Be kompromisų
Ulf Peter Hallberg. Europos šlamštas: šešiolika būdų prisiminti tėtį. Romanas. Iš švedų k. vertė Alma Braškytė. V.: Apostrofa, 2013. 340 p.
Priešingai, negu gali byloti knygos pavadinimas, švedų rašytojo ir vertėjo Ulfo Peterio Hallbergo eseistiniame romane šlamšto nebus. Veikiau atvirkščiai: nors kūrinio kalba vietomis labai ironiška, turinys – rimtas ir prasmingas. Autorius dedikuoja knygą savo tėvui Ulfui Hallbergui (1919–2007), mat romanas inspiruotas tėčio užrašų knygelių, kuriose sukauptos Europos kultūrinių reiškinių refleksijos. Ulfas Hallbergas gyvenimą paskyrė, sakytume, nepragmatiškam reikalui: rinkti ir apmąstyti Europos kultūrinį paveldą, todėl juokais sesers buvo vadinamas „Europos šlamšto viršininku“ (p. 295). Autorius tęsia tėvo pradėtą darbą, knygoje aptardamas rūpimas temas, būtent – kultūros svarbą šiuolaikiniam sociumui; provokuoja svarstyti, kokią vietą mūsų gyvenime užima menas.
„Europos šlamštas: šešiolika būdų prisiminti tėtį“ – mozaikiškas kūrinys. Jo pagrindu tampa autobiografinis kalbėjimas – palaipsniui romane atskleidžiamas autoriaus-pasakotojo ryšys su tėvu, jo vertybėmis. Ori tėvo laikysena, nežabotas domėjimasis kultūra Ulfą Peterį Hallbergą traukė ir užkrėtė smalsumu. Šalia pasakotojo prisiminimų – Gretos Garbo, Walterio Benjamino, Bertolto Brechto, Charles’io Baudelaire’o ir kitos iškilios figūros, jų gyvenimo epizodai. Pasakojime kaip veikėjai dalyvauja ir miestai – kosmopolitiškasis Stambulas ar Venecija. Dokumentika, išmonė, prisiminimai sujungiami į vieną iš pažiūros padriką, bet organiškai rišlų kūrinį.
Ulfo Peterio Hallbergo tėvas, kaip atskleidžiama knygoje, gyvenime laikėsi aiškios pozicijos: „Tėčio pozicija iškyla kaip reakcija prieš savo šeimos vertybes ir baudžiamąsias akcijas, kaip atkaklus siekimas kitokios gyvensenos ir visiškai savitos moralės, nuo pradžios iki galo paimtos iš knygų ir meno kūrinių, kurie tos vidurinės klasės nė kiek nedomina“ (p. 22). Tad ir knygos ašimi tampa menas ir jo refleksijos – tai, kuo gyveno Hallbergų šeima. Romane steigiama mintis, kad menas labiau negu realybė skatina pažvelgti į save: „Kultūringa tauta gimsta tada, kai jos dauguma persiima įžvalga, kad menas mums – problemiškiems, apleistiems žmonėms – įskiepija gyvybę, nežmoniškoje homogeniškos visuomenės terpėje kvestionuodamas mūsų įsivaizdavimus apie mus pačius“ (p. 50). Nuolatinis žinių alkis, godumas kultūrai, skvarbus kolekcininko žvilgsnis yra autoriaus-pasakotojo esminiai bruožai.
O ir minėtosios kultūros asmenybės romane – ne šiaip sau. Visas jas vienija panašios laikysenos: laikytis sociu-mo nuošalyje, stebėti, abejoti, klausti. Reprezentacine galima laikyti esė „Bodlero sugrįžimas“, kurioje žavimasi XIX a. prancūzų poeto atsigręžimu į visuomenės „autsaiderius“ – mažuosius ir silpnuosius, o kartu pritariama poeto pozicijai – būti šalia minios, vienišauti. Tad romane vis kalbama apie tuos menininkus, kurie priešinasi populiariajai kultūrai, domisi nevienadieniais reiškiniais, steigia savitą kalbą ir poziciją, banaliai tariant – eina prieš srovę. Pavyzdžiui, aptariant italų neorealizmo režisierius, pabrėžiama: „Neorealizmas, priešingai nei Holivudas, vaizduodamas žmogaus slėpiningumą, instinktus, aistras, ydas bei dorybes, bet nesiūlydamas aiškių sprendimų, siekė suformuoti „fizinio suvokimo“ paradoksu grįstą kritišką sąmonę“ (p. 49). Greta šių refleksijų natūraliai atsiranda ir šiuolaikinio sociumo kritika: dabarties žmogus vis labiau grimzta į daiktiškumą, tampa pragmatiškas, kultūra jam neįdomi. Tačiau apnuoginti būtį ir sukrėsti gali ir paprasčiausias susidūrimas su neeiliniu miestu, tarkime, Venecija: „Prekybos privilegijos, respublika, dožai, mūro fasadai, teisėtvarka ir turizmas; regis, viskas išaugo iš artumo pirmykščiam gaivalui – jūrai, kurios galingos bangos nuolat grėsmingai daužo žmogaus suręstus pamatus. Todėl Venecijoje turistas iš karto suvokia, jog ne tik kelionė, bet ir gyvenimas turi pabaigą“ (p. 287).
Tiesa, romano skaitymas gali būti labai netolygus, sąlygotas kūrinio daugiabalsiškumo: toje pačioje esė gali pasigirsti ir autoriaus-pasakotojo balsas, ir ištraukos iš tėvo užrašų knygelės, ir kitų autorių citatos (pavyzdžiui, Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ personažų dialogas). Tad skaitytojui tenka susitaikyti su intertekstualumu. Knygos paraštėse mirga citatos iš Ulfo Hallbergo užrašų knygelių ir šeimos nuotraukos, meno kūrinių atvaizdai. Todėl šios knygos skaitymas tolygus vaikščiojimui po muziejų, kuriame Europos žinianešių, menininkų portretai, o paralelinėje tikrovėje – autoriaus gyvenimo užkulisiai. Be kompromisų tvirtinama meno svarba: „Menas – tai būdas įsismelkti į žmogaus būklę. Tai judesys iš išorės vidun“ (p. 325). Linkiu skaitant šią knygą tai pajusti patiems.
