Tarp Londono ir Berlyno galerijų

Šiuolaikinio meno madas Europoje jau kurį laiką diktuoja Londonas. Būti pripažintu menininku čia reiškia būti pripažintu menininku visame pasaulyje. Ši taisyklė Londone galioja tiek britams (pvz., Damienas Hirstas, Davidas Hock-ney, Lucianas Freudas, Banksy), tiek užsieniečiams (pvz., amerikietis Dale’as Chihuly, vokiečiai Gerhardas Richteris, Georgas Baselitzas ir Anselmas Kieferis, kolumbietis Fernando Botero, libanietis Marwanas, italas Mauro Perucchetti, rusas Daši Namdakovas). Pavyzdžių sąrašą kiekvienas meno gerbėjas gali pratęsti pagal savo skonį.

Pagrindinės tokios taisyklės prielaidos yra dvi ir jos neatsiejamai susipynusios: prekybos menu tradicijos ir pinigų koncentracija. Dveji didžiausi pasaulio aukcionų namai – „Sotheby’s“ ir „Christie’s“ – buvo įkurti Londone dar XVIII a. viduryje. Tai buvo tik ledkalnio viršūnė, po ja telkėsi daugybė prekiautojų meno kūriniais. Priklausomai nuo kalibro, jie dirbo imperijos karališkajai šeimai, kilmingiesiems ir iš kolonijų praturtėjusiems britams. Po Prancūzijos revoliucijos Anglijos meno prekybininkai mielai supirkinėjo smarkiai atpigusius to meto „degeneratyvių“ prancūzų menininkų darbus (vienas šių menininkų buvo porevoliucinėje Prancūzijoje užmirštas Jeanas-Honoré Fragonard’as). Prie nuoseklaus prekybos menu tradicijų plėtojimo prisidėjo ir tai, kad, palyginti su kontinentinės Europos valstybėmis, Didžioji Britanija nesmarkiai nukentėjo nuo vietinių ir pasaulinių karų. O, kaip žinoma, meno rinka traukiasi ir meno kainos krinta tik karo atveju.

Menas klesti ten, kur yra už ką jį pirkti. Meno klestėjimo epochos susijusios su ekonominiu vieno ar kito regiono pakilimu, kai atsiranda papildomų pinigų, kurių nereikia skirti maistui ir ginklams. Būtent dėl to atsirado senovės egiptiečių, graikų ir romėnų menas, italų renesanso meistrai, didieji olandų tapytojai, XIX a. prancūzų, vokiečių ir anglų dailininkai, XX a. pradžios rusų avangardistai ar XX a. vidurio amerikiečių abstraktusis ekspresionizmas. Už visų jų stovėjo pirkliai ir aristokratai, turintys atitinkamai išlavintą skonį ir maišą pinigų. Mes kol kas gyvename epochoje, kai ekonominis pakilimas generuoja milžiniškus laisvų pinigų srautus ir tų srautų dar nereikia skirti karui ar apsaugai nuo aplinkos. Europoje daugiausia jų suteka į Londoną, kuris yra viena iš dviejų pasaulio finansų sostinių (kita yra Niujorkas). Todėl šiuo metu Londonas Europoje yra patraukliausia vieta į tarptautinį lygį prasimušti siekiantiems menininkams. Ten pristatoma ir daugiausia įdomaus aukštos kokybės šiuolaikinio meno.

Kitos priežastys, kodėl Londonas dabar yra Europos meno centras, yra išvestinės. Šiuo atveju veikia kritinės masės principas. Čia kaip su lietuvių emigrantais Didžiojoje Britanijoje. Kur daug meno, ten jo bus dar daugiau (taip pat ir aukšto lygio), kas populiarus, taps dar populiaresnis, pinigai daro didesnius pinigus, o palanki kūrybai aplinka pritraukia kūrybingus žmones, kurie tą aplinką daro palankesnę.

