ILJA ILF, JEVGENIJ PETROV

Doroji entuziasto širdis

„Šiaurės Atėnų“ skaitytojams jau buvo pristatyti Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo feljetonai, Sovietų Sąjungoje spausdinti Stalino eros pradžioje. Apie futbolo kamuolį besisukančios aistros buvo ta gyvenimo sfera, kurioje sovietinis žmogus galėdavo pajusti tikrą ir nefasadinį bendruomeniškumo jausmą. Tokių emocijų nesugalvosi. Brazilijoje vyksta pasaulio futbolo čempionatas, ir daugybė žmonių mėnesiui priglus prie televizorių ekranų. Futbolas, kaip teigia Ilfas ir Petrovas, pasižymi taurinančia galia. Ir iš tiesų didžiųjų rungtynių dienomis sumažėja nusikalstamumo lygis, o po mylimos komandos pergalių pakyla darbo našumas. Aš pats futbolą mėgstu dar ir todėl, kad šio žaidimo negalima pertraukti komercine reklama kaip daug kur krepšinyje. Nepasakysi gi žaidėjams – jūs čia truputį pastovėkite, kol mes parodysime privalomą reklamą.

Vygantas Vareikis

 

Kiekvienas giria tą sporto šaką, kuria jis pats susižavėjęs.

Kai tenisininkui pasiūloma sužaisti tinklinį, jis tik išdidžiai nusišypso ir pataiso savo baltų kelnių klostę. Iš to jau aišku, kad tinklinį jis laiko grubiu, vulgariu užsiėmimu, nederamu subtiliam sportininkui iš negamybinės kuo­pelės.

Miestučių žaidėjai pluša prie savo kvadratų, svaido variu apkaustytus vėzdus ir entuzias­tiškai ploja sau per plokščias kinkas. Atrodo šie žaidėjai visai nesportiškai. Ilgos juodos kelnės ir krypuojanti eisena daro juos pana­šius į mažo uostuko storžievius škiperius. Jie visa širdim atsidavę miestučių žaidimo idė­joms. Kai jie mato teniso kortą, virš kurio laksto lengvas baltas sviedinukas, juos ima juokas. Na jau, iš tikrųjų, argi galima domėtis šitokiais niekais!

Lengvaatletis, šokdamas su kartim, iškyla sulig trečiuoju namo aukštu, ir, suprantama, iš tokios paukščių perspektyvos jam ir tenisas, ir tinklinis, ir miestučiai atrodo kaip nykštukai.

Irklavimo meistrai skrenda upe savo elegantiška aštuonviete valtimi. Jų smarkiai prispausti prie aukštai pakeltų nuogų kelių plaučiai įkvepia geriausią iš visų ozonų – upės ozoną. Ir, pamatę ant kranto dulkėse bėgančius sprinterius, pamatę dručkius, kurie, prakaitu apsipildami, kilnoja dvidešimtpūdes buferines plokštes ant ketinių štangų, – jie dar smarkiau mosteli irklais ir nuskrieja į žydrąjį tolį. Tai vandens žmonės – profsąjungos nariai ir apsigimę korsarai.

O kažkur už tvorų, supančių vasarnamius, pasidėję ant žalių suoliukų portfelius, žmonės su rimtomis barzdžiukėmis stuksena kroketo kūjeliais, išeina į „plėšikus“ ir stveriasi už širdies, jeigu poliruotas rutulys įstringa „aly­voje“. Šis žaidimas jau baigia išnykti, tačiau dar turi savų gerbėjų, paskutiniųjų ir pasiau­kojančių kroketinės idėjos šalininkų.

Taigi kiekvienas giria tą sporto šaką, kuria jis pats susižavėjęs.

Bet štai didelėje žolėtoje aikštėje, už „Dinamo“ stadiono amfiteatrų, nuskardi širdį veriąs, ilgesingas keturbalsis teisėjo švilpukas, skel­biąs, kad prasideda reikšmingos futbolo rungtynės.

Ir iškart viskas pasikeičia!

