Istorija, mokslas ir politika
Slovėnų mąstytojas Slavojus Žižekas gana neseniai apibrėžė politiką kaip atstumą, kurį savo pačios atžvilgiu išlaiko ekonomika. Esame gundomi tęsti Žižeko mintį ir teigti, kad istorija yra atstumas, kurį nuo savęs yra priversta išlaikyti politika. Mat istorija yra formali scena, kurioje politika ruošia savosios apercepcijos sąlygas. Dabar viešojoje erdvėje pradedama kalbėti apie istorijos politiką. Tuomet įvyksta „trumpasis jungimas“ – atvirai prabylama apie poreikį vienus istorinius vaizdinius idealizuoti, o kitus eliminuoti. Vadinasi, atvirai pareiškiama, kad tam tikro pobūdžio „smegenų plovimas“ yra visiškai neišvengiamas. Tačiau šis „smegenų plovimas“ žymi Švietimą niekinančią poziciją, kuri remiasi romantiniu istorijos ideologizavimu ir nekritiško, kone bukaprotiško piliečių požiūrio į savosios valstybės istoriją reikalavimu. Paprasčiau tariant, istorija redukuojama iki ideologinės mitologijos. Taip diskredituojami ir mokslininkai, ir istorijos mokslas, ir ja nuoširdžiai besidomintys piliečiai. Antai teko lankytis Trakų pilyje, kurioje eksponuojami Artūro Slapšio tapyti LDK valdovų portretai. Kodėl ekspozicija vyksta istorinėje aplinkoje, kodėl ji nevyksta kokioje nors meno galerijoje? Iš kur mes galime bent apytiksliai žinoti, kaip atrodė, pavyzdžiui, XII–XV a. gyvenę asmenys? Aišku, ekspozicijos apraše galime rasti žodžius „istorinė vaizduotė“… Bet juk tai savaime suprantama! Jei tarsime, kad aptariamuoju laikotarpiu buvo paplitęs koks nors, tebūnie ir labai silpnas, vizualinių (ypač veido) požymių ir asmens identifikacijos ryšys, tai privalėsime sutikti, kad toks ryšys buvo visiškai šalutinis to meto žmogaus mentaliteto bruožas. Biometrinė žmogaus savimonė snaudė iš tiesų dar gana ilgai. Nepaisant to, tokio lygio istorinių duomenų apstu vadovėliuose ir plačiajai visuomenei skirtose knygose. Tai primena XIX a. poreikį „tautos senovės“ poezijai ar „tautos atminties“ mokslui – būtent tuomet randasi ne legenda, o „tikrove“ pretenduojanti būti tautos istorijos savimonė. Deja, tokios iš romantizmo ekstazės kilusios iliuzijos greitai išblėso. Tačiau ar iš tiesų?
Dabar dažnai tvirtinama, kad tautinis tapatumas toli gražu nėra pasenęs identifikavimosi būdas. Tarptautiniai kultūriniai ir sociopolitiniai dariniai, tokie kaip Europos Sąjunga, sakoma, žymi tik antrąjį savo tapatybės reflektavimo laipsnį. Tačiau šiuo atveju truputį neaišku, ką visu tuo norima pasakyti. Jei teigiama, kad tautybė šiandieninių realijų kamuojamame pasaulyje yra būtinybė, tai paprasčiausiai brukamas ir taip jau neišvengiamas dalykas. Tuo tik norima pasakyti, kad žmonės paprasčiausiai negali išvengti factum brutum, jog gimsta vienu ar kitu būdu „būdami“ tam tikros tautos atstovai. Tačiau neišvengiami dalykai brukami tuomet, kai kyla baimė, kad jų paprasčiausiai bus arba jau yra nustojama trokšti. Juk gana akivaizdu, kad visuotinis mėgavimasis, maitinęs nacionalinę Lietuvos ekstazę, pastaraisiais metais kažkur išgaruoja kaip dūmas. „Mėgavimosi tautiškumu“ brukimo strategija pasmerkta žlugti, nes norint atgaivinti troškimą dera drausti tai, kas ir taip jau neįmanoma, o ne brukti tai, kas ir šiaip yra neišvengiama. Būtent dėl to akivaizdus istorijos ideologizavimas yra neįmanomas dėl dviejų priežasčių: pirma, jis neįmanomas kaip mokslas; antra, jis anuliuoja savo poreikį, nes bando įrodyti, kad yra neišvengiamas. Veikiau istorija turėtų drausti tai, kas ir taip yra neįmanoma. Kaip mokslas, istorija turėtų kelti problemas, kurios ne grįstų, o griautų „neišvengiamas“ tapusias istorinių vaizdinių interpretavimo strategijas. Tikras istorikas visuomet gyvena aukšto slėgio sąlygomis. Dabar vis dažniau bandoma įtikinti, kad istorija gali būti rašoma pagal vienu ar kitu būdu išreikštą užsakymą. Tai yra tas pat, kas tvirtinti, kad ir filosofuojama, ir menas tiriamas privalo būti pagal vienų ar kitų institucijų nustatomus pseudopolitinius interesus. Šiuo atžvilgiu socialiniams ir humanitariniams mokslams daroma „dvejopa žala“: naikinama mokslininko kaip atradėjo-kūrėjo autonomija ir tuo pat metu aiškinama, kad socialiniai ir humanitariniai mokslai nesukuria jokio tvaraus, originalaus, naudingo produkto. Šiaip ar taip, dabar jau ne toks banalus atrodo pareiškimas, kad istorikas privalo ieškoti kuo sudėtingesnių problemų ir jų apibrėžimo bei sprendimo būdų, o ne kliautis XIX a. vertų pasakų sekėjo vaidmeniu. Kaip jau buvo sakyta, istoriko, kaip ir kitų socialinių ir humanitarinių mokslų atstovų, pareiga yra rasti būdus prisiliesti prie to, kas laikoma neįmanomu, palaikyti nuolatinį santykį su draudimu to, kas esamoje situacijoje skelbiama neįmanomu. Tik taip įmanoma atrasti kažką naujo, pagaliau galbūt priversti dirvonuoti humanitarinių mokslų metodologijos laukus. Galų gale, tik taip rašoma istorija yra įdomi. Atrodo, kad būtent šių gana elementarių tiesų niekaip nepavyksta suprasti tokiems pat gausiems kaip ir garsiems Lietuvos istoriografijos problemų komentatoriams. Mat Lietuvoje istorikas dar niekuomet nebuvo traktuojamas kaip mąstytojas tikrąja šio žodžio prasme. Tokių istorikų mąstytojų provaizdis galėtų būti XX a. prancūzų filosofuojantys istorikai, tikrai nesitenkinę užsakomųjų grafomanų etikete. Nors tai tik provaizdis, jis, mano manymu, išreiškia autentišką Švietimo dvasią, kuria turėtų užsikrėsti kiekvienas šio vardo vertas mokslas ir mokslininkas. Galbūt tai padėtų prikelti piliečių troškimą mėgautis kalbomis apie savo tėvynės praeitį ir ateitį; naikinti vien praeities vertą politiką ir kurti ateities vertą mokslą. Matome, kad reikia kitokių diskusijų, ne vien apie tai, kaip pateikti naujausius „smegenų plovimo“ būdus ir kieno rankos geriausiai įgudusios „plauti“, o kieno – parinkti „plovimo“ priemones. Galbūt atėjo laikas visas šias rankas nukapoti?