Populiarumui ir meno madoms didžiausią įtaką daro valstybinės galerijos ir muziejai. Valstybė, t. y. visi mes kartu sudėjus, yra turtingiausias ir kompetentingiausias pirkėjas. Jeigu menininko darbus perka valstybė, vadinasi, jis tikrai pasiekė dėmesio vertą lygį. Tokio menininko darbai jau yra įgiję atitinkamą vertę ir jų autoriui suteikiama „valstybės garantija“, jis tampa ilgalaike menine „valstybės obligacija“. Be abejo, rizikos perkant tokio menininko darbus yra daugiau negu perkant valstybės obligacijas, nes menininkas mažiau apsaugotas nuo išorinių ir vidinių pavojų negu valstybė. Šis kelias į pripažinimą prasideda nedidelėse privačiose galerijose. Jos yra pirmasis atrankos turas, paskui eina didesnės ir įtakingesnės privačios galerijos. O jų pripažinti ir kartu sėkmingai parduodami menininkai sulaukia valstybinių galerijų ar vietinės valdžios dėmesio.

Išskirčiau keturias didesnes privačias Londono galerijas: „White Cube“, „Saatchi“, „Gagosian“ ir „Halcyon“. Jos vertos dėmesio, nes jų atstovaujami ar eksponuojami menininkai yra visuotinai pripažinti ar pakeliui į pripažinimą ir ten eksponuojamus meno kūrinius perka valstybinės galerijos ir kitos įstaigos. Šiose galerijose vykstančios parodos beveik visada būna vertos meno mėgėjų dėmesio, jeigu ne dėl skonių sutapimo, tai dėl bendro išsilavinimo.

„White Cube“ Londone turėjo tris filialus, dabar liko du. Galerija eksponavo Anselmo Kieferio, Gilbert & George, Damieno Hirsto kūrinius. Taip pat čia galima pamatyti perspektyvių jaunų menininkų iš viso pasaulio darbų. Dėl didelių erdvių čia taip pat vyksta skulptūrų parodos. Pastaroji įdomesnė skulptūrų paroda buvo šių metų sausį–kovą – pristatytas Kinijos skulptorius Liu Wei ir jo didelės medinės geometrinės formos. Vis dėlto įsimintiniausia galerijoje „White Cube“ vykusi „paroda“ buvo Christiano Malcray (g. 1955) vaizdo kūrinio „Laikrodis“ (The Clock) pristatymas. Tai 24 valandų trukmės montažas iš įvairiausių kino filmų scenų, kurių kiekvienoje matyti laikrodis, rodantis vis kitą paros laiką. Realus paros laikas minučių tikslumu atitiko ant didelio ekrano rodomas scenas. Kūrinio pristatymo metu galerija irgi veikė 24 valandas, taigi atėjus kad ir antrą trečią valandą nakties buvo galima stebėti filmų scenas su skirtingais laikrodžiais, vykstančias būtent antrą trečią valandą nakties. Pristatymas buvo toks populiarus, kad vėliau „White Cube“ jį pakartojo, o paskui – dar kelios Londono meno erdvės.

Galerijos „Saatchi“ veikla yra pažintinė-didaktinė. Pati galerija save pristato kaip „trampliną jauniems menininkams“. Didžiuliame jos pastate (Jorko hercogo rūmuose) šalia pripažintų kūrėjų eksponuojami jauni ir plačiajai publikai dar nežinomi menininkai. Galerija taip pat nebijo įsileisti perspektyvių jaunų menininkų, kurių darbai dar nebuvo rodyti viešai. Čia dažnai vyksta edukacinės paskaitos, labdaros vakarai, vaikų ekskursijos. Kiekvienas pasaulio menininkas gali pabandyti parduoti savo kūrinius „Saatchi“ internetinėje dailės parduotuvėje ir dalyvauti konkurse „Showdown“. Du šio konkurso nugalėtojai apdovanojami nedideliais piniginiais prizais, o konkursui pateikti kūriniai pristatomi galerijoje. Įdomiausias galerijoje „Saatchi“ matytas „kūrinys“ buvo britų skulptoriaus Richardo Wilsono (g. 1953) darbas „20:50“. Tai didelė salė, kurios grindys iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip juodas veidrodinis paviršius, atspindintis baltas sienas, lubas ir kolonas. Įtarimą kelia tik pramoninis kvapas. Pasirodo, tas juodas veidrodis – tai į maždaug metro gylio plieninį rezervuarą supilta panaudota alyva.