Kur tu, tenisininko puikybe? Pamiršęs savo pusiaučemberleniškas manieras, pamiršęs numylėtąsias baltas kelnes su nevystančiąja kloste, tenisininkas stvarstosi tramvajaus tu­rėklų. Dabar jis nebe tenisininkas, jis – pan­tera. Pasirodo, kad po išviršiniu tenisininko apvalkalu plaka dora futbolininko širdis. Jis entuziastas. Tad greičiau į tribūną, greičiau į pačią kamšatį kitų entuziastų, į pačią versmę garsių ginčų apie besirungiančias komandas ir apie jų privalumus!

Kokia čia minia lapatuoja gatve sunkiąja pėsčiųjų risčia? Tai skuba į stadioną buvę miestučių idėjos rėmėjai. Ir paliktoje jų aikšte­lėje vieniši voliojasi numesti karžygiški ga­liūnų vėzdai. Šią didžiai iškilmingą dieną nusispjaut į miestučius. Futbolas! Tiktai futbo­las!

Dručkiai, manipuliavę buferinėmis plokštė­mis, tiesiog tramvajus kilnoja, trokšdami grei­čiau patekti į tribūną. Jie velka paskui save žmonas, pakeliui aiškindami joms begalinį skirtumą tarp kampinio ir nuošalės.

– Kampinis, supranti, būna dešinysis ir kairysis, o nuošalė, supranti, esti teisinga ir neteisinga.

O žmona norėtų į kiną. Jai sunku suprasti visus šiuos subtilumus. Tačiau futbolas nu­galės, ir po valandos šita moteriškė bliaus ne­žmogišku balsu:

– Neteisingai! Teisėjas suka!

Ir net, gali būti, susikiš šis gležnas padarėlis du pirštukus į rausvą burnytę ir protestuodamas sušvilps kaip indėnas.

Apskritai entuziastai visi aliai vieno ir vi­sada galvoja, kad teisėjas neteisingai vykdo savo pareigas, kad jis įžūliai palaiko vieną kurią pusę ir kad aikštėje vyksta didelė netvarka. Va jeigu teisėjautų jis, entuziastas, viskas tada būtų gerai.

O asfaltiniame kelyje, einančiame į stadioną, minia vis didėja. Išsproginę akis, džiugiai stūkčiodami vienas kitą keliais, dumia ber­niūkščiai, tie ištikimiausi ir patikimiausi fut­bolo šalininkai.

Iš vandens stočių, pakeliui maudamiesi kel­nes, išbėga plaukikai. Jie žaibo greitumu šo­ka į autobusą lyg į vandenį. Nusitvėrę palubės ringių, jie tabaluoja autobuse, jam besikratant, ir ilgai dar kabo ant jų blakstienų nuostabūs, sunkūs vandens lašai.

Pamiršę angliškuosius kroketo malonumus, susijaudinę strykčioja savo tribūnoje žmonės su rimtomis barzdžiukėmis. Apie futbolą jie menkai tenusimano (nebe tas amžius, o ir jau­nystė prabėgo prie preferanso po ketvirtį ka­peikos), bet, pasirodo, ir jiems nesvetima epo­chos dvasia, jie irgi jaudinasi ir šlykščiais miestietiškais balsais staugia: „Kampinis! Kampinis!“, nors kampinio tuo metu nėra nė kvapo, o yra teisėjo paskirtas baudos smūgis iš vienuolikos metrų. Baisi minutė išprususiam entuziastui.

Žaidimas prasidėjo, ir teisėjas saugosi sun­kaus ir greitai skrendančio kamuolio. Žaidėjai puola čia prie vienų vartų, čia prie kitų. Var­tininkai nervingai šokinėja prie savo tinklų.

Tribūnos gyvena tikrą gyvenimą.

Jau iš anksto yra žinoma, ko tribūnos juok­sis.

