Lengvai kramtomas mokslas
Kaip birželis, taip spaudos puslapius okupuoja abiturientai ir jų problemos. Tas pats diskursas, kurio formulė nesikeičia (valstybiniai brandos egzaminą + stojimas į aukštąsias mokyklas + pasirinkimas – Lietuva ar užsienis), yra gausiai aptarinėjamas kiekvienais metais, jautriai reaguojant į bet kokius pasikeitimus. Galbūt šiais metais vėl labai „reikšmingai“ pakito lietuvių kalbos egzamino pobūdis? O gal kažkam pasidarė per sunku rašyti samprotavimo rašinį apie meilę? Šiaip ar taip, vėl rasis progų bambėti, dažniausiai – dėl prastos švietimo sistemos (kai pagalvoji, žodį „sistema“ labiausiai mėgsta abstrakčiai bambantys), nors dar gali atskirai kliūti ir mokytojams, nes jie seni, neįdomūs, žodžiu, visai nemoka dirbti su talentingais Lietuvos jaunuoliais.
Šiais metais bambėjimas kaip niekad viešas ir fatališkas. Tik peržvelkite vieno skaitomiausių Lietuvos portalų publikacijų antraštes: „Dvyliktokę anglų egzaminas pravirkdė“, „Dvyliktokė sukrėsta: egzaminas – kaip dūris peiliu į nugarą“ ir (dėmesio!) „Abiturientai pasipiktinę: prieš mus vykdomas genocidas“. Tokios kalbos figūros nuteikia groteskiškai: nori nenori, taip ir įsivaizduoji, kaip Nacionalinio egzaminų centro (NEC) darbuotojai kvatodami it liuciferiai bado abiturientus peiliais į nugaras. Masinis susimokymas prieš moksleivius, neva nuosekliai sunkinant visų šiųmetinių egzaminų užduotis, skamba kaip nelabai vykusi konspiracijos teorija. Prieš keletą ir daugiau metų mokyklas baigusieji irgi gūžčioja pečiais: visada buvo ir besiskundžiančiųjų, ir fatalistų (tų, kurių gyvenimas neva taip ir pasibaigs kartu su brandos egzaminais), visada buvo ir kabliukų užduotyse ar ne visai adekvačiai suskirstyto laiko joms atlikti.
Ar šita viešosios erdvės isterija galėtų signalizuoti, kad šiandieninis jaunimas vengia bet kokių didesnių mokslinių iššūkių ir pageidauja tik lengvai kramtomų žinių?
Vienas iš paaiškinimų, kodėl taip yra, galėtų būti skaitmeninės technologijos, kurios ne tik žaibiškai tobulėja, bet ir skverbiasi į visas žmogaus gyvenimo sritis (tarp jų ir švietimą). Kol gyvenimas netapo toks kaip „Oskarą“ už geriausią scenarijų laimėjusiame Spike’o Jonze’o filme „Ji“, vaizduojančiame netolimą ateitį ir skaitmenizuotus susvetimėjusių žmonių tarpusavio santykius, vertėtų rimčiau sureaguoti į kiekvieną jaunuolį, kuris atšauna, kad jam vieno ir kito dalyko atsiminti nereikia, nes galima bet kada pasitikrinti „Google“, ar net į kiekvieną pirmoką, kuris į klasę ateina nešinas tik planšetiniu kompiuteriu. Kaip pažymi Leonidas Donskis, šiandien gyvename „pasaulyje, kuriame vienas mygtukas paieškų sistemoje mus visus sulygina prieš jos didenybę informaciją“. Taip į edukaciją skatinami diegti planšetiniai kompiuteriai, mokomieji filmukai ir interaktyvūs žaidimėliai gali tapti puikiais pagalbininkais, bet jie tikrai nepranoks tradicinio linijinio skaitymo: pastarasis juk daug efektyviau lavina vaizduotę, gebėjimą susikaupti ir atmintį, nepateikia tokio „sukramtyto“ produkto. Šiek tiek liūdnos statistikos: šiais metais Kultūros ministerijos užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad 38 proc. Lietuvos gyventojų visiškai neskaito knygų. Tad čia turbūt negalima kaltinti vien tik jaunimo.
Lengvo mokymosi poreikis susijęs ir su aukštojo mokslo diktuojamomis tendencijomis. Akademikų rengimas, ilgai laikytas pagrindine universiteto funkcija, šiandien jau yra atgyvena: universitetai turi taikytis prie darbo rinkos, suprask – rengti UAB darbuotojus. Kam gilintis į tas painias teorijas, duokite mums praktiškų žinių! Bet kodėl tuomet taip vengiama mokslų kolegijoje ar profesinėje mokykloje?
O iš tikro labai nuoširdžiai norėtųsi tikėti, kad šiandien jaunimas yra lygiai toks pats smalsus ir pasiruošęs maksimaliai dirbti dėl maksimalių rezultatų. Jie visai nėra atbukusi interneto karta ir socialinių tinklų vergai, kaip įvardija kai kurie reaguojantieji į masinę isteriją dėl NEC neva vykdomo genocido. Ko gero, viskas čia daug paprasčiau: tie, kurie nori pasiskųsti, supranta, kaip tai efektyviai šiais laikais galima padaryti internetu. Antraščių spustelėjimai šiuo atveju yra aktualesni ne abiturientams, o didiesiems naujienų portalams: skaitomiausi jų nesidrovėdami prisipažįsta, kad kuo netikėtesnės ir netgi kuo absurdiškiau skambančios straipsnių antraštės, tuo daugiau pelno sugeneruoja unikalių vartotojų spustelėjimai. Dabartinė isterija dėl brandos egzaminų didele dalimi yra dirbtinė: tai portalų pardavimo vadybininkų ir saujelės pasiskųsti norinčių abiturientų partnerystės rezultatas. Dėl to ir neverta skubėti klijuoti etikečių ir niveliuoti visą jaunąją kartą.