Galerija „Gagosian“ Londone pradėjo veiklą 2000 metais ir dabar turi du filialus. Jos įkūrėjas armėnų kilmės amerikietis Larry Gagosianas neretai vadinamas įtakingiausiu meno pirkliu pasaulyje. Gagosianas atrado ir išpopuliarino tokius menininkus kaip Jeanas-Michelis Basquiat, Jeffas Koonsas, Cindy Sherman, Cy Twombly. Jis savo veiklą pradėjo Los Andžele, paskui persikėlė į Niujorką, kur šiuo metu veikia šeši galerijos „Gagosian“ filialai. Londone dažniausiai pristatomi žinomesni arba jau visuotinai pripažinti Europos menininkai, pradedančiųjų čia nebūna. Pastaroji įdomi paro-da buvo 15 vokiečių dailininko Georgo Baselitzo (g. 1938) paveikslų bendru pavadinimu „Vilemas neberūko“ (Willem raucht nicht mehr), kas reiškia, kaip aiškino pats Baselitzas, ne tik tai, kad Vilemas neberūko tabako, bet ir tai, kad Vilemas nebekvėpuoja arba Vilemas mato žolę iš apačios.

„Halcyon“ yra tiesiogine prasme labiausiai viešojoje Londono erdvėje matoma galerija. Jos kuruojamų menininkų darbai nuolat eksponuojami centrinės Londono dalies parkuose ir aikštėse. Tai ir apvalių formų spalvoti Mauro Perucchetti (g. 1949) žmogeliukai iš skaidrios dervos, ir sudėtingos stiklinės įvairiausių formų ir spalvų Dale’o Chihuly (g. 1941) kompozicijos, ir bronzinės Daši Namdakovo (g. 1967) skulptūros, primenančios rytietiško stiliaus „multikų“ personažus. „Halcyon“ yra gal net vienintelė galerija pasaulyje, kurios du iš trijų filialų yra beveik vienas priešais kitą toje pačioje gatvėje. Ši galerija pristato aukšto lygio meną, daugiausia – europietišką ir amerikietišką. Nors čia eksponuojami menininkai nebūtinai yra ryškiausios žvaigždės, bet būtinai – jau daug pasiekę ir brandūs kūrėjai. „Halcyon“ kartu su „White Cube“ yra daugiausia meninių atradimų siūlanti galerija. Gal dėl to jos meniniam skoniui pritaria ir Londono valdžia. Kiekvienos parodos atidarymas šiose dviejose galerijose būna nenuobodus renginys tiek dėl meno, tiek dėl publikos. Čia galima pamatyti įdomių personažų, taip pat muzikos ir kino pasaulio žvaigždžių ir susipažinti su įdomiais žmonėmis iš viso pasaulio.

 

O kaip Berlynas? Šis miestas nuo seno vilioja menininkus, ne tik tapytojus, bet ir rašytojus, architektus, muzikantus. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje – kaip suvienytos Vokietijos sostinė, tarpukariu – kaip modernizmo tvirtovė, Šaltojo karo metais (tuomet jau Vakarų Berlynas) – kaip unikali slėpininga laisvės erdvė raudonoje Europos dalyje, o po antrojo Vokietijos suvienijimo – kaip gyvybingas, nuolat atsinaujinantis ir visokią laisvę akcentuojantis miestas, turintis nepakartojamą istoriją ir didžiulį potencialą.

Iš toliau atrodo, kad Berlynas turėtų būti viena labiausiai meninei kūrybai palankių vietų Europoje. Čia yra solidi intelektualinė ir akademinė bendruomenė, vyksta aukščiausio lygio kultūriniai renginiai, pilna aukščiausio lygio meno ir architektūros, klesti kairiosios pažiūros, daug erdvės (tiek geografiškai, tiek architektūriškai, tiek psichologiškai), daug įvairovės ir užtikrinta socialinė apsauga. Atrodytų – naudokis, mėgaukis ir kurk šedevrus.

Bet straipsnio pradžioje minėtos taisyklės Berlynui pritaikyti neišeina. Berlynas neatitinka abiejų šios taisyklės prielaidų: čia nėra prekybos menu tradicijos ir reikiamos pinigų koncentracijos. Nėra dėl objektyvių ir liūdnų priežasčių: dviejų pasaulinių karų, palietusių Berlyną stipriau nei bet kurią kitą Europos sostinę. Besibaigiant „gražiajai epochai“ Berlynas turėjo pakankamai finansinio ir meninio svorio, kad atsvertų kitas dvi svarbias to meto Europos sostines – Paryžių ir Vieną. Įtvirtinti įtaką sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Po jo susikūrusi Veimaro respublika išsilaikė tik penkiolika metų. Trečiojo Reicho ir meno pasaulio santykiai meno pasauliui nebuvo labai naudingi, o dar Antrasis pasaulinis karas ir sunkūs pokario laikai, kai Berlynui labiau už meną rūpėjo politika ir atstatymo darbai.