Pirmiausia – kamuolys pataikys į fotogra­fą, ir kaip tik tuomet, kai šis, kasetę įsikandęs, bandys prišliaužti prie vartų, norėdamas už­fiksuoti vadinamąjį kritišką momentą. Smūgio partrenktas, jis nuvirs aukštielninkas ir maši­naliai nufotografuos plyną dangų. Šitaip atsi­tinka per kiekvienas rungtynes, ir tai iš tiesų labai juokinga.

Paskui keliasdešimt tūkstančių žmonių pra­pliups juoku todėl, kad į aikštę staiga išbėgs šuniukas. Jis kelias sekundes laksto prieš ka­muolį, ir (štai kur siaubas!) net jam žaidi­mas pradeda patikti. Susijaudinęs jis džiugiai loja ant žaidėjų ir atsigula aukštielninkas, kad kas nors jį pamyluotų. Bet šuniukas gauna, kas jam priklauso. Į jį pataiko kamuolys, ir, persivertęs kokius dvidešimt penkis kartus, jis, graudžiai amčiodamas, sprunka iš aikštės.

Trečią kartą tribūnos juokiasi iš vieno ultraentuziasto jaudinimosi. Pamiršęs viską pasaulyje, jis pašoka ir rėkia: „Vania, pilk į var­tus!“, o kadangi Vania pila ne į vartus, bet pro šalį ir kamuolys atsitrenkia į virpstą, tai ultraentuziastas pradeda raudoti. Ašaros rieda plačiais jo skruostais ir lašnoja nuo ilgų ūsų. Jis nesigėdi. Jis per daug sukrėstas to nevėkšlio elgesio, kad galėtų pastebėti, jog į jį juok­damiesi žiūri dvidešimt tūkstančių žmonių.

Beliko penkiolika paskutiniųjų žaidimo mi­nučių, įtampa pasiekia aukščiausią laips­nį. Kamuolys spiriamas be paliovos ir ne visa­da tikslingai. Komandos žaidžia pasiutišku tempu. Tribūnos virte verda.

Futbolo entuziastai nebekvatoja, nebever­kia. Jie neatitraukia akių nuo kamuolio. Tokiu laiku galima jiems iškraustyti kišenes, nu­mauti batus, net kelnes. Jie nieko nepastebės.

Bet štai kokia taurinanti futbolo įtaka! Joks kišenvagis negaišins šių paskutiniųjų, šiurpių minučių savo pagrindiniam užsiėmimui. Jis, galimas dalykas, specialiai ir atėjo, norėda­mas įkišti ranką į svetimą kišenę, tačiau įsi­traukė į žaidimą ir pražiopsojo patogiausius momentus.

Futbolo tribūna sutaiko švelnųjį tenisininką su galiūnu miestučių žaidėju, plaukikai glau­džiasi prie sunkiaatlečių, visus apima futbolinė vieningumo dvasia.

O jei kalbėsime apie tuos žmones, kurie specialiai neužsiima fizkultūra, tai futbolo rungtynių lankymas nepaprastai stiprina jų organizmą.

Futbolo rungtynių lankytojas gyvenime atlieka visus pratimus, reikalingus ženkliukui „Pasirengęs darbui ir gynybai“ gauti. Užsi­grūdinęs futbolo entuziastas visiškai pasiruo­šęs dalyvauti pasaulinėje spartakiadoje. Jis pasiekė nemažai naujų pasaulinių rekordų šiose rungtyse:

a) bėgimas smarkiai raižyta vietove paskui tramvajų,

b) šokimas be karties į priekinę prikabinamojo vagono aikštelę,

c) 17 bokso raundų prie stadiono vartų,

d) sunkumų kilnojimas (žmonos ir vaikų nešimas ant ištiestų rankų pro žmonių minią),

e) sukarintas užplaukimas (dvi valandas trunkąs sėdėjimas be lietsargio, pliaupiant lie­tui).

Ir tik vieno dalyko futbolo entuziastas ne­moka – žaisti futbolo.

Bet užtat jis labai jį mėgsta.

 

1933

 

Iš: I. Ilfas, E. Petrovas. Kaip buvo gaminamas Robinzonas. Feljetonai. Vertė Liūnė Janušytė.

V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.