuo. Eilėraščiai. Vilnius, 2014. 56 p.

Ilzę Butkutę pristatyti galima įvairiai: kaip knygos „Atleisk savo šefą“ autorę, koučingo specialistę, tačiau man ji visų pirma yra tvirtai žodį valdanti poetė. Jos kūrybos ypatumus apibrėžė jau pirmoji knyga „Karavanų lopšinės“: taiklūs palyginimai verčia stebėtis autorės žvilgsnio aštrumu ir pagirti už puikią poetinę uoslę.

Antrąjį, pačios poetės išleistą eilėraščių rinkinį struktūriškai organizuoja keturios temos („vasarvidžio kaukės“, „eisenų gatvė“, „istorijos iš kito kranto“ ir „uždraustos lopšinės“). Jos nėra savitikslės: pavyzdžiui, „eisenų gatvės“ eilėraščiuose dominuoja urbanistinė erdvė, o štai „uždraustose lopšinėse“ pasigirsta iki tol negirdėtos aštresnės intonacijos, skaudesnės temos („Lopšinė Rachelei. Tėčio raštelis (1943)“). Į naująjį rinkinį atsikrausto „Karavanų lopšinėse“ pamėgtos laiko ir erdvės situacijos: neretai aptinkami nakties siluetai, kuriuose skleidžiasi eilėraščio veiksmas, arba kalbantysis esti (dažniausiai) neįvardintame mieste. Naktyje, mieste slepiasi atpažįstama eilėraščio kalbančioji (nes daugeliu atvejų tai yra ji, moteris). Jos apibūdinti vienu epitetu neįmanoma: poetė sumaniai maskuoja kalbančiosios pavidalus įvairiausiomis kaukėmis. Neatsitiktinai rinkinio pavadinimas – „Karnavalų mėnuo“. Įmanoma pagauti tik jos kontūrus – tai nomadų prigimties, raganų kraujo laukiniška siela, mylinčioji ir mylimoji, šnibždanti į ausį: „ar pameni? Juokėmės ten medumi susilaistę“ (p. 27).

Ilzės poetinė kalba – skambi, melodinga, spalvinga, sklidina žaismės. Atveriamos tiek miesto, tiek gamtos erdvės. Iš kelių tikslių detalių sukonstruojama darni eilėraščio visuma, randasi vaizdinys; pavyzdžiui, eilėraštyje „Kalėdinis“ taip štrichuojamas žieminis Vilnius: „Girliandų vijokliai ropoja fasadais / ir varva vitrinos šviesų pumpurais“ (p. 20). Gamta eilėraščiuose padūkusi („pakrantėj per naktį bučiavosi tingios plaštakės“, p. 38) arba jauki („čia žiogas pakėlęs akis / prie rugpjūčio orkestro duobės“, p. 10). Šėlstant vėjui („tai vėjūkštis kieme / nuo grandinės nutrūko / ir dabar miesto dulkės / vis šoka ir šoka su juo“, p. 31), stebint delčiai („virš jų nusijuokia delčia“, p. 21), pagaunami dviejų žmonių susitikimo ar išsiskyrimo momentai. Būtent – pagaunami, nes kartais daili kalba, gaivūs įvaizdžiai būna jų subtilios maskuotės. Visgi galima sakyti, kad dažniausiai eilėraščiuose prisimenama, ilgimasi, keliaujama, ieškoma, bijoma, kartais – tik sapnuose.

Būna, kad išdailintose eilutėse pasislepia ir koks vienas salstelėjęs banalumas („nuo širdies lig širdies kelios dešimtys tūkstančių mylių“, p. 8), tačiau tai atsitinka labai retai ir nesutrukdo pasinerti į Ilzės vaizdinių pasaulį.