Karo padarytos milžiniškos žalos pėdsakai iki šiol matyti daugelyje Berlyno rajonų. Tai ir kulkų išmuštos skylės pastatuose, ir ištisi nauji kvartalai centrinėje miesto dalyje, ir tarp senų namų įsispraudę nauji. Šių niūrių pėdsakų yra netgi netikėtose vietose – vienose kapinėse kaip griaunančios karo jėgos priminimas stovi didelis bronzinis XX a. pradžios angelas peršautais sparnais. Ką jau kalbėti apie sunaikintus, išvežtus, paslėptus, pavogtus meno kūrinius. Ne mažiau miestui po karo pakenkė ne tokia akivaizdi žala – dėl karo žalos, sudėtingos politinės situacijos ir nuolatinių Sovietų Sąjungos provokacijų iš Berlyno į Vakarų Vokietiją pasitraukė stambusis verslas ir pramonė. Didelės įmonės išsivežė kapitalą ir ateities perspektyvas. Dėl to sumenko Berlyno ekonominė galia ir potencialas, o kartu ir gyventojų perkamoji galia. Visi šie karo padariniai atsiliepė meno rinkai. Netgi po karo praėjus keliems dešimtmečiams atsigavęs Vakarų Berlyno meno pasaulis liko apribotas kaip ir pats miestas.

Po antrojo Vokietijos suvienijimo į Berlyną plūstelėjo Vakarų investicijos. Miestas labai greitai atsinaujino ir dabar Berlyno sienos likučiai yra tik muziejinė relikvija. Vis dėlto ekonominė galia Berlynui negrįžo. Jis netapo nei Vokietijos finansų, nei pramonės centru, visa tai liko buvusios Vakarų Vokietijos žemėse. Berlynas yra viena iš 16 Vokietijos federacinių žemių ir šiuo metu Berlyno žemė turi 60 milijardų eurų skolų. Čia gerai išplėtotas paslaugų sektorius (įskaitant turizmą), turtingas kultūrinis gyvenimas, Berlynas garsėja kaip start-upų, ypač susijusių su informacinėmis technologijomis ir komunikacija, inkubatorius. Todėl miestas atrodo jaunatviškas ir dinamiškas, dažnai – žavus. Tiksliausiai Berlyno situaciją apibūdino jo ilgametis meras Klausas Wowereitis: „Berlin ist arm, aber sexy“ („Berlynas vargšas, bet seksualus“).

Taigi negalima tikėtis, kad Berlyne per stebuklą būtų atsiradusi didžiulė ir patraukli meno rinka. Londone yra maždaug 1500 meno erdvių (tiek pat kiek Niujorke), o Berlyne jų – apie 300. Čia daug nedidelių jaukių galerijų, prekiaujančių nekuo neišsiskiriančiais vidutinio lygio arba vietinės reikšmės meno kūriniais. Berlynas galėtų būti vertinamas nebent kaip atspirties taškas pradedantiems ir norintiems būti pastebėtiems vietiniams ir Rytų Europos menininkams, panašiai kaip start-upams, iš kurių gali išeiti kas nors tokio, kas sudomintų investuotojus ar pirkėjus. O kadangi bendras vokiečių meno lygis labai aukštas ir meno rinka puikiai išplėtota, pradėti nuo čia Vokietijos ir Rytų Europos menininkams yra tikslinga. Juolab kad aplinka meninei kūrybai čia yra likusi palanki nuo Berlyno sienos laikų.

Iš Berlyno galerijų išsiskiria dveji galerijų namai, kuriuose nuolat galima pamatyti įdomesnių darbų. Tai namai, kuriuose veikia keletas galerijų. Turint omeny miesto pakraipą į kairę, tai yra dėsningas formatas. Bet jis dėsningas dar ir tuo, kad toks formatas būtų tinkamas kiekvienai Rytų Europos sostinei, kurioje yra dar nepanaudotų pramoninių ar kitokios pirminės paskirties pastatų. Vieni tokie galerijų namai yra Berlyno centre, Mitėje (vokiškai Mitte reiškia „vidurys“), šalia tilto į Muziejų salą, greta Senosios nacionalinės galerijos ir Berlyno katedros. Tai malonus akiai keturaukštis šiuolaikinis bauhauzo stiliaus pastatas. Po du jo aukštus užima dvi galerijos – „Bastian“ ir CFA. Čia vyksta žymesnių jaunų ir nebejaunų vokiečių dailininkų parodos ir dažnai eksponuojami didesnio formato ir vidutinio brangumo (apie kelias dešimtis tūkstančių eurų) darbai. Kartkartėmis šiose galerijose taip pat eksponuojama šiuolaikinių užsienio dailininkų kūryba. Pastaroji paroda galerijoje CFA buvo skirta brazilų dailininkui Christianui Rosai (g. 1982). Visi eksponuojami darbai (lengvas vaikiškas minimalizmas) buvo nupirkti dar parodai nepasibaigus. Neseniai vienas galerijos „Bastian“ aukštas buvo skirtas Pablo Picasso grafikai senovės graikų mitologijos temomis. Šios dvi galerijos savo erdve ir ekspozicijomis labiausiai atitinka reikšmingesnes ir prabangesnes Londono galerijas. Tik parodų atidarymai jose nebūna tokie spalvingi.

Kiti galerijų namai yra ant ribos tarp Berlyno centro ir menininkų rajono Kroicbergo adresu Lindenstraße 34-35, visai šalia buvusios Sienos. Šaltojo karo metais Kroicbergas (vokiškai Kreuzberg, pažodinis vertimas – Kryžkalnis) buvo tikras menininkų, muzikantų, rašytojų, pankų ir kitų neformalų rajonas. Rimtesniems nekilnojamojo turto pirkėjams ir plėtotojams Kroicbergas buvo neįdomus dėl šalia buvusios Sienos, jiems tai buvo užkampis. Bet užkampis buvo gražus, su parkais, kanalais, senais šviestuvais ir tiltais. Kroicberge yra vienas iš trijų po karo Berlyne išlikusių tiltų, geležinis, nedidelis meniškas senosios kalvystės šedevras. Čia po karo liko daug pusiau apleistų ar apgriuvusių kadaise gražių berlynietiškų namų, kuriuos mielai užimdavo skvoteriai. Berlyniečiai sako, kad daugelis šių gražių, Berlynui tipiškų namų išliko būtent dėl juose įsikūrusių skvoterių bendrijų, kurios šiuos namus prižiūrėdavo, o vėliau kartais išpirkdavo. Griuvus Sienai, kaip dažnai būna, paskui meną patraukė pinigai ir dabar didžioji dalis tų gražių namų priklauso nekilnojamojo turto bendrovėms ar privatiems asmenims, o Kroicberge gyvena daug prakutusių buvusių neformalų ir menišką aplinką mėgstančių biurgerių. Tiesa, žavesio Kroicbergas neprarado iki šiol.

Penkiuose erdviuose galerijų namų Lindenštrasėje aukštuose, dviejose laiptinėse iš viso įsikūrusios 11 galerijų ir 1 švediškų lempų parduotuvė. Šis galerijų klasteris įdomus tuo, kad beveik visos jos naujų parodų atidarymus rengia tą pačią dieną. Ir tokiomis dienomis, o tiksliau – vakarais čia vyksta smagus menininkų, jų draugų, meno gerbėjų ir šiaip turistų hepeningas. Daugiausia šiuose galerijų namuose rodomi šiuolaikinių užsienio dailininkų darbai, nemažai eksponuojama skandinavų ir lenkų menininkų, taip pat japonų, italų ir Balkanų šalių atstovų. Tačiau būna išimčių. Galerijoje „Berinson“ neseniai vyko žinomo vokiečių fotografo Hugo Erfurtho (1874–1948) originalių portretų paroda. Erfurthas garsėja vokiečių menininkų, mokslininkų ir visuomenės veikėjų fotografijomis. Parodoje buvo galima pamatyti Pauliaus Klee, Maxo Plancko, Konrado Adenauerio portretus. Viena žinomiausių jo padarytų nuotraukų yra dar jauno dailininko Oskaro Kokoschkos portretas (1920). Dėl įdomumo paklausiau, kiek kainuoja šis portretas, bet jis buvo neparduodamas – vadinasi, kainuoja labai daug. Kiti eksponuoti portretai kainavo po keliasdešimt tūkstančių eurų.

Įdomesnės šiuose galerijų namuose esančios galerijos yra „Taubert Contemporary“ ir „Konrad Fischer“. Pastaroji išsiskiria žinomesniais menininkais ir didesnėmis kainomis. Pastaroji galerijoje „Konrad Fischer“ eksponuota paroda buvo tiesioginė paralelė tarp Londono ir Berlyno. Paroda buvo skirta labai perspektyviam vokiečių dailininkui Magnusui Plessenui (g. 1967). Pirmą kartą Plesseno darbus pamačiau Londono „White Cube“ prieš pusantrų metų. Jie paliko gerą įspūdį, tokie abstrakto ir figūratyvo deriniai, išsiskyrę iš kitų savo nestandartiškumu ir gaivumu. Tokį pat gerą įspūdį paliko pats menininkas. Paroda Londone buvo šviesi ir nuotaikinga, o Berlyne menininko pasirinkta tema buvo Pirmojo pasaulinio karo metu sužalotų kareivių veidai. Plessenas pasakojo, kad jį sukrėtė ir įkvėpė tų kareivių nuotraukos ir savo paveiksluose jis norėjo pavaizduoti karo subjaurotus veidus netiesiogiai, per asociacijas, kontūrus ir šešėlius. Tai padaryti jam pavyko įtaigiai ir originaliai. Londone per Plesseno parodos atidarymą susipažinau su vienu vokiečiu, kuris irgi mėgsta šį dailininką. Jis pasakojo, kad pirmą kartą Plesseno darbus pamatė prieš ketverius metus Niujorke. Ten Plesseno paveikslai kainavo vidutiniškai keliasdešimt tūkstančių dolerių. Kainos Londone vidutiniškai jau siekė šimtą tūkstančių svarų (brangiausias – regis, 140 000 svarų). Berlyno parodos metu Plesseno paveikslai kainavo vidutiniškai šimtą tūkstančių eurų (brangiausias – 130 000 eurų), bet čia jie buvo kiek mažesni. Dar ir dabar tai būtų nebloga investicija, atsižvelgiant į kainų kilimo greitį. Tą patį sakė tas vokietis Londone.

Vis dėlto labiausiai man įsiminė galerijoje „Żak | Branicka“ matytas kūrinys iš lenkų menininkės Joannos Rajkowskos parodos „Auksas, sidabras, varis“ apie skausmingą kolektyvinę atmintį (pagrindinis parodos motyvas buvo dantų protezai ir formos). Įsiminė dėl savo sąsajų su liūdna praeito amžiaus Berlyno istorija. Kūrinys susideda iš dviejų dalių – apvalaus varinio durų bumbulo su pritaisytu iš apačios viršutinių dantų maketu ir baltos stačiakampės lentelės su pasakojimu anglų kalba. Pasakojimo tekstas toks: „Kai Varšuva 1944 m. buvo sumažinta iki griuvėsių ir pelenų krūvos, mano šeimos namą vokiečiai irgi sugriovė. Nebeliko kur sugrįžti. Po metų mano senelis gavo darbą Bydgoščiuje. Jis buvo dantistas. Šeima įsikraustė į didelį anksčiau vokiečiams priklausiusį butą, kur mano senelis įsirengė dantisto kabinetą.

Iš Berlyno grįžtantys sovietai užsakinėjo auksinius dantis, kartais visą rinkinį. Jie mokėjo aukso žiedais, laikrodžiais ir deimantais. Mano senelis nekentė rusų. Auksas, taip, jis jį paimdavo, kaip ir deimantus ir laikrodžius, kuriuos sumesdavo į krosnies kaminą, ten buvo seifas. Savo padėjėjui jis nurodydavo išlydyti varines namų durų rankenas ir bumbulus, kad padarytų dantis kareiviams. Jiems išvykstant, jis kiekvienam įduodavo butelį poliravimo skysčio, sakydamas: „Pavalykit, jeigu jie truputį patamsės.“

Istorijos pabaigą man papasakojo galerijos savininkė. Senelis dantistas turėjo tarnaitę, vyresnę moterį lenkę, kurią priglaudė, rūpinosi, laikė sava ir patikėdavo namų paslaptis. Ji žinojo, kur sudėti visi tie karo „trofėjai“. Vieną dieną ji dingo, o kartu su ja iš namų dingo visos rusų Berlyne pavogtos brangenybės.

 

Berlynas–Londonas
2014.V.22